Mūsų vieta žmonijos vystymosi istorijoje
1. Kas yra pramonė ir kaip ji vystėsi?
Pramonė – žaliavų perdirbimas į prekes ir paslaugas, reikalingas žmonėms, – mūsų socialinio gyvenimo pagrindas. Kapitalistai, valdantys gamtos išteklius, įrangą, bei infrastruktūrą, reikalingą perdirbti žaliavas į prekes ir paslaugas, sudaro mažesniąją iš dviejų visuomenės klasių. Darbininkai, išgaunantys žaliavas, iš jų pagaminantys vartojimo prekes ir teikiantys visuomenei reikalingas paslaugas, yra kita ir žymiai skaitlingesnė klasė.
Šių dviejų klasių interesai skiriasi. Šis faktas nulemia viso pasaulio socialinį gyvenimą.
Verslas, kitaip kapitalistų klasė, siekia išlikti valdžioje ir išsaugoti privilegijas, kylančias iš jos. Norėdami apsaugoti šią valdžią, jie siekia įgyti ar išlaikyti visų socialinių institucijų valdžią. Jie siekia leisti ir administruoti įstatymus. Jie nori, kad mokyklose būtų mokoma pagarbos ir paklusnumo privilegijuotiesiems. Jie nori, kad spauda, televizija ir internetas formuotų mūsų mintis ir jausmus taip, kad jų interesai būtų patenkinti. Ten, kur jie negali atsikratyti darbininkų sukurtų organizacijų, jie bando jas kontroliuoti.
Du faktai grasina kapitalistų kontrolei:
1. Modernus pramoninis vystymasis padarė jų darbą nebereikalingą.
2. Darbininkų klasė, to panorėjusi, yra pajėgi perimti pramonės valdymą ir taip sukurti žymiai efektyvesnę ir geresnę visuomenę.
Pradinė kapitalistų funkcija buvo lėšų teikimas ir administracija. Šiandien administracija tapo specialiai mokytų vadybininkų darbu, o lėšos skirstomos iš įvairių pelno sukurtų rezervų. Pačių kapitalistų sukurta korporacinės administracijos sistema pavertė juos nebereikalingais.
Kapitalistų klasė įsigalėjo po ilgos kovos su karaliais ir feodalais žemvaldžiais. Karaliai ir feodalai žemvaldžiai valdė pasaulį, paremtą agrokultūrine socialine sistema, kuriame galios pagrindu buvo žemė.
Su paprastų žmonių, kovojusių fronto linijose, pagalba, kapitalistai laimėjo kovą prieš feodalizmą, nes nauji išradimai, technologiniai procesai ir atradimai pavertė pastarąjį pasenusiu. Parlamentinės institucijos, sukurtos rinkti lėšas feodalinei tvarkai, taip pat sukūrė efektyvesnę valdymo formą ir tokiu pat būdu pavertė karalius ir ponus, kaip ir kapitalistus šiandien, pasenusiais.
Istorinės kelionės ir atradimai, ištobulėjusi navigacija ir nauja gamybos sistema padarė sandėlių, laivų ir įrenginių nuosavybę svarbesnę nei žemės nuosavybė. Visuomenės pagrindas iš agrokultūrinio pasikeitė į pramoninį ir visuomenės kontrolė perėjo tiems, kurie kontroliuoja pramonę.
2. Revoliucinis progresas
Feodalinių laikų konservatoriai perspėjo, kad kapitalizmo progresas taps civilizacijos pabaiga. Tačiau jie klydo, nepaisant visų trūkumų, kapitalizmas tapo žingsniu priekin. Senosios tvarkos likučiai naudingi naujajai buvo perimti ir plėtojami toliau. Sunaikinti buvo tik feodalinės valdžios aspektai, trukdę progresui.
