anarchija.lt pateikia antrąją iš trijų portale libcom.org publikuoto išsamaus straipsnio apie Graikijos radikalių dešiniųjų partijos „Auksinė Aušra“ (AA) skrydį ir nuopolį dalių 2012 m. parlamento rinkimuose gavusi 7% balsų ir 18 vietų parlamente, AA priėjo liepto galą ir buvo kriminalizuota po reperio Pavlo Fysso nužudymo.

     Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiamas tradicinių partijų vaidmuo AA iškilime ir radikaliai dešiniosios, ksenofobija ir smurtu paremtos politikos legitimizavime. Gindamas tezę, kad „fašizmas nėra pagrindinis valstybės pasirinkimas“, straipsnio autorius bando atsekti galus, kurie įrodytų, kad AA iškilimas į „tradicinę“ politiką buvo įprastų oportunistinių žaidimų rezultatas. Puikiai ne tik Graikijos gyventojams pažįstama situacija: bandydamos išnaudoti rinkėjų nusivylimą, tradicinės dešiniosios partijos į savo gretas priima ir aukštus postus paskiria rasistiškai nusiteikusiems juokdariams bei pseudoistorikams. Vienur jie kuria „istorinės atminties komisijas“ ir bando į BK įtraukti straipsnį, baudžiantį už šeimos institucijos kritiką, kitur – siūlo užminuoti šalies sienas ir suregistruoti visus „neetninių graikų“ vaikus darželiuose.

     Kritikos susilaukia ir priešinga stovykla – radikaliai kairioji Syriza, kurstanti svajones apie stiprią socialdemokratišką gerovės valstybę „kaip senais gerais laikais“. „Jūs turite sukurti geresnę buržua valstybę, nei visos iki šiol buvusios,“ – pokalbyje Zagrebe su Syrizos lyderiu Alexiu Tsipru sakė Slavojus Žižekas.

     Kai šalis prieina iki situacijos, kurioje kraujo perpylimo centras nebeturi pinigų tyrimams ir pareiškia, kad nuo šiol šios operacijos atliekamos paciento rizika, neapykanta kyla savaime. Belieka klausimas, kur ją nukreipti – į bankus, į imigrantus, o gal... atsikratyti „jungo ilgesio“ ir atakuoti pačią Valstybę, viduje ir išorėje? Nes Valstybė nesirenka nei fašizmo, nei antifašizmo, pirmiausiai ir visuomet ji, neatmesdama galimybės pasinaudoti vienu arba kitu, renkasi pačią save.

     P.S. Pirmosios straipsnio dalies įžangoje esanti eilutė „kai saugomas neonacių paradas nuo (visų aštuonių) antifa“ sukėlė kai kurių antifa aktyvistų pasipiktinimą. Be abejo, Lietuvos antifa judėjimas yra kur kas platesnis, nei nusakoma šioje hiperbolėje. Deja, ne toks platus, kaip norėtųsi. Visgi viltis apie dieną, kai atvirai pasisakyti prieš fašizmą ir Lietuvoje taps tiesiog gero tono ženklu, išlieka.

 

     ----------------------

     Atgal į tėvynę

     Kova prieš „diržų veržimą“ Graikijoje sukūrė situaciją, kuri ėmė kelti rimtą pavojų memorandumo nustatytoms priemonėms ir tradicinei politikai kaip sutarimo formai. Generaliniai streikai, riaušės ir masiniai protestai aikštėse skelbė naujo, nukainoto ir retkarčiais itin maištingo proletariškojo subjekto iškilimą. Ši kova iš esmės pakeitė tradicinės politikos spektaklį taip, kaip prieš tai jo nebūtų buvę galima įsivaizduoti[1].

