Savisamda
„Savisamda“ apibrėžia platų pozicijų ratą ‒ nuo repetitorių ir auklių iki tėvų parduotuvių savininkų, nuo gėlių pardavėjų ant gatvės kampo iki sėkmingų „kūrybinės klasės“ menininkų. Savisamda siejama su asmenine laisve; tačiau vadovavimas savam verslui paprastai reikalauja daugiau laiko nei darbas korporacijai, ir nebūtinai yra geriau apmokamas.
Jei kapitalizmo problema yra ta, kad viršininkai samdiniams nemoka visos jų darbo vertės, tuomet savisamda atrodo kaip galimas sprendimas: jei visi dirbtų sau, vadinasi, niekas nebūtų išnaudojamas? Tačiau išnaudojimas nėra tik viršininko turėjimo reikalas ‒ tai yra nelygaus kapitalo paskirstymo pasekmė. Jei visas kapitalas, kurį turi, yra ledų šaldiklis, tai tu nekaupsi pelno tokiu tempu kaip tavo daugiabučio namo savininkas, net jei abu esate vieninteliai savininkai. Dėsniai, kurie koncentruoja kapitalą vienose rankose, gali taip pat sėkmingai veikti tarp verslų kaip ir juose pačiuose.
Taigi savisamda nėra tas pats, kas savideterminacija. Savisamda suteikia tau daugiau atsakomybės, nepasiūlydama daugiau laisvės. Gali pats vadovauti savo veiklai, bet tik rinkos sąlygomis. Darbas sau paprasčiausiai reiškia savarankišką savo triūso pardavimo organizavimą ir asmeninį konkurencijos rizikos prisiėmimą. Įsivaizduok, kiek daug korporacijų užsidirbo gražius pinigus pardavinėdamos daiktus ir paslaugas karjeros siekiantiems verslininkams, kurie greitai bankrutavo ir grįžo prie samdomo darbo.
Kaip miniatiūrinis magnatas, dirbantysis sau išgyvena ir įgyja resursų tik tiek, kiek gauna pelno. Netgi labiau nei dirbantieji už atlyginimą, jis turi internalizuoti rinkos logiką ir jos taisykles bei spaudimą nešiotis širdyje. Verslininkas išmoksta analizuoti viską, nuo savo laiko iki asmeninių santykių, rinkos vertės atžvilgiu. Jis išmoksta į save žiūrėti taip, kaip medienos kompanija žiūri į mišką; kiekvienas verslininkas vienu metu yra ir bosas, ir tas, kuriam nurodinėjama; pati jo psichika skilusi į kapitalistišką ir išnaudojamąją. Galų gale, efektyviau yra patiems dirbantiesiems vadovauti savo integracijai į rinką nei korporacijoms ar vyriausybėms ją primesti.
Atitinkamai, šiandien stebime perėjimą nuo darbuotojo kaip samdinio prie darbuotojo kaip verslininko paradigmos: vietoj to, kad paklustų nurodymams ir parsineštų namo atlyginimus, net ne sau dirbantys darbuotuojai skatinami investuoti save tokiu pačiu būdu. Pažangūs mokytojai bando elgtis su mokiniais kaip su „aktyviai besimokančiais“, vietoj to, kad juos indoktrinuotų; kariuomenių vadai nuleidžia taktinių sprendimų priėmimą atskiriems daliniams, kurių apmokymuose akcentuojamas „pasiruošimas kovai“, o ne paprastas polinkis paklusti įsakymams. Darbo vietoms tampant vis nepatikimesnėmis, darbo patirtis tampa į ateitį nukreipta investicija, turinčia jas užtikrinti ‒ tavo anketiniai duomenys tokie pat svarbūs kaip ir atlyginimas. Paskutinieji senųjų dienų amatininkai, dirbantys sau, sutinkami vis rečiau, tačiau verslininkas, visai tikėtina, gali būti dar tik ateinančios pasaulio tvarkos pavyzdiniu piliečiu. Senamadiškas nepriklausomybės ir savarankiškumo naratyvas, abiems dalykams tapus neįmanomais, atrodo absurdiškai: moderniosios savikūros tikslas yra ne puoselėti nepriklausomybę, o kuo nuosekliau inkorporuoti kiekvieną individą į ekonomiką.