Kapitalistinėje santvarkoje, kaip niekad, suklestėjo išradimai ir pramonė. Mūsų gamybos būdai ir gyvenimo įpročiai per pastaruosius du šimtus metų pakito labiau nei per pastaruosuis du tūkstančius. Kiekvieno darbininko našumas, palyginti su laiku, kai kapitalistai perėmė valdžią iš feodalų, išaugo bent šimtą kartų. Tačiau, kadangi mūsų gyvenimo kokybė nežengė koja kojon su progresu ir negali to padaryti tol, kol kapitalistai kontroliuoja pramonę, galimybės gyventi gausoje ir turėti pakankamai laisvo laiko išeikvojamos dirbtinai sukurtuose nepritekliuose, krizėse ir karuose.
Modernus ekonominis vystymasis ne tik pavertė veiklą, vykdomą saujelės valdančiųjų, nereikalinga, bet ir sumažino kapitalistų klasės dydį. Didelių korporacijų augimui būtinas arba smulkių įmonių uždarymas, arba jų pavertimas didesnių korporacinių konglomeratų dukterinėmis įmonėmis.
Šios ekonominės piramidės viršūnėje sėdi keletas turtingųjų ir galingųjų. Jie yra oligarchija, kuri, neatsakinga beveik niekam, valdo ekonominį pasaulio funkcionavimą ir siekia savo asmeninių tikslų žmonijos daugumos ir dažnai pačios mus išlaikančios žemės ekologinio tvarumo sąskaita.
Kapitalistų godumas, beveik nesusiduriantis su organizuotu pasipriešinimu, neturi ribų. Paskutinis tyrimas, atliktas JAV Surašymų biuro, rodo, kad viena penktoji gyventojų gauna beveik pusę visų kasmetinių pajamų. Nuo 1989-ųjų iki 1996-ųjų penki procentai turtingiausiųjų kasmet uždirbo po dešimt procentų daugiau, o tuo tarpu aštuoniasdešimties procentų gyventojų pajamos sumažėjo. Turtuoliai tapo dar turtingesni, o darbininkų pajamos išliko tokios pačios arba sumažėjo.
Kitose šalyse, ne JAV, valdančiosios klikos dažnai sudaro dar mažesnę gyventojų dalį. Visų šalių kapitalistai koordinuoja savo veiksmus norėdami iš darbininkų darbo išgauti kuo didesnį pelną.
Saujelė žmonių per kartelius ir multinacionalines korporacijas planuoja ir kontroliuoja viso pasaulio ekonominį gyvenimą. Pagal Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos ataskaitą (1999), 200 pasaulio turtingiausiųjų nuo 1994-ųjų iki 1998-ųjų labai padidino savo turtą – kai kurie dvigubai, kai kurie – net daugiau nei vienu trilijonu. Tai yra daugiau nei 41 procento pasaulio gyventojų bendros pajamos.
1999-aisiais, trijų turtingiausių bilijonierių turtas buvo didesnis nei bendras visų mažiausiai išsivysčiusių šalių ir 600 milijonų jų gyventojų bendrasis nacionalinis produktas. Beveik 1,3 bilijono žmonių išgyveno už mažiau nei dolerį per dieną ir beveik vienas bilijonas negalėjo patenkinti savo pagrindinių kasdienių poreikių.
Saujelė žmonių, kontroliuojančių pasaulio resursus, turi daug tarnų, bet tik keletą draugų. Jeigu pramonės kontrolė būtų atimta iš jų rankų, privilegijas prarastų tik ši saujelė žmonių. Tuo tarp mes gyventume tik geriau.
3. Kas turėtų kontroliuoti?
Darbininkų klasė nuo kapitalizmo iškilimo laikų išaugo daugeliu atžvilgių. Ji padidėjo ir dabar apima beveik visus. Išsiplėtė jos žinios ir galimybės. Šių laikų darbininkas turi suprasti ir sugebėti atlikti dalykus, kurie būtų gluminę praeito amžiaus inžinierius ir mokslininkus. Vietoje neraštingų baudžiauninkų mes esame darbininkų klasė, sugebanti rašyti ir skaityti. Mes turime plačią savo pačių literatūrą. Mes kasdien aptariame pasaulio naujienas. Mes išaugome ir kaip organizuota jėga.
