Tekstas iš straipsnių rinktinės „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai" (sud. Lina Žigelytė, red. Neringa Dangvydė)

Darja Davydova

2010 m. gegužę Vilniuje įvyko pirmosios Lietuvoje „Baltic Pride" eitynės, kurios paskatino žmogaus teisių aktyvistus mobilizuotis ir bendradarbiauti, o visuomenę – aktyviai svarstyti LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių) piliečių problemas, lūkesčius ir vaidmenį viešoje erdvėje. Šios LGBT problemos buvo nagrinėjamos pagal jau ne vieną kartą girdėtą ir atsibodusį scenarijų: prieš homoseksualumą nusiteikę gerai žinomi politiniai ir visuomeniniai lyderiai atkartojo seną dainą apie tautą, šeimą ir tradicines vertybes, o LGBT aktyvistai atsimušinėjo kalbėdami apie teisę švęsti įvairovę ir tolerancijos siekiamybę. Vis dėlto, derybos buvo sėkmingos ir gegužės 8 d. ant Neries kranto eitynės įvyko. LGBT bendruomenė praktiškai išbandė ir įtvirtino savo teisę į viešą erdvę ir valstybės apsaugą, o agresyvi protestuotojų minia buvo sulaikyta policijos ir negavo šanso paversti plakatuose ir šūkiuose išreikštą neapykantą fiziniu smurtu. Tačiau ar galima teigti, kad įvykus eitynėms „Už lygybę" LGBT politika pradėjo pagaliau judėti į priekį? Ir jei taip, kokia yra šios politikos ateitis Lietuvoje?

„Baltic Pride 2010" – LGBT politikos pradžia?

Dalyvaudama „Baltic Pride" eitynėse, jaučiausi anaiptol ne švenčianti lygybę, bet esanti eksponatas zoologijos sode. Izoliuoti nuo miesto tvoromis ir apsupti daugybės žurnalistų bei policijos mes, vos keli šimtai žmonių, marširavome tuščioje pievoje ir su savo spalvotais balionais ir plakatais pozavome kameroms – tai vienintelei galimybei bendrauti su pasauliu anapus aptvertos teritorijos. Tačiau lygybės šventė ir nebuvo mano tikslas. Tikėjausi, kad tris dienas trukusių „Baltic Pride" renginių metu bus keliami jau seniai Lietuvos bendruomenei aktualūs socialiniai klausimai: fizinis ir psichologinis smurtas, su kuriuo tiesiogiai susiduria ir kurį dažnai slepia LGBT žmonės, nuolatinis tyčiojimasis iš LGBT asmenų žiniasklaidoje, visiškas seksualinio švietimo nebuvimas, nepritaikyta ir dažnai neprieinama LGBT žmonėms seksualinės sveikatos apsauga, LGBT jaunimo, šeimų ir vyresnio amžiaus žmonių socialinė atskirtis. Šiek tiek šie klausimai buvo paliesti „Baltic Pride" tarptautinės konferencijoje „Žmogaus teisės: įveikiant baimę ir išankstines nuostatas", tačiau aktualios problemos buvo viso labo tik įvardytos užuot rimtai jas svarsčius. Tikriausiai teisiniai sunkumai organizuojant „Baltic Pride", visuomenės ir politikų palaikymo stoka bei reali smurto gatvėse grėsmė neleido paversti šio renginio kuo nors daugiau negu vien mandagiu LGBT žmonių pasirodymu kultūriškai neutralioje miesto erdvėje ir TV transliacijose.

Pagrindinis mūsų uždavinys šioje aštraus nepakantumo atmosferoje buvo išlikti santūriems ir įrodyti, kad nesame nesuprantami, pavojingi, agresyvūs, vulgarūs ir kitaip nepatogūs. Turėjome parodyti, kad nors ir neatitinkame valstybės puoselėjamo šeimos modelio, esame verti šių pilietybės nuotrupų: kelių valandų plyname lauke Neries pakrantėje ir 800 policininkų. Tam, kad įrodytume savo „normalumą", turėjome užtikrinti, kad mūsų seksualumas nebūtų matomas kaip perteklinis arba nepakankamas, mūsų problemos neatrodytų pernelyg rimtos ir išpūstos, mūsų ketinimai – pernelyg politiški. Šventės kulminacija – spalvingų balionų paleidimas į dangų, buvo linksma, optimistiška ir... apolitiška. Keli žinomi Lietuvos gėjai „Baltic Pride" renginio metu taip pat palaikė šią šventinę nerimtumo nuotaiką. Pavyzdžiui, Seimo narys Rokas Žilinskas TV laidoje „Be grimo" pareiškė, kad nors ir yra gėjus, jokių problemų dėl nepakantumo ir diskriminacijos Lietuvoje jis nematąs. Tokiu būdu pristatęs savo poziciją, šis politikas be rimtesnių pasekmių savo politinei karjerai galėjo pasirodyti eisenoje su vaivorykštės vėliava rankoje ir plačia šypsena veide. Eisena „Už lygybę" pateikė tokį LGBT žmonių įvaizdį, kuris pristatė juos kaip gerus piliečius, siekiančius pripažinimo, bet nekeliančius didesnių politinių iššūkių valstybei.