     Visgi kova niekad nesugebėjo peržengti savo ribotumo ir spraga, atsivėrusi tarp jos ir politinio teatro, netrukus buvo užpildyta koalicinės vyriausybės (tarpusavyje sutariančios mažiau, nei bet kuri kita Graikijos vyriausybė per pastaruosius 40 metų) ir Syrizos-AA priešpriešos. Visiškai skirtingos visais atžvilgiais, Syriza ir AA turi vieną bendrą detalę: abi atstovauja jėgoms, kurios ilgisi tradicinės Nacionalinės Valstybės, it feniksas pakilsiančios iš globalizacijos pelenų.  Socialdemokratiška ir autoritarinė-fašistinė, abi politinės kryptys siekia atgaivinti tą valstybės funkciją, kurią ji puikiai atliko praeityje: struktūrinį tarpininkavimą, saugantį piliečius nuo „abstrakčių“ globalios ekonomikos jėgų. Syriza nori spręsti krizę per įmonių nacionalizaciją ir darbo vietų kūrimą, AA – išvarydama visus imigrantus ir įkurdama „stovyklas“ politiniams oponentams. Abi mato valstybėje progą atkurti tautos suverenitetą nuo užsienio skolintojų ir institucijų.

     Stipri Valstybė pasirodė kur kas aktualesnė, nei socialdemokratijos ir fašizmo anachronizmai. Skirtingai nuo šių „praeities reliktų“, šiuolaikinės valstybės vaidmuo yra dvigubas: prevencija/bausmė ir pilietybės sampratos įtvirtinimas – kartu su jos priešybe, t.y., imigracija. Prevencijos/bausmės mechanizmai buvo sėkmingai naudojami malšinant protestus (memorandumo sprendimus įvykdė policija, ne parlamentinės procedūros). Imigracijos kaip įsivaizduojamo „visuomeninio sutarimo“ primetimo per Kito baimę korta buvo mesta kiek vėliau.

     2012 m. balandį tuometiniai Sveikatos ir Viešosios tvarkos ministrai Andreas Loverdosas[2] ir Michalis Chrysochoidis surengė bendrą spaudos konferenciją ir pareiškė, kad Graikijos sveikatos apsaugos sistemos krachas yra susijęs su nemokamu imigrantų gydymu (ir, aišku, visiškai ne su drastiškais biudžeto apkarpymais). „Grynosios rasės“ atstovai pranešė, kad nelegalūs imigrantai yra nešvaros bomba, tiksinti miestų centruose. Norėdami paremti šį valstybinio rasizmo kliedesį, ministrai „atrado“ nelegaliai imigravusias prostitutes, specialiai užsiimančias nesaugiu seksu su klientais etniniais graikais, taip pradedant AIDS epidemiją. Buvo įvykdyta daug puikiai žiniasklaidos nušviestų parodomųjų areštų, suimtųjų portretai begėdiškai sukosi vakaro žiniose. Nors vėliau paaiškėjo, kad didžioji dalis „sumedžiotų raganų“ nebuvo nei ŽIV-teigiamos, nei imigrantės, nei prostitutės, oficialaus rasizmo sėkla buvo pasėta.

     Tuo pat metu vyriausybė paskelbė atidaranti naujus „svetingumo centrus“ nelegaliems imigrantams. Greitai gatvės slengo pervadinti „koncentracijos stovyklomis“, centrai iš pradžių buvo dalis AA pasiūlymo, kaip tvarkytis su nelegalia imigracija. Kai pasiūlymas buvo priimtas vyriausybės, AA ėmė kritikuoti „stovyklas“ kaip pinigų švaistymą ir siūlyti pigesnius sprendimus, pvz. nelegalius imigrantus iš karto deportuoti arba užminuoti Graikijos valstybines sienas.

 

Svetingumas valstybiniu lygmeniu

     Pasigavęs anti-imigrantų retoriką, dabartinis Graikijos premjeras Antonis Samaras pagražino savo rinkimų kampaniją pažadais „atsiimti miestus iš nelegalių imigrantų“ ir pasirūpinti, kad imigrantų (nebūtinai nelegalių) vaikai nebeužimtų „graikiškų“ vietų viešuose vaikų darželiuose. Praėjus keliems mėnesiams, AA priminė A. Samarui priešrinkiminius pažadus ir pareikalavo oficialios imigrantų vaikų registracijos Graikijos darželiuose. Reikalavimui buvo pritarta parlamente ir registracija buvo įvykdyta.

