Knygos „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai" (sud. L. Žigelytė, red. Neringa Dangvydė, 2013) ištrauka

Aira Leonidovna

(Teksto dalį apie radijo laidą „Atviras galas" parengti padėjo buvusios laidos rengėjos – opit ir Ugnė.)

Noriu aptarti bendras anachofeminizmo pozicijas ir pakalbėti apie dvi anarchofeminizmo Lietuvoje ugneles – radijo stoties „Start fm" laidą „Atviras galas", kurią 2007–2010 m. rengė merginos iš pankroko bendruomenės, ir prieš keletą metų įkurtą, bet pastaruoju metu pritilusią anarchofeminizmo aktyvisčių ir aktyvistų grupę „Feministinis frontas" (FeF). Kadangi dalyvių pastebėjimai dažnai įdomesni nei per atstumą įvykius vertinančių ekspertų mintys, dalyje apie „Atvirą galą" pateiksiu, ką pačios laidos rengėjos papasakojo apie laidos reikšmę skleidžiant anarchofeminizmo idėjas Lietuvoje, apie jų pačių santykį su laida, o paskui trumpai apsakysiu „Feministinio fronto" veiklą, nes iš pradžių prie jos prisidėjau. Neišvengiamai teks aptarti ir anarchofeminizmo problemas, su kuriomis tenka susidurti šių idėjų šalininkams. Nesiekiu pateikti plataus istorinio konteksto ar išsamios kurio nors reiškinio analizės, noriu tik pasvarstyti apie anarchofeminizmo situaciją Lietuvoje, o mano nuomonė gali nesutapti su kitų anarchofeminizmo judėjime veikiančių ar veikusių žmonių nuomonėmis.

***

Anarchofeminizmo idėjos Lietuvoje šiuo metu nėra populiarios. To negalima pasakyti apie homoseksualumo tematiką, lyčių problematiką apskritai, queer pasaulėjautą, kuri po truputį tampa madinga tarp po Europą dažnai keliaujančio Lietuvos jaunimo, ypač po didžiulę visuomenės reakciją sukėlusių eitynių „Už lygybę" 2010 metais. Vien paviršutiniškai žvelgiant akivaizdu, kad plinta „hipsterių" aprangos stilius: moterų trumpų plaukų šukuosenos, unisex drabužiai, aptempiančios kojas vyrų kelnės ir rožiniai marškinėliai. Taigi, lyčių vaidmenų laisvėjimas net tampa mada. Tai sąlygiški žingsneliai į priekį, bet ši mada paprastai nėra politinė pozicija, o jos dažnai apolitiški mėgėjai ir mėgėjos neginčija sisteminių dabartinės heteronormatyvios, patriachaliniais santykiais persunktos santvarkos problemų. Pastebėti jas, neigti valstybės, apimtos stagnacijos ir palaikomos korupcijos, savaiminę vertę ir veikti toli gražu nėra madinga. Politika dabar daugumai atrodo purvinas dalykas – tai todėl, kad šiuo metu ji priklauso tik profesionaliems politikams, o pagrindiniai jos subjektai – piliečiai – faktiškai nušalinti nuo aktyvaus dalyvavimo. Socialinė, bendruomeninė gyvenimo pusė paversta vartojimu.

Anarchofeminizmas, kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, sieja anarchizmo ir feminizmo idėjas. Žinoma, tiek anarchizmo, tiek feminizmo pakraipų yra labai daug ir įvairių, bet bendriausia pozicija galėtų būti tokia: tam, kad mažintume išnaudojimo santykių mastą, reikia ne vien kritiškai žiūrėti į kapitalistinę valstybę, ne tik nuolat stengtis sumažinti destruktyvias jos galias ir plėsti piliečių teisę valdyti savo gyvenimą, bet ir kreipti dėmesį į kasdienius santykius tarp lyčių, kurie vis dar dažnai išlieka diskriminaciniai, žeminantys ir apibrėžti tiek namuose, tiek darbo aplinkoje, tiek viešajame gyvenime. Beje, ypač Lietuvoje neretai pamirštama, kad feminizmas neapsiriboja vien moterų teisių gynimu, bet skatina lygias lyčių galimybes. Taigi feminizmas aktualus ir vyrams, nes pirmiausia kritikuoja patriarchalinę visuomenę, kuri varžo ir reikiamo vyriškumo modelio neatitinkančius vyrus, o tokių dauguma.