Dėl tokio „Gay Pride" formato nekaltinu organizatorių, Lietuvos gėjų lygos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos, nes teisiškai nepalankioje ir agresyvaus nepakantumo aplinkoje itin sudėtinga kelti rimtus politinius klausimus. Tačiau taip pat nemanau, kad mūsų pastangos turi būti dedamos vien į negatyvių stereotipų apie homoseksualumą keitimą ir LGBT asmenų, kaip diskriminacijos aukų, įvaizdžio plėtojimą. Aštrinant šiuos klausimus, kviečiu susimąstyti apie tai, kur link veda Lietuvos LGBT aktyvizmas, kiek ir kodėl esame patogūs arba nepatogūs valstybei bei dėl kokios valstybės politikos LGBT žmonių atžvilgiu norime kovoti.

Moralinė panika, kuri riboja LGBT politinę veiklą

Mano manymu, LGBT judėjimo keliamų problemų ir lūkesčių spektrą reikšmingai paveikia moralinės panikos kontekstas. Šiame kontekste kai kurios temos yra aštrinamos, o kitos – tildomos. Sąvoka „moralinė panika" jau seniai yra vartojama socialiniuose moksluose analizuojant kultūrinėje ir politinėje arenoje vykstančius aršius ginčus, susijusius su seksualumo ir lyčių klausimais ir išreiškiančius nerimą dėl liberalizmo keliamos grėsmės dorybei. Pastaruoju metu Lietuvoje moralinės panikos pavyzdžių yra daug: Drąsiaus Kedžio dukros istorijos įkvėptas judėjimas prieš „pedofilų klaną" ir Lietuvos teisinę sistemą, susirūpinimas dėl seksualinio švietimo, kurį paskatino Europos Sąjungos finansuojamas projektas „Gender Loops", priešinimasis vis didėjančiam LGBT matomumui viešoje erdvėje, bandymai apsunkinti moterų galimybes nutraukti nėštumą. Sąvoka „panika" čia turi anaiptol ne patologinę prasmę, bet politinę, ir pabrėžia staigią ir intensyvią emocijų sklaidą politinėje erdvėje. Moralinės panikos metu yra akumuliuojami nerimo, pykčio ir baimės jausmai, kurie mobilizuoja piliečius veikti politiškai.

Tokiais politiniais momentais panikos objektas yra suprantamas kaip itin aktualus ir spaudžiantis, kylantis iš aštriai jaučiamos dabarties. Tai, kas apibrėžiama kaip „blogis", staiga priartėja prie žmonių kasdienio gyvenimo, tampa atpažįstama, artima, itin grėsminga ir todėl nepakeliama. Tas diskomforto jausmas yra suprantamas kaip natūralus ir sukuria iliuziją apie vieningą piliečių poziciją tradicinių vertybių klausimu. Jis taip pat pateisina valstybės represinį elgesį: įstatymus prieš „homoseksualumo propagandą", kruopščius svarstymus savivaldybėje apie leidimą LGBT eitynėms, tradicinės šeimos modelio tvirtinimą įstatymais ir socialinėmis akcijomis. Nors panikos objektas yra suprantamas kaip esantis čia ir dabar, tuo pat metu jis yra ganėtinai abstraktus – tai nėra tam tikras žmogus arba įvykis. Priešingai, „blogis" yra atrandamas tam tikroje institucijoje (pvz., teisinėje sistemoje), dabarties tendencijoje (pvz. sekuliarizacijoje, feminizme, pokyčiuose seksualiniame elgesyje) arba socialinėje grupėje, kuri matoma kaip išsiskirianti iš pilkos visuomenės, tokia kaip seksualinės mažumos. Nors moralinę paniką paskatina aiškus įvykis, panikos ojektas greitai persikelia į kitą, abstraktesnį, lygmenį. Nerimo apimtas mąstymas randa vis daugiau problemų, dėl kurių turėtume nerimauti, jos tampa vis rimtesnės, o žmogus prieš jas atrodo mažas ir bejėgis. Panikos objektas niekada negali būti galutinai pažintas ir paaiškintas, bet, priešingai, apauga vis didesniais stereotipais, nuolatos įgyja vis naujas formas ir tampa vis paslaptingesnis ir grėsmingesnis. Tai gerai gali iliustruoti Seimo nario Petro Gražulio įspėjimas apie homoseksualus: „jie nesidaugina, bet jų daugėja".