     Kad naujosios „stovyklos“ būtų užpildytos nelegaliais imigrantais, 2012-ųjų rugpjūtį buvo surengta policijos operacija „Svetingasis Dzeusas“. Arčiausiai prie valstybės remiamo pogromo koncepcijos iki šiol priartėjęs projektas skirtas sustabdyti, apieškoti, įbauginti ir (jei neturi atitinkamų dokumentų) sulaikyti tūkstančius imigrantų gatvėse. Nors Dzeuso „svetingumas“ tęsiasi iki šios dienos, oficiali Graikijos policijos statistika rodo, kad „nekontroliuojamo nelegalių imigrantų antplūdžio“ propaganda labai išpūsta. Iš daugiau nei 90 tūkst. sustabdytų ir apieškotų žmonių, stovyklose įkalinti buvo mažiau nei 5 tūkst. (ir ne visi todėl, kad neturėjo reikalingų dokumentų)[3].

Kasdieniai reidai Atėnų gatvėse

     Laimėjusi 2012-ųjų rinkimus, „Naujosios demokratijos“ (ND) partija ėmėsi stiprinti savo galią ir ideologinę hegemoniją, priimdama į ministerijas ir patarėjų grupes įvairiaspalvę dešiniųjų fanatikų kariauną. Dažiausiai būtent šie asmenys stovi už šmeižikiškos – ir dažnai iki juoko kvailos[4] – kampanijos prieš Syrizą, anti-imigrantiškos ir homofobiškos propagandos sklaidos. Bandydama susigrąžinti AA link pasukusius balsuotojus, ND ėmė mėgdžioti jos stilių ir skelbtis esanti kilusi iš tos pačios „šeimos“.

     Nors šių „patarėjų“ tapatybės didžiąja dalimi liko paslaptimi, ND viešai išreiškė davo ideologines simpatijas. Pavyzdžiui, 2013 m. kovą Ioannis Kotoulas, save vadinantis istoriku, buvo paskirtas patarėju imigracijos klausimais Vidaus reikalų ministerijoje. Greitai paaiškėjo, kad I. Kotoulo „istorinė“ bibliografija yra sudaryta iš revizionistinių pro-nacistinių knygų, kurios būtų draudžiamos keliose kitose Europos šalyse. Kiti ND suburto komiteto, išraiškingai pavadinto „Tiesos komanda“, nariai yra anti-kairysis fanatikas Georgius Mouroutis ir naujosios dešinės, nešančios Nacionalinės Idėjos vėliavą priešakyje, apologetas Failos Kranidiotis. Taip pat, krachą patyrus ultradešiniajai LAOS partijai (taip ji sumokėjo už bendradarbiavimą su valdančiaja koalicija), du nusipelnę jos nariai perbėgo į ND.

Vienas jų – Adonis Georgiadis, savotiškas Graikijos Petras Gražulis, įžymus isteriškas nacionalistinių knygų tele-pardavėjas (linksmi video čia ir čia), populiarus viešos pajuokos objektas.