Gali atrodyti, kad tiek moterys, tiek vyrai turi lygias teises ir neva pasiekėme visišką laisvę pasirinkti kaip gyventi. Tačiau nereikia pamiršti, kad mūsų dabartinis gyvenimas yra socialinių kovų rezultatas. Nebekyla klausimo apie moterų balsavimą, išsilavinimą, oficialiai įtvirtinta 8 valandų darbo diena ir t. t. Kadaise visa tai atrodė utopija ir buvo pasiekta per atkaklius streikus, tūkstantinius mitingus, kovas gatvėse. Kapitalistinė valstybė nuolat siekia apriboti mūsų teises, keldama mokesčius ir mažindama iškovotas socialines garantijas (pvz., neapmokami viršvalandžiai Lietuvoje tapo įprasti). Tai daroma dėl biurokratinio aparato, ekonomikos funkcionavimo ir prabangaus privilegijuotųjų gyvenimo. Į valdžią atėję ultrakonservatoriai gali panaikinti bet kokius praeities kartų iškovotus pasiekimus, todėl situaciją būtina stebėti. Mūsų, nepriklausančiųjų privilegijuotajai mažumai, užduotis yra neleisti nusavinti mūsų teisių ir jas plėsti.

Nepaisant technologinio progreso, vis dar turime aukoti daugybę laiko beprasmiškai dirbdami vien tam, kad galėtume išgyventi, o moterys dažnai apkraunamos ne tik oficialiu darbu, bet ir nemokamu darbu namuose, vaikų auginimo rūpesčiais. Ne kiekvienuose namuose yra indaplovė ar dulkių siurblys, be to, nežinia, kurios lyties atstovai naudojasi tuo dulkių siurbliu. Viena reklama skelbia, kad „moteris – ne indaplovė". Nesakoma „vyras – ne indaplovė" ‒ ir tai vis dėlto liudija, kad pareigos namuose iki šiol primetamos vienai lyčiai, ir skatina tokį požiūrį.

Negalima nepaminėti, kad Europos Sąjungos moterų atlyginimai išlieka vidutiniškai 17 proc. mažesni nei vyrų už tą patį darbą. Išlieka smurto namuose, vergystės viešnamiuose, kur sekso industrijos darbuotojos iki šiol žudomos, ir daugybė kitų problemų. Jokiu būdu nesakau, kad mūsų patriarchalioje visuomenėje labai gera gyventi vyrams. Bent Lietuvoje jie gyvena trumpiau nei moterys, vyresnio amžiaus vyrams sunku rasti darbą ar persikvalifikuoti, Lietuva pirmauja pasaulyje pagal vyrų savižudybių skaičių.

Įsisenėję požiūriai tiek į lytis, tiek į žmonių politinio aktyvumo reikšmę keičiasi labai lėtai. Be to, dauguma gyvena diegiama demokratijos ir neaprėpiamų galimybių iliuzija. Žinoma, jei šiuo metu prezidentė ar ministrė – moteris, tai dar nereiškia, kad moterų problemos išspręstos ir jos nebėra antroji lytis. Įsisenėjusi sistema dėl to nesikeičia. Moterys užima anksčiau vien vyrams priklausiusias vietas ir tiek. Naivu vien dėl moters užimamo posto tikėtis esminių socialinių ir politinių pokyčių, nes jos, kaip ir vyrai, gali sėkmingai palaikyti ir stiprinti esamą padėtį. Valdžioje, kur paisoma tik užkulisinių interesų, radikalų ir revoliucionierių paprastai nebūna. Spaudimas ir reikalavimų banga turi kilti iš sąmoningų neprivilegijuotų žmonių. Tiesa, kai kada Lietuvoje pavyksta „prastumti" palankius įstatymus, pvz., neseniai policijai leista įsikišti į smurto šeimoje situacijas nebelaikant jų tik asmenine problema, bet tokių įstatymų įteisinimas trunka dešimtmečius.