Moralinė panika supaprastina realybę aiškiai skirstant visuomenę į binarines grupes „mes" ir „kiti", „kitiems" priskiriant tam tikrus atpažįstamus bruožus, bei įsivaizduojant utopinę visuomenę, kurioje panikos objektas nebeegzistuoja arba yra sėkmingai asimiliuotas ir tampa nebegrėsmingas. Manau, kad „Baltic Pride" atveju būtent iš tokios priešpriešos kyla agresyvaus gėjaus įvaizdis, kuriam aptarti skiriamas visas nerimaujančios visuomenės dėmesys. Tokiu atveju, „kitiems" gali nelikti nieko kita kaip švelninti šitą greitai plintantį įvaizdį ir įrodyti, jog yra kitaip. LGBT bendruomenė, imdamasi viešų iniciatyvų, siekia įtikinti visuomenę, kad LGBT žmonės nėra agresyvūs, šlykštūs, vulgarūs ir perdėm susirūpinę seksualiniais reikalais, bet priešingai – jie yra naudingi egzistuojančiai kapitalistinio nacionalizmo tvarkai. Šioje tvarkoje pagrindinis piliečių vertės kriterijus yra jų lojalumas valstybei bei sugebėjimai vartoti, dirbti ir reprodukuoti kitus vartojančius ir dirbančius piliečius stabilioje valstybės kontroliuojamoje šeimoje. Dėl to, kaip pilietinės vertės įrodymas dažnai minimas LGBT žmonių vartojimo potencialas, jų mokami mokesčiai valstybei, jų draugiškas ir malonus būdas, įnašas į visuomenę (ypač kultūros srityje) bei stabilios monogaminės šeimos siekis. LGBT žmonėms atstovaujančios organizacijos viešumoje stengiasi parodyti, kad LGBT žmonės nereikalauja ypatingų teisių ir laisvių, nesiekia demonstruoti nuogumus bei propaguoti homoseksualius santykius, kaip nuolatos kaltina jų priešininkai. Yra tvirtinama, kad LGBT žmonės yra eiliniai piliečiai, norintys būti kaip visi kiti, t. y. būti gerbiami, galėti laisvai kurti šeimas ir saugiai eiti gatve susikabinę rankomis. Moralės sergėtojai yra pavaizduojami kaip netolerantiški homofobai, o seksualinių mažumų klausimas išreiškiamas kaip žmogaus teisių į orumą, saugumą ir saviraiškos užtikrinimo bei tolerancijos stokos problema.

Be abejo, žmogaus teisių užtikrinimas, diskriminacijos mažinimas ir žalingų įstatymų keitimas yra ypač svarbūs LGBT asmenų gyvenimams. Tačiau esu įsitikinusi, kad net ir tuomet, kai esame priversti kovoti su panikos keliamais stereotipais, vis dar dalyvaujame represinėje valstybės sistemoje. Ši sistema suskirsto mus į dvi grupes, iš kurių viena įsivaizduojama kaip agresyvi ir grėsminga, o kita – kaip naudinga ir normali. Tuo pačiu ši sistema mus drausmina, priverčia asimiliuotis, atkartoti heteroseksualų gyvenimo būdą ir palaikyti egzistuojančią tvarką nekeliant rimtų reikalavimų valstybei. Siekianti priklausyti naudingos visuomenei grupės kategorijai, LGBT bendruomenė siekia būti matoma kaip deseksualizuota ir apolitiška. Gali būti, kad būtent dėl tos pačios priežasties, „B" ir „T" LGBT akronime turi viso labo nominalią reikšmę – biseksualumą, transseksualumą ir translytiškumą sunkiau sutalpinti į monogamijos ir stabilaus lytiškumo reikalaujančius normalumo rėmus, tad tokie gyvenimai Lietuvoje yra praktiškai nematomi ir nesvarstomi. Užuot pasipriešinusi seksualumo ištrynimui iš viešosios erdvės bei normalizacijos diskursui kaip socialiniam ir sisteminiam smurtui, Lietuvos LGBT bendruomenė juda įsitvirtinimo paklusnių piliečių kategorijoje link. Tokią politiką vadinu patogumo politika.