Adonio karjera prasidėjo pardavinėjant knygas televizijoje

     Menkiau viešai žinomos yra tikrosios politinės idėjos už šios klouno rolės. Pardavinėdamas knygas apie Senovės Graikiją ir anti-semitizmą, A. Georgiadis atrado laiko pateikti nemažai įdomių minčių parlamentui. Rinktiniai perliukai:
     „Anarchistų gaujos kasdien valkiojasi po Atėnų gatves ir žudo nekaltus graikų darbininkus.“ (2010-05-10)
     „Gėjų organizacijos gauna pinigų iš valstybei pavaldžių institucijų, taigi valstybė remia homoseksualų propagandą.“ (2010-06-04)
     „Įtūžusių musulmonų gaujos užėmė miesto centrą, o Viešosios tvarkos ministerija neturi jokio plano, kaip tvarkytis su galimu koordinuotu šių elementų sukilimu.“ (2010-06-06)
     „Musulmonės nelegalios imigrantės vaikšto po miestus su burkomis; šis vaizdas žeidžia ne tik graikišką-krikščionišką mūsų civilizaciją ir Graikijos visuomenės estetiką, bet ir žmogiškąjį orumą ir turėtų būti uždraustas.“ (2010-06-29)
     „Situacija nebekontroliuojama. Nelegalūs imigrantai skerdžia, prievartauja ir plėšia graikus. Kol ultrakairieji degina Atėnus, kai kas užsimano kritikuoti policiją.“ (2011-05-16)
     „Vyriausybė užtikrina patogų gyvenimą įsibrovėliams, statydama imigracijos centrus su šildymu, oro kondicionieriais, patalyne ir net veidrodžiais. Ji maitina nelegalius imigrantus, kol Graikijos piliečiai maisto ieško šiukšlynuose.“ (2011-05-18)
     „Ligoti nelegalūs imigrantai vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, kaip ir sveiki piliečiai.“ (2011-07-08)
     „Ginkluotų pakistaniečių gaujos grobia šunis ir valgo juos.“ (2011-10-10)
     „Valstybė gina imigrantus prievartautojus.“ (2012-08-20)
     „Imigrantai yra rasistinių atakų aukos, bet valstybė net nepatikrina, ar užpulta parduotuvė veikia legaliai.“ (2012-09-19)

     Nepaisant šių pasisakymų, o gal būtent dėl jų, šis asmuo dabar yra Sveikatos ministras, atsakingas už gydytojų atleidimą, drastiškai karpomus biudžetus, ligoninių uždarymus ir kitas sveikatos apsaugos sistemą griaunančias linksmybes[5]. Duodamas interviu BBC A. Georgiadis buvo paprašytas pakomentuoti savo ultradešiniąją praeitį. Jo atsakymai verti dėmesio.

     Kitas pabėgėlis iš LAOS yra Makis Voridis. Fašistas nuo jaunų dienų, 9-ajame dešimtmetyje jis tapo EPEN grupuotės, įkurtos įkalinto buvusio diktatoriaus Georgio Papadopoulo, generaliniu sekretoriumi. Generalinis sekretorius prieš M. Voridį buvo Nikolajus Michaloliakas, pasitraukęs tam, kad įkurtų AA. Kaip nacionalistinės Atėnų teisės mokyklos studentų organizacijos vadovas, M. Voridis dažnai fiziškai kovodavo prieš kairiuosius ir anarchistus.

M. Voridis (viduryje) laiko savadarbį kirvį susidūrime su anarchistais. Paprašytas pakomentuoti nuotrauką, M. Voridis prisipažino buvęs „tiesiog dešiniuoju aktyvistu“.

     1994 m. jis įkūrė „Graikijos fronto“ partiją, beviltiškai pralaimėjusią rinkimus. 2005-aisiais „Graikijos frontas“ prisijungė prie LAOS. Išlaikydamas nacionalisto tapatybę (viešai apie tai paskutinį kartą deklaravo 2011 m.), M. Voridis tapo įžymiu iškalbingu (pagal profesiją jis yra teisininkas), bet tvirtą poziciją turinčiu ultradešinės politiku. Kai LAOS prisijungė prie koalicinės vyriausybės, M. Voridis tapo Infrastruktūros, transporto ir tinklų ministru. LAOS nustojus remti vyriausybę, jis pasirinko likti ministru ir perbėgo pas „Naująją demokratiją“. Kaip įprasta, paklaustas apie praeitį, M. Voridis bando išvengti klausimo arba ginasi „jaunatvišku entuziazmu“.