Anarchofeministės (ir anarchofeministai – judėjime yra ne vien su moteriškąja lytimi besitapatinančių asmenų) atmeta tiek provalstybinį, tiek patriarchalinį mąstymą. Valstybė ir patriarchatas iš esmės susiję, ir net jei kada nors žmonijai bus įmanoma postvalstybė, bet lyties pagrindu žmonės liks susiskirstę ir nelygiaverčiai, arba atvirkščiai, nieko gero iš to nebus. Žmonės geba drąsiai priimti sprendimus ir dažniausiai yra visuomeniški, jei jų asmeninis gyvenimas nevirtęs šeimos pragaru, kita vertus, aktyvūs ir kritiški žmonės ne taip linkę pakliūti į lyčių ribų spąstus. Anarchofeminizmas – tai plati pozicija, teigianti, kad politika neturėtų būti nusavinta politikų, už mus priimančių mums nenaudingus sprendimus, ir nesutinkanti su stabariais lyčių vaidmenimis. Anarchofeminizmo šalininkai teigia, kad kūrybinių galių realizavimas ir asmeninių santykių laimė turi būti derinama, o ne atskiriama.

***

Laida „Atviras galas", vykusi 2007–2010 m., prisistatė išdėstanti „pankroko merginų požiūrį" ir apėmė temas nuo pankroko muzikos scenos iki politinių ir itin atvirų seksualumo klausimų. Viena laidos įkūrėjų, opit, teigia, kad tarp „Atvirą galą" rengusių penkių merginų buvo priklausančių dviem – pankroko ir aktyvių feminisčių – bendruomenėms, todėl tam tikra prasme laida sujungė šias stovyklas: į akademizmą linkstančias feministes, kurios problemas keldavo kartais pernelyg abstrakčiai ir ne specialistams nesuprantamai, jų sąjungininkus ir palyginti neformalias pankes anarchistes.

Viena iš laidos rengėjų, magistrantė istorikė Ugnė teigia: „Lietuvoje lytiškumo ir seksualumo klausimai vis dar tabu, todėl neretai jaunas žmogus skęsta didesnėje ar mažesnėje nežinomybėje. „Atviro galo" atvirumas laužė tuos storus ledus." Pasak Ugnės, vienas svarbiausių laidos aspektų buvo būtent feministinė pozicija: „Laida startavo kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje sujudo į Seimą išrinkti dešinieji – konservatoriai-krikščionys demokratai, siūlę radikalų abortų draudimo įstatymo projektą bei priėmę Konstitucijai prieštaraujančią šeimos koncepciją. „Atviras galas" įsitraukė į tuo metu vykusias diskusijas ir stipriai palaikė feministinį požiūrį, prieštaraudamas naujajai šeimos politikai."

opit apie „Atviro galo" poziciją: „Tiek pati laida, tiek „Atviro galo" puslapis internete buvo radikaliai kitokios nuomonės ruporas tada, kai tarp mūsų bendraamžių buvo kur kas labiau paplitę eskapizmas ir apolitiškumas."

Ugnė: „Atviras galas" prasidėjo kaip pozityvų požiūrį į seksą (angl. sex-positive) propaguojanti feministinė laida, o tai atrodė svarbu, nes mūsų visuomenėje į moters seksualumą ir juo labiau orgazmą žiūrima taip abejingai ir kreivai." Laidoje buvo aptarinėjamas ir Meksikos zapatistų judėjimas, anarchizmo problematika, kalbėta apie Kaune gimusią anarchofeminizmo motiną Emmą Goldman, apie kurią Lietuvoje iki šiol mažai kas žino, ir daug kitų temų.

Apie problemas, su kuriomis susidurta rengiant laidą, opit pasakoja štai ką: „Manęs niekad netenkino tai, kiek laiko galiu skirti laidai ir kaip esu jai techniškai pasirengusi. Be to, ilgainiui supratau, kad vograuti prie mikrofono – tai viena, o daryti ką nors, ypač sistemingai plečiant savo galimybių ribas, išeinant už komforto zonos ribų, – visai kas kita. Anarchofeminizmas man visų pirma reiškia autonomiškumą ir savęs bei kitų įgalinimą, darant dalykus, kurių nori. Galia daryti pasaulyje šiais laikais labiausiai susijusi su technika, todėl dabar man įdomiausia to mokytis ir žiniomis dalytis su kitais." Šiuo metu opit – astrofizikos doktorantė, gyvena Berlyne.