Patogus valstybei liberalumas

Patogumo politika modernaus nacionalizmo kontekste yra populiari tarp žmogaus teisių aktyvistų, besipriešinančių agresyviai tautinei retorikai. Kaip vieną iš asimiliacijos nacionalistinėje valstybėje siekio pavyzdžių galima paminėti 2012 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės minėjimą. Kasmet vykstančios Lietuvos patriotinio jaunimo eitynės, pasižyminčios rasistiniais ir homofobiniais šūkiais, yra seniai žinomos kaip radikalaus lietuviško nacionalizmo išraiška. Šios eitynės išreiškia nerimo jausmą, susijusį su globalizacija, Lietuvos integracija į Europos Sąjungą bei akistata su etniniu ir seksualiniu kitoniškumu. Šių eitynių dalyviai užima valstybės gynimo poziciją, išreiškia meilę tėvynei ir nerimą dėl to, ką jie apibrėžia kaip grėsmę lietuvybei. Šias eitynes yra lengva perskaityti kaip moralinės panikos išraišką bei Lietuvos, kaip uždaros homogeniškos bendruomenės, utopijos kūrimą.

2012 m. priešinantis šiai patriotinės neapykantos sklaidai, Žmogaus teisių stebėjimo institutas inicijavo alternatyvią šventę, kuri buvo palaikyta daugelio kitų organizacijų ir visuomenės veikėjų. Šis Nepriklausybės atkūrimo dienos minėjimas, pavadintas „Švęskime laisvę", siekė pateikti alternatyvią lietuvybės ir suverenumo viziją, kuri švęstų tautinę tapatybę, remdamasi pozityvios multikultūralios pilietinės visuomenės įvaizdžiu. Per šventę buvo iš naujo kuriami tautiniai simboliai: piliečiai buvo kviečiami siūti milžinišką trispalvę, šokti, dainuoti valstybės himną bei svarstyti, ką jiems reiškia laisvė ir tėvynė. Su panašiomis į 2010 m. „Baltic Pride" nuostatomis, ši šventė siekė konstruoti tapatybę saulėtos nuotaikos ir spalvotų balionų apsuptyje ir įtraukti kitoniškumą į Lietuvos bendruomenę, užuot rūpinantis dėl tautos grynumo ir tikrumo, kaip tai daro dešinės nacionalistai. Laimės sirupas pylėsi ne tik gatvėse: populiarus interneto portalas Delfi.lt pristatė videoreportažą iš renginio skambant Egidijaus Sipavičiaus ir grupės „Quorum" dainai „Pagaminta Lietuvoje": „Kas yra Lietuva mums su tavim – galvok širdim / Ne žemėlapio skylė ir ne vyriausybė / Tai – draugai, tai – namai, / Seno miesto stogai, žalio miško aidai, / Paskutinė proga vienybei."

Ši šventė visuomenei buvo pristatoma kaip apolitiška, t. y. neskleidžianti jokios politinės ideologijos bet projektuojanti visuotinės laimės ir draugystės valstybę, kuria mes visi kartu galime džiaugtis. Archaiškai ir stereotipiškai reprezentuotos etninės mažumos – keli afrikietiškais būgnais grojantys juodaodžiai – simbolizavo tautos atvirumą kitoniškumui bei multikultūralizmo siūlomą džiaugsmą ir laimę. Toks socialinių mažumų sugretinimas su meilės tautai išraiška siekė parodyti, kad liberalioje ir demokratinėje Lietuvoje piliečiai yra laimingi net jei yra skirtingi, bei atsverti nerimo ir neapykantos kupiną nacionalistų eiseną ją ignoruojant ir jos nesmerkiant. Šios dvi eisenos buvo suplanuotos skirtingu dienos metu ir dvi grupės – nerimaujančioji ir besišypsančioji – taip ir nesusitiko.

Tačiau į tiesioginę konfrontaciją su nacionalistų maršu išėjo maža anoniminė piliečių grupė, kurios aiškiai netenkino renginio „Švęskime laisvę" parinktas pasipriešinimo nacionalizmui formatas. Nepriklausomybės dieną vyko kelios nacionalistų eisenos „blokados", kaip jas pavadino Anarchija.lt tinklalapis. Viena reikšmingiausių man atrodo keturių piliečių akcija „Pastok kelią nacizmui ir pastok už Lietuvą", kurios dalyvės pastojo kelią nacionalistų eisenai panaudodamos groteskišką nėščių romų tautybės moterų įvaizdį ir neaiškios lyties reprezentaciją kaip protestą prieš nacizmą. Ši blokada Gedimino prospekte išstovėjo vos kelias minutes ir buvo nutraukta policijos. Tačiau svarbiausia, kad ji iškėlė į viešą erdvę labiausiai demonizuojamų Lietuvoje žmonių įvaizdžius. Čia etninės ir seksualinės mažumos nebuvo atstovaujamos, bet panaudojamos kaip nacionalizmui nepatogūs ir nerimą keliantys veikėjai, kurių pats pasirodymas viešoje erdvėje išreiškia politinę poziciją. Šios socialinės grupės nėra patogios mažumų asimiliacijos projektui, kuriame mažumoms dažniausiai atstovauja kultūringi susiporavę gėjai, sėkmingai integravęsi į visuomenę lenkai ir rusai, arba, kaip matėsi „Švęskime laisvę" renginyje, itin retai matomi, bet draugiškai nusiteikę besišypsantys juodaodžiai. Tiek romų moterys, tiek neaiškios lyties asmenys netelpa į paklusnių piliečių kategoriją, nes atsisako integruotis, yra nepatenkinti, kelia reikalavimus, bei aiškiai išsiskiria iš minios. Jų neįmanoma ignoruoti, bet jie taip pat yra ir mistiški bei nesuvokiami. Šie tautiniam projektui labai pažįstami personažai yra pernelyg nepatogūs tam, kad palaikytų apolitiškos meilės tėvynei, tariamai paremtos multikultūralizmu, iliuziją. „Pastok už Lietuvą" buvo viso labo maža performanso akcija, tačiau, užuot pasirinkus nepatogių piliečių depolitizavimo ir normalumo įrodymo strategiją, ji pasiūlė aiškų politinį pasipriešinimą represiniam nacionalizmui ir iškėlė nepatogų valstybei kitoniškumą kaip politinį subjektą.