Nepaisant šių pokyčių, kai kurie vis dar mano, kad lokalūs verslai yra alternatyva globaliam kapitalizmui. Naivu įsivaizduoti, kad smulkūs verslai yra mažiau kenksmingi savo bendruomenėms: visų rūšių komerciniai sumanymai pasiseka arba žlunga priklausomai nuo to, kaip jiems pavyksta išgauti pelną iš bendruomenių. Smulkūs verslai gali turėti lojalių klientų būdami šiek tiek mažiau grobuoniški, bet tik tiek, kiek tai veikia kaip gera reklama, ir kol vartotojai išgali mokėti už šią prabangą daugiau. Verslo pasaulyje „socialinė atsakomybė“ yra arba rinkodaros strategija, arba kliūtis. Dichotomija tarp vietinių verslų ir tarptautinių korporacijų pasitarnauja tik nukreipdama pasipiktinusius kapitalizmu remti smulkius kapitalistus ir legitimizuodama įmones, kurios galiausiai arba kaups kapitalą kitų sąskaita, arba bus pakeistos mažiau gailestingų konkurentų.
Yra egzistavęs nesuskaičiuojamas kiekis bendruomenių, kurios netikėjo privačia kapitalo nuosavybe, bet joks istorikas dar nėra aprašęs visuomenės, kurioje kapitalas būtų tolygiai paskirstytas tarp sau dirbančių verslininkų populiacijos. Toks dalykas galėtų gyvuoti tik tol, kol kuris nors iš verslininkų pradėtų pelnytis iš kitų. Remti smulkųjį verslą tikintis, kad jis išspręs kapitalizmo kuriamas problemas, yra mažiau realistiška nei bandyti patį kapitalizmą privesti prie savo galo.
Gamyklos
Gamyklos, kurios pagamina daugelį šiandien būtinomis laikomų gėrybių, atsirado XVIII amžiaus pabaigoje su Pramonės Revoliucijos pradžia. Tai pakeitė gamybą, žemės ūkį, transportą ir beveik visus kitus gyvenimo aspektus.
Mechanizacija įžiebė pasipriešinimą nuo pat pradžių. Keli amžiai žemės ūkio privatizacijos daugelį valstiečių jau buvo nuvarę nuo žemės, o dabar naujos technologijos patyrusius amatininkus vertė tapti skurdžiais. Smirdantys ir triukšmingi gamyklų miestai turėjo atrodyti kaip scena iš paties pragaro, įtraukiančio beturčius ir iš jų konstruojančio velnišką mašiną. Į tai reaguodami luditai degino fabrikus ir įrenginius, sukeldami tokį pavojų, kad vienu metu kovoti su jais buvo pasiųsta daugiau britų kariuomenės nei kovai su Napoleonu.
Gamyklų sistema ją sukūrusiems kapitalistams buvo nevienaprasmiškas gėris. Viena vertus, ji sutelkė jų kaip savininkų klasės galią: namuose su savo įrankiais dirbantys amatininkai paprasčiausiai negalėjo varžytis. Tai leido kapitalistams tiesiogiai kontroliuoti darbuotojų veiklą, kai anksčiau jie galėdavo tik pirkti darbo produktus. Negana to, industrializacija suteikė kelių tautų kapitalistams milžinišką pranašumą prieš savo konkurentus iš svetur, taip sukurdama sąlygas naujai ir brutaliai europietiškos kolonizacijos bangai.