Ugnė: „Visada pasisakiau už politiškumą apskritai ir už politiškumą „Atvirame gale" – norėjosi palikti feministinę laidos perspektyvą, nes viešumoje jos taip trūksta. Kitai laidos vedėjai (bet ne opit) norėjosi atsiriboti nuo politikos ir feminizmo. Vis labiau išsiskiriant nuomonėms ir vis dažniau atšaukiant transliacijas, feministinė radijo laida ramiai „užlenkė kojas". Kiek žinau, ilgai gyvavusi merginų pankroko grupė „Zimbabwe" taip pat išsiskirstė dėl panašių priežasčių: kai kurioms narėms norėjosi tik muzikos, ne politikos." Ugnė sako apskritai abejojanti, ar Lietuvoje (jau) yra anarchofeminizmo reiškinys: „Tiek feminizmo, tiek anarchizmo idėjos visuomenėje priimamos iškreiptai ir demonizuotai, todėl apie anarchofeminizmą (dvigubą blogį) kalbėti dar sunkiau nei apie feminizmą ir anarchizmą atskirai. Pats pirmas žingsnis būtų prisistatymas kaip anoniminių alkoholikų klube: „Labas. Aš – Ugnė. Esu feministė."'

opit sako, kad kalbant apie anarchofeminizmo užuomazgas Lietuvoje būtina paminėti prieš dešimt ir daugiau metų veikusias merginas iš pankroko scenos, kurios šia tema rašydavo savilaidos žurnalus zinus, problemas išdėstydavo pankroko dainų tekstais, rengdavo parodas seksualumo ir seksizmo tematika. Dabar kai kurios jų tęsia veiklą užsienyje, kitos užsiima kitkuo, studijuoja (ar jau baigė studijas). Beje, kažkada tarsi prarajos atskirtos dvi sritys – buvusi pogrindinė pankų bendruomenė ir elitinė akademinė sfera, pasak Ugnės, „dėl bendro poreikio kritiškai ir originaliai mąstyti, dalytis žiniomis" – sparčiai artėja, ir daug pankų persikelia į universitetus.

Dalies „Atviro galo" laidų įrašų dabar galima pasiklausyti radijo stoties „Start fm" internetiniame puslapyje. Apie laidos reikšmę rengėjos sako, kad savanoriavimo principu kurtas „Atviras galas" padėjo suteikti pankroko scenai feministinės ugnelės. Vadinasi, ši veikla pirmiausia padarė įtaką jų pačių aplinkai, o nuo čia ir prasideda pokyčiai. „Atviras galas", nors mėgėjiškai (tai ne trūkumas), bet iš dalies tapo alternatyva oficialiajai žiniasklaidai. Tokių iniciatyvų Lietuvoje labai trūksta. Paminėtini nepriklausomi, savanorių dėka dabar nuolat veikiantys informacijos šaltiniai yra anarchija.lt ir hardcore.lt.

***

„Feministinį frontą" (FeF) 2010 m. įkūrėme kartu su Roberta Raudone ir Agne Patacke, kai buvome VU filologijos fakulteto studentės. Tai prasidėjo nuo konkrečios, nors labai lokalios problemos – mums nepatiko, kad per „Fizikų dienas" (FiDi) iki filologijos fakulteto atkakę fizikai būdavo sutinkami seksistiniu šokiu, kelios filologės šokdavo viliotinį, o fizikai jas visai ne juokais užgauliodavo, pvz., šūkiais „Nusirengt! nusirengt!" Kadangi šokiu reprezentuojamas visas fakultetas, sumanėme pareikšti nepritariamą nuomonę. Mums nebuvo suteikta teisė pasisakyti, tad savavališkai sudalyvavome savo fakulteto renginyje, perskaitėme „Filologių manifestą" (tiesa, spėjome tik pusę, nes paskui visu garsu buvo paleista muzika), dalijome skrajutes. Kitąmet skandalingojo šokio nebebuvo, vadinasi, pasiekėme nors ir labai mažytę, bet pergalę. Tolimesnių planų neturėjome ir manėme, kad FeF'o veikla tuo ir baigsis, bet prisijungė naujų žmonių ir surengta dar keletas akcijų. Orientavomės į tiesioginį veiksmą, gatvės akcijas, siekėme kalbėti paprastai, vengti oficialumo, akademiškumo, o apie veiksmus skelbėme internetiniame tinklaraštyje.