Svarstydama, ką reiškia veikti kaip laisvam politiniam subjektui, feminizmo teoretikė bell hooks rašo: „Kaip politiniai subjektai, žmonės turi teisę apspręsti savo pačių realybę, įtvirtinti savo pačių tapatybes, įvardinti savo istoriją. Kai žmonių grupė yra vien objektas, kiti apibrėžia jų realybę, kiti sukuria jų tapatybę, jų istorija yra įvardijama tik tokiais būdais, kurie apibrėžia juos per santykį su tais, kurie yra subjektai."¹ Norėčiau teigti, kad tokia politika, kuri yra patogi, nekonfrontuoja su represiniu nacionalizmu bei palaiko depolitizuotos ir sėkmingai į visuomenę besiintegruojančios mažumos įvaizdį, toliau įtvirtina šias mažumas kaip objektus. Gali atrodyti, kad mano aptartų viešų akcijų suskirstymas į dvi – patogumo ir nepatogumo – strategijas pernelyg supaprastina realybę. Ir iš tikrųjų, turime būti atsargūs vertindami viešas piliečių iniciatyvas vien pagal jų radikalumą ir pasirengimą konfrontacijai. Tačiau mano nagrinėjamos skirtingos politinio aktyvizmo formos leidžia pamatyti, kokią ateitį įsivaizduoja tie piliečiai, kurių netenkina nacionalizmo politika, bei kiek politinės galios jie turi.

Naujos LGBT seksualinės politikos galimybės

Dabartinė Lietuvos LGBT bendruomenės politika yra nukreipta būtent į diskomforto dėl seksualinių mažumų mažinimą visuomenėje, todėl nuošaly paliekamos specifinės LGBT žmonių problemos. Tokių problemų pavyzdžiai galėtų būti smurtas seksualinės orientacijos ir translytiškumo pagrindu, kuris dažnai vyksta pačių LGBT žmonių šeimose, o ne gatvėse; seksualinės, fizinės ir psichinės sveikatos sistemos paslaugų, kurios būtų pritaikytos LGBT žmonėms ir jų gyvenimo būdui, nebuvimas; mokslinių tyrimų, susijusių su LGBT klausimais, nepripažinimas ir atmetimas mokslo ir švietimo sistemoje; daugelio LGBT žmonių įsidarbinimo sunkumai; vyresnio amžiaus LGBT žmonių socialinė izoliacija. Panašaus pobūdžio problemų kyla dėl ypatingų LGBT poreikių, kurie aiškiai skiria LGBT, kaip socialinę grupę, nuo kitų piliečių. Tačiau, kuomet į multikultūralizmo skatinimą ir mažumų integraciją nukreipti renginiai siekia parodyti, kad dalyvaujančios mažumos niekuo neišsiskiria iš visuomenės, šie ypatingi poreikiai yra užmirštami.

Siekdama integracijos, LGBT bendruomenė yra priversta imituoti heteronormatyvumą: demonstruoti monogamiją ir stabilumą santykiuose, slėpti seksualinį gyvenimą, deklaruoti šeimos ir vaikų siekiamybę, remti lyčių kategorijų binariškumą ir stabilumą. Tokia heteronormatyvumo imitacija yra valstybės išnaudojama tam, kad išlaikytų heteronormatyvių gyvenimų privilegijuotą statusą ir piliečių seksualumo kontrolę. Be to, integravimosi politika akcentuoja homofobiškų pareiškimų neutralizavimą ir nuolatinius bandymus įrodyti savo nekaltybę, o tai dažnai tik pakursto homofobiją ir palaiko dominuojančias nuostatas, kad seksas ir seksualumas yra blogi ir žalingi visuomenei. Besikartojantis LGBT bendruomenės įtraukimas į absurdiškas diskusijas apie gėjų prigimtį ir moralę yra naudingas konservatyviems politikams, nes leidžia atsiriboti nuo realių socialinių problemų sprendimo.