Kita vertus, mechanizacija reikalavo dar niekad anksčiau nematyto darbininkų sutelkimo ir pačiose gamyklose, ir miestuose, kuriuose šios gamyklos veikė. Šis sutelkimas kartais turėdavo staigių ir netikėtų pasekmių, kaip pavyzdžiui, 1871‒aisiais, kai darbininkai ir skurstantys miestiečiai sukilo prieš Prancūzijos valdžią ir įkūrė trumpai egzistavusią Paryžiaus komuną. Net ir tarp tokių sukilimų kapitalistai buvo jautrūs išpuoliams, nes niekada negalėdavo žinoti, kada darbininkų sambrūzdis gali išaugti į maištą.
Gamyklų savininkai turėjo ir kitą problemą. Jie galėjo pagaminti daugiau produkto nei bet kada anksčiau, tačiau buvo bepasiekiantys rinkos ribas: paprasčiausiai nebuvo pakankamai pasiturinčių žmonių, kurie būtų galėję nupirkti viską, kas pagaminama. Kadangi kiekviena darbo valanda jiems nešė pelną, darbdaviai privertė paniekintą visuomenę dirbti kiek galima daugiau. Tačiau pasipriešinimui augant ir pajamoms mažėjant, kapitalistai turėjo surasti naujų būdų padidinti pelną. Užuot bandę išspausti iš darbuotojų dar daugiau darbo valandų, jie užsimojo išspausti iš kiekvienos valandos daugiau našumo. Naudodami naujai įgytą priežiūros galią, kurią teikė gamykla, jie pertvarkė darbo procesą, kad padarytų jį dar efektyvesniu ir intensyvesniu.
XX amžiaus pradžioje automobilių magnatas Henry‘is Fordas pataikė į laiminčią gamybos linijų, standartizacijos ir pigių produktų kombinaciją, inauguruodamas masinės gamybos ir vartojimo erą. Fordas į gamyklą žvelgė kaip į mechanizmą ir ėmėsi daryti darbininkus efektyvesniais jo sraigteliais. Tokiu būdu užduotys darėsi vis labiau specializuotomis ir pasikartojančiomis, tad darbininkai vis mažiau ir mažiau galėjo nujausti savo darbo visuminį kontekstą. Per ateinančius kelis dešimtmečius, masinei gamybai ir vartojimui tampant norma visame pasaulyje, šis susvetimėjimas ėmė atsispindėti pačioje visuomenėje, kuri tapo panaši į socialinę, pagal surinkimo linijos logiką veikiančią gamyklą. Mokyklos masiškai gamino tarpusavyje pakeičiamus darbininkus, pasirengusius užimti bet kokias pozicijas; automobiliai greitkelių ir priemiesčių forma kraštovaizdyje išraižė naujus prekybos kanalus.
Žinoma, darbininkų populiacija vis dar buvo pavojingai sukoncentruota, o darbo paspartinimas turėjo potencialą įžiebti ir pasipriešinimo paspartėjimą. Automatinių staklių naudojimas apsunkino konkurencijos tarp darbininkų skatinimą, kuriuo užsiiminėjo Fordo pirmtakai. Dar blogiau, darbininkai taip bodėjosi bukinančios surinkimo linijų patirties, kad pulkais palikinėjo darbą; Fordas praradinėjo pinigus nuolatiniams naujų pakaitų apmokymams.
Jis nusprendė papirkti darbo jėgą kaip visumą, paversdamas savo darbuotuojus pramoninio klestėjimo dalininkais. Pradedant 1914‒aisiais, Fordas savo gamyklų darbininkams mokėjo dvigubai nei vidurkis didesnį atlyginimą, apribojo darbo laiką iki aštuonių valandų per dieną ir pasiūlė pelno dalinimosi planą, kad jie galėtų nusipirkti tuos pačius savo gaminamus „Modelius T“. Sekęs automobilių rinkos išsiplėtimas leido Fordui kompensuoti aukštus atlyginimus kasmet didėjančiais gamybos ir pardavimų mastais. Šis kompromisas greitai paplito po visą industrializuotą pasaulį; tiesą sakant, tai žymėjo patį moderniosios viduriniosios klasės atsiradimą, kartu su moderniu laisvalaikiu. Kapitalistai būtinybę pavertė dorybe; priversti išnaudojamiesiems dalinti laiką ir pinigus, jie išrado masinį vartojimą, kad atiduotas laikas ir pinigai galiausiai sugrįžtų.