Svarbiausia „Feministinio fronto" akcija, mano manymu, buvo apostazė, įvykusi 2010 m. birželio mėnesį, kai maždaug dvidešimties žmonių grupė nuėjo į Vilniaus kuriją ir pareiškė, kad atsisako vaikystėje jiems suteikto krikšto. Priežastis: Katalikų bažnyčia noriai kišasi į valstybės politiką, teigdama neva atstovaujanti beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų, kurie yra pakrikštyti, vadinasi, išpažįstantys katalikybę. Iš FeF'o tinklaraščio: „Šia akcija siekiama atsiskirti nuo RKB (Romos katalikų bažnyčios) ne tik de facto, bet ir de jure. Feministinis frontas griežtai nepritaria antihumanizmo principais vykdomai represinei RKB politikai. Kiekvieno kritiškai mąstančio asmens orumą žemina diskriminacinė, mizoginiška lyčių politika, LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių) bendruomenės žmonių niekinimas, seksualumo demonizavimas. Negana to, ši įstaiga, kuri slepia (pateisina?!!!) pedofilijos nusikaltimus, drįsta reikšti pretenzijas moralės klausimais."

Akcija sulaukė nemažai vietinės žiniasklaidos, kuri paprastai vengia rašyti apie protestus, dėmesio, tarptautiniu mastu apie įvykį pranešė radijo stotis „Svoboda". Po metų vėl susidarė nemaža grupė norinčiųjų, ir akcija pakartota. Deja, Katalikų bažnyčios viršūnės iki šiol nedavė jokių liudijimų, kad apostazė – išėjimas iš Bažnyčios – buvo įvykdyta. Hierarchai nenori atsisakyti globos teisės manipuliuojamiems formaliems katalikams. Akcija buvo sėkminga, bet konkrečią pergalę čia fiksuoti kol kas per anksti. Gal reikia veikti dar atkaliau.

Kita svarbi FeF'o veikla buvo Laisvajame universitete (LUNI) įkurtas savotiškas feministinis fakultetas, kurį laiką reguliariai organizuotos paskaitos ir filmų peržiūros lyčių konstravimo ir patriarchato kritikos tematika. Taip kurta platforma diskutuoti ir abejoti įprastų lyčių vaidmenų absoliutumu ir prasme. Nuo akcijų pereita prie švietimo. Be to, FeF'as rėmė ir remia kitas iniciatyvas – tinklaraštyje viešino informaciją apie judėjimo „Užimk Vilnių" akcijas, „Piktų lesbiečių festivalį" (PiLeFe) ir pan.

***

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kodėl anarchofeministinės iniciatyvos Lietuvoje greitai gęsta. Pirmiausia, dėl išsiskiriančių narių požiūrių, be to, dėmesį ir interesą nurungia kitos, šiuo metu aktualesnės veiklos sritys. Tiesioginio veiksmo akcijos, nors jas rengti ir dalyvauti jose smagu, atima daug jėgų ir energijos, be to, dažniausiai nesuteikia apčiuopiamų pokyčių. Vien atkreipus dėmesį į problemas, šios savaime neišsisprendžia, o visuomenė, kurioje tenka gyventi, netampa kritiškesnė, laisvesnė. Reikia pasakyti, kad feminizmo judėjimas apskritai yra gana konfliktiška terpė, kurioje konkurencija ir asmeniškumai dažnokai nustelbia tarpusavio pagalbą, o problemų dėl to, žinoma, nemažėja.

Mane šiek tiek erzina kai kada feminisčių priekabiai įžvelgiama moters, kaip amžinos kvailelės patriarchalizmo aukos, padėtis ir teisinimas – kai kurioms moterims tai visai netaikytina, ypač įtaką turinčioms konservatyvių pažiūrų valdžios atstovėms. Dominuojanti ideologija labiausiai paveikia apolitiškais save laikančius ir politika nesidominčius žmones, kurie vengia apmąstyti esamą santvarką, tad dažniausiai nesąmoningai ją palaiko ir pasitaikius progai gina. Dalyvaujant anarchofeminizmo ar kitokiame politiniame judėjime taip pat svarbu nesilaikyti įsikibus ir pasirinktos ideologijos, o gyvai reaguoti į konkrečias aktualias situacijas – ne tik angažuotis, moralizuoti kitus diskutuojant apie galimai diskriminacines televizijos laidas, kaip ypač dažnai pasitaiko internetinėse feministų grupėse, pvz., „Facebook" svetainėje, bet ir veikti. Be abejo, nuolatos reikia ieškoti naujų veiklos būdų.