Pristačiusi „Pastok už Lietuvą" kaip politinę akciją, kuri naudoja nepatogius valstybei subjektus priešinantis nacionalizmui, bei apibrėžusi apolitinio multikultūralizmo ateities vizijos keliamas problemas, noriu pasvarstyti, kaip LGBT bendruomenė galėtų efektyviau kovoti dėl pokyčių represinėje valstybėje. Anaiptol nesiūlau nustoti organizuoti „Baltic Pride" ir kitus socialinius projektus, nukreiptus prieš diskriminaciją. Tačiau, manau, kad Lietuvoje yra tikslinga šalia žmogaus teisių diskurso plėtoti alternatyvų diskursą ir tokią politiką, kurie priešintųsi LGBT žmonių inkorporavimui į kapitalizmo ir nacionalizmo sistemą ir įtvirtintų LGBT judėjimą būtent kaip politinį judėjimą, kuris siekia pakeisti galios santykius valstybėje. Tokia seksualinė politika siektų nukreipti dėmesį nuo homofobijos į heteronormatyvumą, kaip privilegijuotą gyvenimo būdą, ir naikinti pačias „normalumo" ir „nenormalumo" kategorijas. Ji politizuotų seksualumą taip, kad jis būtų apibrėžtas kaip socialinio ir politinio gyvenimo sritis, tiesiogiai susijusi su sveikatos, saugumo, išsilavinimo ir kultūros problemomis, o ne vien kaip įvairovės elementas. Galiausiai tokia politika jungtų seksualumą su kitomis kitoniškumo ašimis, kurias nacionalizmas išnaudoja uždaros homogeniškos Lietuvos įvaizdžiui palaikyti. Toliau detaliau aptarsiu šiuos seksualinės politikos elementus.

Asimiliacijos į heteronormatyvumu pagrįstą politinio ir socialinio gyvenimo santvarką alternatyva visų pirma gali būti šios santvarkos atskleidimas. Šios santvarkos sąlygomis heteronormatyvumas dominuoja visuomenėje kaip natūralus, neišvengiamas ir moraliai viršesnis už bet kokį kitokį gyvenimo būdą. Kapitalistinė sistema kiekviename žingsnyje yra orientuota į gyvenimą, kuris yra stabilus, monogaminis, šeimyninis ir heteroseksualus, o kitoks gyvenimas yra suprantamas kaip alternatyvus. Taigi galima sakyti, kad heteronormatyvumas yra privilegijuota pozicija visuomenėje. Akcentuojant heteronormatyvumą kaip privilegiją, dėmesys yra perkeliamas nuo homofobijos ir diskriminacijos svarstymų į tai, kad heteronormatyvų gyvenimą gyvenantys piliečiai turi esminių, vyraujančios socialinės tvarkos palaikomų pranašumų prieš kitus piliečius. Pavyzdžiui, jų materialinis gyvenimas yra saugesnis, nes jų santykiai teisinėje sistemoje yra iš anksto apibrėžiami ir visuotinai pripažinti kaip stabilūs, monogaminiai ir tikri tuomet, kai LGBT piliečių santykiai nuolatos turi būti paaiškinti ir įrodyti. Valstybės teisinės ir socialinės pagalbos mechanizmai padeda heteronormatyviems piliečiams partnerių ligos, mirties arba smurto prieš partnerę(į) atvejais, o LGBT piliečiai tokios pagalbos ir apsaugos iš valstybės negauna. Heteronormatyvūs piliečiai taip pat turi lengvesnių galimybių užtikrinti seksualinę sveikatą, nes sveikatos apsaugos sistema yra orientuota į heteroseksualų seksualinį gyvenimą gyvenantį pilietį. Heteronormatyvumui yra geriau pritaikyta ir švietimo sistema, nes švietimas nuo darželio iki aukštųjų mokyklų rengia heteronormatyviam gyvenimui: vestuvėms, šeimai, vaikams. Be šitų pranašumų, heteronormatyvumo privilegiją mūsų visuomenėje įrodo tai, kad būtent heteronormatyvumas diktuoja visuomenės supratimą apie seksualumą. Heteroseksualių piliečių teiginiai apie seksualumą – tiek heteronormatyvių, tiek LGBT – yra pripažįstami kaip objektyvūs, tuo tarpu LGBT teiginiai nuolatos suprantami kaip paveikti jų seksualumo ir dėl to šališki. Taip, pavyzdžiui, ekspertų nuomonės apie seksualumą, santykius ar jausmus, kurias galima surasti populiarių žurnalų patarimų rubrikose, visuomet yra pateikiamos iš heteroseksualumo pozicijos – net ir tuomet, kai patarimas liečia LGBT klausimus. Galiausiai, heteronormatyvumas, kaip tam tikrų socialinių praktikų rinkinys, nėra niekaip reikšmiškai pažymėtas ar įvardytas, o LGBT socialinės praktikos nuolatos yra suvokiamos kaip „kitokios": jų šeimos yra skirtingos, jų santykiai – alternatyvūs, jų seksas – neįprastas. Šitas konstruojamas kitoniškumas palaiko heteronormatyvumą kaip nematomą privilegiją, užtikrinančią heteronormatyvių piliečių socialinį saugumą ir seksualinio bei šeimyninio gyvenimo pripažinimą.