Atlyginimų pakėlimas padėjo Fordui sustabdyti bandymą jo gamyklose įsteigti profesinę sąjungą. Tačiau ilgalaikė jo kompromiso pasekmė buvo ta, kad sąjungos, visada buvusios nelegalia opozicija kapitalizmui, galiausiai rado jo veikime esminę savo rolę. Versdamos darbdavius išlaikyti pakankamai aukštus atlyginimus, kad darbuotojai galėtų įsigyti daugiau prekių, jos saugojo kapitalistus nuo savo pačių vartotojų bazės sunaikinimo. Susitelkdamos į darbo užmokesčio sutartis, sąjungos nukreipė darbininkų judėjimus nuo tiesioginės revoliucijos į institucionalizuotas kolektyvines derybas. Sąjungų biurokratija iškilo šalia korporacijų biurokratijos, sudarytos iš profesionalų, kurių pagrindinis interesas buvo karjeros pažanga. Sąjungos nustojo priešintis paties darbo suintensyvinimui ir plėtrai ‒ kas buvo gerai darbui, buvo gerai sąjungoms, nepaisant to, ar tai buvo gerai darbininkams.
Ši darbo profesionalizacija taip pat vyko ir „besivystančiose šalyse“, transformuodama judėjimus prieš darbą į judėjimus už didesnę dalį jo produkcijos. Ironiška: ten, kur kapitalistų klasė buvo nepakankamai išsivysčiusi, kad įvestų Fordo inovacijas, šios buvo įdiegtos darbo judėjimo biurokratijos atstovų. Sovietų Rusijoje, pavyzdžiui, „fordizmas“ buvo priimtas kaip sparčios industrializacijos modelis. Josifas Stalinas, vadovaudamas brutaliam milijonus gyvybių kainavusiam perėjimui prie mechanizuoto žemės ūkio, pritariančiai paskelbė, kad „amerikiečių našumas yra ta nepalaužiama jėga, kuri nei žino, nei pripažįsta kliūčių“. Galima pastebėti, kad bolševikų revoliucija buvo egzotiška versija fordistinio kompromiso, kuriame darbininkų pasipriešinimas buvo nukreiptas į naujos biurokratinės klasės paramą mainais į dalį vartotojiškų gėrybių.
Bet kuriuo atveju, kapitalistinėje sistemoje kompromisai retai tveria ilgai. Pradedant 1960‒aisiais, kapitalistai susidūrė su nauja krizių virtine, kai jų ekonominės plėtros strategijos dar kartą pasiekė savo ribas ir nauja darbininkų karta atsiskyrė nuo profsąjungų, kad sukiltų prieš darbą. Jaunimo judėjimai, sukrėtę pasaulį nuo Paryžiaus ir Prahos iki Čikagos ir Šanchajaus, dažnai savo projektą vadindavo utopinėmis sąvokomis, tačiau jie priešinosi kažkam konkrečiam ir pažįstamam: savo tėvų susitaikymui su išnaudojimu. Šio susitaikymo kaina atsiskleidė natūralaus pasaulio naikinimu ir kasdienio gyvenimo susvetimėjimu. Tuo pačiu metu pramonės šakos, kurios labiausiai pasipelnė iš fordistinio kompromiso ‒ tos, kurios gamino automobilius, buitinę techniką ir kitas ilgalaikes prekes ‒ pradėjo smukti rasdamos vis mažiau ir mažiau naujų pirkėjų savo produktams.