     Tai, kad A. Samaras teikia pirmenybę ultradešiniesiems politikams ir patarėjams, daugelio analitikų nėra laikoma tiesiog taktika. Jaunystėje A. Samaras pats vadovavo liūdnai pagarsėjusiems „Peloponeso šauliams“, banditų grupelei, susijusiai su ND jaunimu. „Šauliai“ dažnai susidurdavo arba užpuldavo kairiuosius, anarchistus, streikuojančius darbininkus ir net centro-kairės partijos Pasok narius.

Graikijos radikali dešinė

     Graikijos ultradešinieji turi ilgą istoriją ir daug prijaučiančiųjų, ypač kai kuriuose Graikijos regionuose, pvz. Peloponese. Būtent čia veikė liūdnai pagarsėję Saugumo būriai (vietiniai nacių rėmėjai), būtent čia radikaliosios dešinės politikai vis dar randa ištikimų rėmėjų. Visgi, ypač po karinės chuntos diktatūros pabaigos, radikalioji dešinė didžiąja dalimi asimiliavosi su ND.

Laiminga ultradešiniųjų šeima:
„Naujosios demokratijos“ lyderis Evangelos Averofas (viduryje), A. Samaras, AA lyderio Nikolajaus brolis A. Michaloliakas ir kiti dešinieji aktyvistai

     Graikijoje visuomet buvo smulkių ultradešiniųjų bei rojalistų partijų, bet rinkimuose jie visuomet patirdavo žiaurias nesėkmes ir, dauguma atvejų, būdavo prijungiami prie ND. M. Voridis ir A. Georgiadis tarp šių pavyzdžių yra naujausi.

     AA buvo vienintelė radikaliai dešinioji partija, kuri atsisakė jungtis su ND. Sprendžiant iš ND politikų komentarų, gali būti, kad bendradarbiavimui buvo priešinamasi dėl AA atvirai propaguojamo nacizmo – pozicijos, kuriai ND nepritarė, nekalbant jau apie jų elektoratą. Paliekant AA meilę Hitleriui ir panašiems nusikaltėliams nuošalyje, ND vykdoma politika turi bendrų taškų su AA įsitikinimais[6].

     Analizė rodo, kad didžioji dalis AA rinkėjų yra iš tradicinių ND tvirtovių. Kai kurių teigimu, netikėtą AA sėkmę ir radikaliai dešiniosios politikos legitimaciją nulėmė kitos ultradešiniosios partijos LAOS nuopolis, kai pastaroji parėmė už memorandumą pasisakančią vyriausybę. Nors tame yra tiesos, nepriimama domėn, kad Graikijos ultradešinei nereikėjo laukti LAOS, kad taptų legitimia politine jėga: jau iki tol ją puikiai atstovavo ND. 4 iš 10 AA rinkėjų iki tol rinkdavosi ND – didžioji šios grupės dalis pasikeitusį sprendimą motyvavo būtent pasipriešinimu vyriausybei.

      Taip pat įdomu pastebėti, kad, nors AA sulaukė palaikymo miestuose, kuriuose aukšta imigracija (už AA čia vidutiniškai balsavo 12% rinkėjų), apskritai geografiškai jaučiamas aiškus istorinis tęstinumas su senesnėmis Graikijos dešinės tradicijomis. Pvz., tradiciškai dešiniojoje Lakonijoje, kur ND susilaukė antro didžiausio palaikymo šalyje, AA pasiekė geriausius rezultatus.

      Tas pats galioja ir miestams, kur AA nesulaukė (nors buvo teigiama atvirkščiai) buvusių stalinistinės KKE ar Syrizos rėmėjų balsų, o pasipelnė iš ultra-dešinės susiskaldymo tarp AA, ND ir „Nepriklausomųjų Graikų“.

     Taigi, AA pastatė savo demokratinę sėkmę ant dešinės vienybės, kuri laikėsi nuo pat Antrojo pasaulinio karo ir diktatūros laikų, griuvėsių. AA yra ultradešiniųjų nepasitenkinimo vyriausybėje dalyvaujančiomis tradicinėmis dešiniosiomis partijomis išraiška. Todėl galima teigti, kad, spręsdama dėl AA kriminalizavimo, ND žinojo šiuos duomenis ir jais gudriai pasinaudojo, siekdama pritraukti atskilusius rinkėjus atgal į gražią ir vieningą Graikijos dešiniųjų šeimą.