Reikia, kad anarchofeminizmo šalininkų ratas būtų kuo platesnis ir įvairesnis, kad jame būtų skirtingo amžiaus ir išsilavinimo asmenų su įvairiomis patirtimis ir kad tarp dalyvių vyktų komunikacija. Kai veikia, pvz., vien studentės, kurios nesusiduria su diskriminacija dėl lyties ar (ir) dėl amžiaus darbe, jos dažniausiai nekelia ir nesprendžia šios problemos, nes ji kol kas neaktuali. Su prostitutėmis nebendravusios moterys negali adekvačiai įvertinti sekso industrijos problemų ir siūlyti jų sprendimo būdų. Kita vertus, svarbu, kad moterys (kaip ir vyrai) su savo bėdų šaltiniais kovotų ir bandytų jas spręsti pačios, nes kitaip kyla atstovavimo nežinant problemos iš vidaus pavojus.

***

Anarchofeministų trokštami pokyčiai lėtai skinasi kelią dar ir todėl, kad daugelis žmonių yra susigyvenę su savo kasdienybe, bijo ką nors keisti ir neįsivaizduoja galintys gyventi geriau. Daugelis moterų išties paveiktos šeimos propagandos, jos tiesiog svajoja dirbti (nelaimingomis!) žmonomis, nekvestionuoja moteriškumo ir vyriškumo sąvokų. Reklamoje, žurnaluose propaguojami įvaizdžiai dažnai moterims įtvirtina kompleksus dėl išvaizdos, o vyrams – dėl galios. Šie kompleksai prasismelkia į santykius, paverčia kasdienybę nuolatine kova už būvį. Juos stiprina ne tik vartotojimo kultūrą puoselėjantis kapitalizmas, bet ir patriarchalinė valstybės (šeimos) politika. Anarchofeminizmo šalininkai ieško būdų keisti tokią tvarką, plėsti požiūrius į lyčių pareigas, santuoką, atverti naujų galimybių mąstyti ir veikti.

Labai svarbu rasti asmeninį interesą veikiant bendruomenėse, kurioms priklausome: jei susiduriame su problema, tai organizuojame bendraminčius ir bandom kartu ją spręsti, kad ir mūsų pačių gyvenimas pagerėtų. Veikti dėl abstraktaus humanizmo gražu, bet negyva. Galiausiai tai nusibosta arba tampa inertiška pareiga, darbu. Anarchofeminizmo judėjimo nariai taip pat pirmiausia turi solidarizuotis kovodami už tuos gyvenimo aspektus, kurie asmeniškai jiems ir joms šiuo metu svarbiausi. Ne tiek svarbu išpažinti tam tikras idėjas ar puikiai jas išmanyti, kiek veikti konkrečiai, pvz.: suorganizuoti bendradarbius ir kartu spręsti moterų mažesnių atlyginimų problemą, burtis vienišoms mamoms ar vyrams, kurie nori, bet negauna tėvystės atostogų, bedarbiams siekti nuolaidų viešajam transprotui. Visuomenėje, kur politinius sprendimus atiduodame susikompromitavusiai valdžiai, o profesinės sąjungos dažniausiai atstovauja darbdavių interesams, taip kelti ir spręsti problemas labai svarbu. Būtina kurti horizontalius tinklus, bendruomenes, kurių narės ir nariai jaučia vieni kitų palaikymą ir bendromis jėgomis sprendžia kylančias problemas. Kaip sakė antrosios bangos feministės, 70-aisiais, kalbėdamos apie moterų darbą namuose ir smurtą prieš moteris šeimoje, – kas asmeniška, tas politiška. Kasdienybė neatsiejama nuo politikos: elektra, viešasis transportas, darbas, maistas, asmeniniai santykiai – visa tai politika.