Kiekvienas žingsnis, kurį kurdama vienybę ir solidarumą žengia darbininkų klasė, buvo visiškos ir nekvestionuojamos pramonės savininkų kontrolės pažeidimas. Kai tik kovojome dėl darbo valandų, kurias mes dirbame, sutrumpinimo, atlygio, kurį mes gauname, padidinimo ar saugos ir sanitarinių sąlygų pagerinimo darbo vietose, mes turėjome susivienyti ir kovoti tam, kad laimėtume.
Kapitalistų klasė kovojo prieš organizuotus darbininkų klasės judėjimus kaip prieš savo mirtiną priešą. Todėl logiška, kad toks organizuotas darbininkų judėjimas ir turėtų būti. Kiekvienas žingsnis, kurį mes žengiame, sustiprina mūsų kaip logiškų kapitalistų klasės turimos teisės vykdyti pramonės kontrolę paveldėtojų poziciją. Kadangi žemiau mūsų nėra jokios kitos klasės, mūsų triumfas reikš pirmosios nuo pat civilizacijos pradžios beklasės visuomenės įsigalėjimą ir viso siaubo, žiaurumo, kvailumo ir neteisybės kylančios dėl klasinės visuomenės, pabaigą.
Didžiausias šiandienos ir rytojaus klausimas yra toks: kaip pramonė turėtų būti kontroliuojama?
Tai ne vien klausimas – kam turėtų priklausyti pramonė. Svarbiausia – vadovų lygmens kontrolė ir ji tapo daugiau ar mažiau nepriklausoma nuo faktinių investuotojų. Kas turi nuspręsti, ar gamykla turi veikti, ar ne? Kam spręsti, kas turi būti gaminama ir kur ši produkcija turėtų keliauti? Kas turi nuspręsti, kokios paslaugos ir kam turi būti teikiamos? Šie klausimai svarbūs.
● Ar moderni pramonė turėtų būti kontroliuojama saujelės vadybininkų?
● Ar ji turėtų būti administruojama politikų?
● O galbūt ji turėtų būti tvarkoma tų, kurie atlieka patį pramoninį darbą?
Į šiuos tris klausimus privalo būti tik vienas atsakymas. Generaliniai direktoriai, remdamiesi jiems patiems priklausančiais bankais, direktorysčių kontrole ir milžiniška įtaka viešajai nuomonei, kuriamai medijos, taip pat priklausančios jiems, siekia užtikrinti visišką pasaulio ekonominio gyvenimo kontrolę, nes leisti darbininkų klasei gaminti tai, ko reikia jai pačiai, paprasčiausiai neapsimoka. Todėl kontroliuojantieji pramonę, norėdami išsigelbėti nuo demokratijos, sudaro sąjungą su turinčiais valstybinę valdžią, arba turintieji valstybinę valdžią išplečia savo įgaliojimus pramonės ir jos darbininkų sąskaita, t. y. kaip valstybėse, kuriose egzistuoja planinė ekonomika.
4. Pramoninės demokratijos poreikis
Pasaulio pramonės darbininkai nemato nieko gero ekonomikoje, kuri kontroliuojama generalinių direktorių arba politikų. Vietoj šios jie nori pramoninės demokratijos – pramonės, valdomos tiesioginės demokratijos būdu pačių darbininkų ir laisvos nuo bet kokios hierarchijos.
Didžiausia problema, su kuria susiduria žmonija, nėra plačiai diskutuojamas gamybos ir distribucijos klausimas. Tai – galios problema. Niekada nebuvo ir nebus saugu sutelkti sprendimų galią kelių žmonių rankose.
Krizės, karai ir kitos modernaus pasaulio negandos įvyko tik dėl nesaugios galios koncentracijos kelių žmonių rankose. Tai, kas įvyko, buvo keleto, o ne daugelio valios rezultatas.
Kiekvienas išradimas kapitalistinėje sistemoje, padidinęs mūsų gamybos našumą arba naikinamąją galią, tuo pat metu padidino ir galingųjų galią mūsų sąskaita. Pažanga komunikacijos srityje kaskart išplėtė šios mažumos imperiją. Kiekvieną kartą suteikdami daugiau galių kitiems, tikintis, kad jie panaikins iš to kylančias bėdas, mes tik dar labiau padidiname šią problemą. Ši problema kartojasi kiekvienąkart, kai šias galias perleidžiame dabartiniams pramonės vadybininkams, jų draugams vyriausybėje arba nedemokratiškoms profesinėms sąjungoms. Taigi, vienintelis saugus ir logiškas pasirinkimas – pramoninė demokratija – pramonė, valdoma būtent tų, kurie ir atlieka darbą, kasdien pasitelkiant demokratines procedūras bendros naudos visiems labui.