Taigi, kaip ir Fordas prieš juos, kapitalistai perorganizavo gamybos ir vartojimo procesus, kad padarytų juos stabilesnius ir pelningesnius. Padedami naujų komunikacijos technologijų, jie paskleidė gamybą po visą pasaulį, apeidami profsąjungas bei maištingus darbininkus ir išnaudodami tuos, kurie buvo desperatiškiausi. Darbdaviai apribojo formalų ilgalaikio samdymo modelį vardan lankstesnių darbo formų, kad galėtų nuleisti rinkos riziką patiems darbuotojams. Didelio masto ekonomikos, kuriose korporacijos taupė pinigus gamindamos kelis standartizuotus produktus, buvo pakeistos plačios apimties ekonomikomis, kuriose ta pati infrastruktūra buvo naudojama pagaminti daug įvairių daiktų. Atitinkamai diversifikavosi vartotojų rinkos, o masiškai gaminamas individas ‒ konformistas, sukilimų metu kėlęs viešąjai tvarkai tikrą grėsmę ‒ buvo pakeistas beribiu skirtingų vartotojų tapatybių pasirinkimu. Taip darbo jėga, kuri anksčiau susivienijusi buvo tokia pavojinga, tapo padalinta visais aspektais.
Šie gamybos ir vartojimo pokyčiai dar kartą pakeitė žemės ir visuomenės veidą. JAV socialinė gamykla daugiau nebegamina darbuotojų, kurie nusiteikę investuoti visą savo gyvenimą į vieną karjerą; klestintys pramoniniai praėjusio amžiaus miestai tapo apleisti ir palaikomi tik kur ne kur išsibarsčiusių kavinių ir universitetų.
Šiandien gamyklos vis dar egzistuoja, bet kompiuterizuota įranga ir duomenų apdirbimas leidžia joms samdyti vis mažiau ir mažiau darbuotojų. Vis nereikalingesnė darbo jėga turtingose pasaulio dalyse buvo absorbuota paslaugų sektoriaus; nepasiturinčiose dalyse ji palikta likimo valiai. Kaip Fordas sumodeliavo gamyklą pagal mašiną, taip surinkimo linija pasitarnauja kaip modelis globalioms mainų grandinėms, milžiniškų korporacijų koordinuojamiems ir vadovaujamiems didelių ir mažų gamintojų tinklams: detalės gali būti gaminamos Indijoje ir Brazilijoje, surenkamos Hong Konge ir parduodamos Los Andžele. Ne taip, kaip senosios gamyklos, šie tinklai nėra jautrūs koncentruotos darbo jėgos keliamiems pavojams; jei kuris šios milžiniškos struktūros mazgas tampa maištingas, jo vaidmuo gali būti perduodamas kitam mazgui kad ir priešingoje pasaulio pusėje.
Paradoksalu, ši „post‒fordistinė“ ekonomika atgaivina tas darbo formas, kurios atrodė beišnykstančios su automatizacijos atsiradimu. Kadangi didžiosioms pramonėms nebereikia didžiosios dalies žmonių, kurių kapitalizmas atsisakė, darbuotojai likusiame pasaulyje gali dirbti už grašius prakaito krautuvėse ‒ prastai įrengtose, apgailėtinose darbovietėse, kurios beveik nereikalauja investicijų į specializuotus mechanizmus. Tokios prakaito krautuvės tobulai atitinka takius šiuolaikinės gamybos reikalavimus, kai vieną dieną gali reikti adyti sportbačius, o kitą ‒ marškinių rankoves. Dažnai jos yra vienintelis būdas patenkinti vartojimo rinką, pagrįstą milijonų skirtingų produktų naujoviškumu ir išskirtinumu.
Šiame kontekste profsąjungos yra liūdnai pergudraujamos ir tampa atgyvenomis. Institucionalizuota darbo užmokesčio kontrolė nebeatrodo reikalinga rinkos stabilizavimui, todėl jos nauda kapitalizmui pasibaigia; gamyba taip pat nebepriklauso ir nuo griežtų demografinių santalkų, kurios kadaise kėlė tokią grėsmę verslui. Antikapitalistai vis dar laužo galvas, kokios naujos pasipriešinimo formos galėtų pakeisti profsąjungas ir streikus.
Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas
Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4.
Sociologai.lt