Toks heteronormatyvumo, kaip privilegijuotos pozicijos aptarimas, nukreipia dėmesį nuo homofobijos, kaip pagrindinės LGBT gyvenimo problemos, ir parodo, kad ne vien homofobai, bet visi valstybės piliečiai nesąmoningai dalyvauja palaikant socialinę nelygybę. Taip heteronormatyvumu pagrįsta santvarka išviešinama kaip tokia, kurioje vieni piliečiai įgija privilegijas kitų piliečių sąskaita. Taip sudėlioti akcentai taip pat parodo, kad „normalumo" ir „nenormalumo" kategorijos yra naudojamos egzistuojančiai represinei santvarkai palaikyti. Šitaip pakeitus LGBT politikos pagrindinį taikinį, LGBT politika tampa ne vien LGBT bendruomenės, bet visos valstybės reikalu, kuris yra susijęs su įvairiomis socialinėmis nelygybėmis ir politinės galios pasiskirstymu valstybėje.

Politizuotas LGBT judėjimas turėtų siekti ne vien tolerancijos ir priėmimo į „dorų piliečių klubą", bet konkrečių materialinių, kultūrinių ir sisteminių pokyčių. Siekti materialinių pokyčių reiškia siekti prieinamų ir atvirų LGBT žmonėms sveikatos, išsilavinimo, socialinės pagalbos, teisinės apsaugos sistemų. Šiuo metu šiose sistemose LGBT žmonės yra priversti slėpti arba meluoti apie savo socialinį ir seksualinį gyvenimą bei giminystės ryšius, o daugelis žmonių šių paslaugų sistemų tiesiog vengia. Dėl to LGBT žmonės atsidūria įvairiose rizikos grupėse, kadangi vengia tikrintis sveikatą ir spręsti sveikatos problemas, meta mokyklas ir universitetus, gyvena gatvėse, neranda darbo arba nepritampa darbo vietoje bei nesiekia teisinės apsaugos smurto atvejais. Apie šias materialines problemas turėtų daugiau kalbėti LGBT judėjimas ir žmogaus teisių apsaugos institucijos.

Taip pat siekti konkrečių kultūrinių pokyčių reiškia siekti, kad LGBT žmonės nebūtų valstybės įvardijami kaip „kiti" bei panaudojami kaip objektas, skirtas kontroliuoti piliečių seksualinį gyvenimą, jais manipuliuoti ir kurti doro heteroseksualaus ir reproduktyvaus piliečio iliuziją. Tai reiškia siekimą įrodyti ne vien tai, kad LGBT žmonės netelpa į tradicinės šeimos modelius, bet kad visa dominuojanti seksualinė kultūra yra valstybės organizuojama taip, kad piliečiai slėptų, gėdytųsi ir nuolatos kentėtų dėl neatitikimo valstybės kuriamiems ir palaikomiems moralės mitams. Siekti sisteminių pokyčių reiškia keisti institucijas – mokyklą, šeimą, bažnyčią, sveikatos apsaugos sistemą – taip, kad šios institucijos nereprodukuotų heteronormatyvumo. Šiose srityse LGBT politika turi potencialą priešintis žlugdančiai ir sustabarėjusiai kapitalizmo ir nacionalizmo sistemai, o LGBT piliečiai tampa ne vien mažuma, bet politiniais subjektais, kuriems rūpi ne tik seksualinių mažumų klausimai, bet ir esminės reformos jų valstybėje. Taip savo uždavinius įvardijančiame LGBT judėjime seksualumas nebėra tiesiog įvairovės elementas, o specifinių patirčių ir poreikių šaltinis.