5. Viskas priklauso nuo mūsų pačių
Mes galime valdyti pramonę ir taip išspręsti galios problemą, nes visa galia, kuri valdo šį pasaulį, atsiranda iš mūsų pačių pastangų. Mūsų klasė teturi nustoti daryti tai, kas jai liepiama, ir pradėti daryti tai, ką ji pati nusprendžia esant tinkama, atimti iš opozicijos visą jų turėtą galią ir įgyti jos tiek, kiek prireiks.
Pramonė, valdoma organizuoto darbininkų judėjimo, nėra paprasčiausia svajonė. Tai – istorinė tendencija. Tai polius, kurio link, tiek numatydamas, tiek nenumatydamas tokį savo kelią, judėjo kiekvienas darbininkų judėjimas, tačiau šis polius nepasiekiamas be sąmoningo planavimo ir organizavimosi. Jeigu neįgyvendinami anksčiau paminėti dalykai, galiausiai laimi ir įsigali priešingos tendencijos – visa apimanti griežta subordinacija, vykdoma verslo ir valdžios, arba jų siaubingos sąjungos – fašizmo.
Pramoninė demokratija – atsakymas į daugelį problemų. Ji gali išsaugoti demokratiją, kuri negali išlikti, kuomet yra praktikuojama tik rinkimų dieną. Ji gali išlaisvinti mus nuo norų ir baimių, taršos ir karo. Pasitelkdama modernius gamybos būdus, ji gali leisti paprastiems žmonėms įgyti visas jiems reikalingas materialines gėrybes, dirbant tiek, kiek jie nori.
Ji gali mums suteikti saugumą ir laisvę – du geidžiamiausius dalykus, – kurie negali egzistuoti vienas be kito, – žmogus, genamas nepritekliaus, negali būti laisvas, o vergas – saugus. Ji gali paversti organizuotą visuomenę harmoninga vienuma, protingai dirbančia visų gerovei.
Pramoninė demokratija gali būti sukurta tik sąmoningos ir organizuotos darbininkų klasės, kuri suvokia, ko ji nori ir kaip tai gali pasiekti, o ne atiduoda sprendimų priėmimo galią „darbininkų draugams“ iš politinių partijų, valdančių klikų arba proletariniam avangardui iš savo pačių gretų.
Darbininkų klasės organizacija turi tarnauti dviems tikslais:
1. Ji turi suteikti pačią efektyviausią struktūrą mūsų kasdieninei kovai už geresnes darbo sąlygas ir atlygį.
2. Ji turi suteikti išsamų ir lankstų sprendimą klausimams, susijusiems su lygiateisiška ir ekologiška prekių gamyba ir distribucija įgyvendinant efektyvų modernios pramonės valdymą, atliekamą organizuotos darbo klasės.
Laimė, ne atsitiktinai to paties modelio organizacija geriausiai tarnauja abiems tikslais; kadangi, organizuodamiesi tokiu būdu, kokiu ir dirbame, ir taip savo profesinėse sąjungose išlaikydami tokius pačius santykius kaip ir darbo vietose, mes turime didžiulį strateginį pranašumą kasdieninėje kovoje ir esame pasiruošę perimti pramoninės gamybos atsakomybę.
Kaip mes turėtume organizuotis, yra neatidėliotinas klausimas. Šis klausimas mums labiausiai rūpi. Organizuodamasi IWW žvelgia į tai, kokios ateities mes trokštame, nes būtent nuo to, kaip mes tai darysime, priklausys ir ji.
(Bus daugiau)
Versta iš: One Big Union. By the Industrial Workers of the World (May 2000)
Vertė: Jokūbas S.
IWW Lietuva puslapis: http://iww.lt/