      ---------------------------

 

     [1] Kaip pavyzdį straipsnio autorius pateikia Pasok, prieš tai 30 metų valdžiusio partinės valstybės mechanizmo, griūtį. Šios konstrukcijos suirimas tarp kitų dalykų parodė ir įstabų šiuolaikinės beveidės demokratinės valstybės lankstumą: kaip lengvai ir savanoriškai ji paaukoja savuosius kadrus tam, kad toliau galėtų tęsti nuolatinį ekonomikos reformavimą.

     [2] A. Loverdosas apleido skęstantį Pasok laivą ir 2012 m. įkūrė savo partiją. Viename interviu jis teigė, kad AA yra vienintelis tikras visuomeninis judėjimas, susikūręs Graikijoje nuo diktatūros pabaigos.

     [3] Imigraciją į Graikiją supa gausybė mitų. Pirmiausia – įsitikinimas, kad nekontroliuojami imigracijos mastai yra nutylimi oficialios statistikos. Atitinkamai su valstybine ir rasistine propaganda, nors į Graikiją atvykstančių imigrantų skaičius yra plačiai skelbiamas (nors ir jis kelia įtarimų: pasieniečiai gauna priedus prie atlyginimų už kiekvieną užregistruotą imigrantą, todėl susivilioja užregistruoti tą patį imigrantą daugiau nei vieną kartą), jų išvykimo iš Graikijos mastai yra nestebimi, pirmiausiai todėl, kad išvažiavimas yra atliekamas per nelegalius tinklus. Jei už gryną pinigą priimsime Eurostato duomenis, beveik du trečdaliai į Vakarų Europą atvykstančių nelegalių imigrantų pasinaudoja Graikija kaip pirmąja stotele. Nuo 2011 m. į ES patenkančių „nelegalų“ skaičius pakilo maždaug 300 tūkst. asmenų per metus. Suvedant šiuos du teiginius galima daryti išvadą, kad gausybei imigrantų pavyksta pasprukti nuo „graikiškojo svetingumo“ ir patekti į kitas „Vakarų rojaus“ šalis.

     [4] 2013 m. gegužę Zagrebe vykusiame „Subversive Festival“ Slavojus Žižekas paragino Graikijos žmones balsuoti už Syrizą ir, visiškai žižekiškai, pasiūlė siųsti į gulagus tuos, kurie nepaklus šiam raginimui. ND mąstytojai į tai sureagavo oficialiu pareiškimu, raginančiu Syrizą prisipažinti, kad jie nori gulagų „disidentams“. Syriza į šią kvailystę atsakė oriai: „ND juokdariškumo gelmės akivaizdžiai yra bedugnės.“

     [5] 2013 m. rugsėjį Graikijos Kraujo perpylimo centras išsiuntė pranešimą šalies ligoninėms, kuriame gydytojų ir personalo prašoma informuoti pacientus, kad perpilamo kraujo tyrimai nebėra atliekami, mat biudžete tam nėra lėšų. Pacientai, kuriems reikia perpilti kraują, pasak pranešimo, „turi tai atlikti savo rizika“.

     [6] Buvęs AA narys Christos Kousoumvris parašė knygą, kurioje pasakoja apie šią organizaciją – veikiausiai todėl, kad AA jį išdavė, kai Ch. Kousoumvris buvo suimtas ir įkalintas už banko apiplėšimą. Knygoje yra įdomus momentas, kuriame užsimenama, kad lėšos AA veiklai dažnai ateidavo iš „tradicinės politinės partijos“. Ar tai tiesa ir kokia tai partija, belieka spėlioti, bet galima numanyti, kad Ch. Kousoumvris neturėjo omenyje Syrizos arba Pasok.

 

     Pagal http://libcom.org parengė tm

 

 

     2014 02 14