Galiausiai LGBT teisių diskursas Lietuvoje galėtų būti sėkmingesnis, jeigu būtų aktyviau jungiamas su kitomis kitoniškumo ašimis – moterų, etniniais ir rasės, darbo klasės, bedarbių, jaunimo ir senesnio amžiaus žmonių bei žmonių su negalia specifinėmis problemomis. Kadangi visos šitos socialinės grupės yra suprantamos kaip pažeidžiamos, bei kaip „mažumos" (įskaitant ir moteris, kas yra gana ironiška), jos valstybėje užima panašias vietas, kaip ir LGBT žmonės. Be to, daugelis LGBT žmonių priklauso kelioms iš šių grupių iš karto ir todėl turi specifines patirtis bei poreikius. Bendradarbiavimas tarp skirtingų socialinių grupių Lietuvoje šiek tiek vyksta per tokias organizacijas, kaip, pavyzdžiui, Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas. Tačiau atrodo, kad šioje skėtinėje organizacijoje vienintelis sąlyčio taškas yra diskriminacijos mažinimas ir tolerancijos skatinimas, o to, kaip bandau teigti šiame tekste, nepakanka realioms problemoms spręsti. Be to, tolerancijos sklaida užsiimančiose organizacijose socialinės grupės yra segreguojamos taip, tarsi tarp LGBT žmonių nebūtų žmonių su negalia, tautinių mažumų, bedarbių arba pensininkų. Turint omeny tokią segregaciją, nenuostabu, kad organizuotame LGBT judėjime dominuoja jauni didmiesčiuose gyvenantys lietuvių tautybės gėjai ir lesbietės. Žmonės, nepatenkantys į šias tapatybės ir gyvenimo būdo kategorijas, sunkiai suranda save LGBT organizacijose.

***

Šiame tekste bandžiau parodyti, kad plečiant LGBT judėjimo kryptį taip, kad jis remtųsi ne vien žmogaus teisių ir tolerancijos LGBT žmonėms retorika, galime pradėti išeiti iš to kampo, į kurį mus įspaudė moralinė panika ir valstybės siekis „normalizuoti" seksualines mažumas. Mūsų politiniai instrumentai – tai ne vien kalbėjimas apie diskriminaciją ir homofobiją, bet ir privilegijuotos heteronormatyvumo pozicijos ir „normalumo" iliuzijos atskleidimas, kalbėjimas apie konkrečius LGBT žmonių poreikius bei atvirumas neheteronormatyvioms tapatybėms, gyvenimams ir kūnams. Tai taip pat yra aktyvus Lietuvos LGBT istorijos, kultūros ir politikos kūrimas bei sąvokų „tauta", „tautiškumas", „valstybė" ir „pilietinė bendruomenė" permąstymas mūsų seksualinės tapatybės, patirčių, atskirties ir poreikių pagrindu. Neasimiliuota seksualinė tapatybė atsisako apibrėžti save vien tik binarinėmis lyties ir seksualumo kategorijomis, vaidinti paklusnų pilietį bei slėptis valstybės jai skiriamose vietose – „Baltic Pride" zoologijos sode, uždaruose gėjų klubuose ar savo namuose. Užimdami tokią poziciją, atveriame galimybes kurti savo gyvenimus ne vien žmogaus teisių, postuluojančių teises į santuoką, vaikų auginimą, vienalytės partnerystės pripažinimą, pagrindu, bet įsivaizduoti bei kurti ir kitokius santykius, šeimas, gyvenimo būdus ir ateities vizijas.

Politizuoti LGBT bendruomenę reiškia svarstyti ir svajoti ne vien apie LGBT ateitį, bet apie visų socialinių grupių, kurias engia kapitalizmo ir nacionalizmo ideologijos, ateitį, nes LGBT socialinės problemos yra neatskiriamos nuo moterų, romų, darbo klasės, žmonių su negalia problemų. Būti politiniais subjektais reiškia nustoti būti mandagiems, aseksualiems ir apolitiškiems vardan to, kad būtume pripažinti ir priimti į normalių piliečių gretas. Tokia LGBT politika nėra patogi valstybei, nes neapsiriboja homofobijos kritika, bet meta iššūkį įvairiems valstybės represiniams mechanizmams. Tokia politika ištraukia LGBT problemas iš svarstymų apie moralę srities, reikalauja atkreipti dėmesį į realų kasdienį socialinį gyvenimą ir įtraukia ne vien LGBT bendruomenę.Tokia LGBT politika būtų ilgalaikiškesnė už Lietuvoje nuolatos ratu besisukančias kalbas apie homofobiją. Esu įsitikinusi, kad platesnė, konkretesnė ir toliaregiškesnė LGBT politika yra būtina tiek LGBT žmonėms, tiek visai Lietuvos pilietinei bendruomenei, kurią kasdien slegia elitizmas, seksizmas, rasizmas ir agresyvus nacionalizmas.

¹ bell hooks. Talking Back: Thinking Feminist, Thinking Black, Boston, South End Press, 1989, p. 42–43.