Filosofo Gintauto Mažeikio monografija „Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės“ filosofiniu požiūriu aptaria socialinius bei kultūrinius įsikitinimus: sąmoningus ir atsakingus, o kartais impulsyvius, spontaniškus, dramatiškus virtimus kitokiais asmenimis ir grupėmis. Vietoje sąvokos „metamorfozė“, žyminčios įvairiausius virsmus, knygoje vartojamas filosofinis terminas „įsikitinimas“, leidžiantis kritiškai apmąstyti tapatybės ir tiesos temas.
Įsikitinimas knygoje nagrinėjamas poetikos, antropologijos, metafizikos, kultūrų studijų požiūriais, ne tik morfologiniu, bet ir emociniu, energetiniu aspektu. Todėl didelis dėmesys skiriamas aklam geismui ir vaizdingai aistrai, veržliam įniršiui ir susikaupusiai rūstybei, pamišusiems šėlui ir siautuliui, sudievintam entuziazmui ar subanalėjusiai iki reklamos euforijai.
Knyga rekomenduojama filosofams, literatūros kritikams, meno kritikams, socialinės ir politinės tikrovės tyrinėtojams, socialinės pedagogikos atstovams, laisvos sielos save kuriančioms asmenybėms.
Klasinė karo mašina ir Raitelių armijos pavyzdys
Antropologai, ypač mitų tyrėjai, karą sieja ne su militaristiniu aparatu, o su grynuoju besidauginančiu entuziazmu arba įniršiu ( furore), su grynąja metamorfozės galia, neturinčia jokio kito tikslo, su metafora be jokių palyginamųjų polių. Gyvąsias karo mašinas plačiai nagrinėję Deleuze’o ir Guattari pirminiu pavyzdžiu, idealiu modeliu pasirinko legenda tapusius Čingischano kariuomenę ir jo karus. Minėtųjų autorių pateiktas šios didingos armijos veiklos aprašymas gali tapti prielaida kitų karo mašinų, jų įvairovės aprašui ir sąsajų su šiuolaikiniais karais, pavyzdžiui, informaciniais, paieškai.
Čingischano armija veikė vedama, pasak Levo Gumiliovo, laisvo savo ir kosmo energiškumo (pasionarijaus), atstovavo mažosioms gentims ir jų klajokliškam, nomadiniam gyvenimo būdui, vėliau, veikiama savo pačios mutacijų, panašiai kaip ir Aleksandro Didžiojo ar kitų ankstyvųjų imperijų armijų atveju, keitė tapatybę, priklausomai nuo užkariautų teritorijų įtakos. Kita vertus, Čingischano armija bandė konsoliduotis ir išsaugoti tam tikrą vienovę sukurdama autoritarinių centralizuotų valstybių aparatus Mongolijoje, Vidurio Azijoje, Kinijoje (Čingischano anūkas Chubilajus įkūrė Kinijos Juanų dinastiją), vėliau Tamerlano ir jo sekėjų dėka išsiskleidė Rusijoje, smarkiai veikė itin centralizuotos Maskvos Rusios raidą.
Taigi, Čingischano pavyzdys turėtų būti pateikiamas su išlygomis, ypač ankstyvojo laikotarpio atveju, kai jo suburtos mongolų karių gaujos panašėjo į tai, ką Šiaurės kraštuose siejame su vikingų kariaunomis (galbūt ir su žemaičiais, kuršiais), o LDK pietuose, Ukrainoje, Pietų Urale – su kazokų kariaunomis arba tiesiog karinėmis gaujomis. Jos nekūrė, ar bent specialiai nesiekė kurti centralizuoto valstybės aparato, priešinosi unifikacinėms idėjoms (karaliaus Mindaugo nužudymas), plėtojo didikų arba laisvų žmonių anarchiją, griežtai ribojo normatyvinių aktų ir religinių (ideologinių) institucijų funkcijas. Manau, šie pavyzdžiai tinka laisvoms nuo valstybės diktuojamų taisyklių ir pavergiančios subjekcijos karo mašinoms aptarti.
Čingischano kariuomenė veikė kaip bendram režimui paklūstantis, subalansuotas energijos srautas, visa, ką sutikdavęs pakeliui, priversdavęs priimti greičio, nomadinį gyvenimo būdą. Kitaip tariant, Čingischano kariautas nesibaigiantis klajoklių karas privertė keistis aplinkinį pasaulį, įskaitant armijas, prekybą ir gamybą. Metalurgai, kovinių ginklų kalviai, juos aptarnaujanti prekyba, vadinasi, ir kapitalo cirkuliacijos centrai keliavo paskui kariuomenes, taip keisdami energijų judėjimo kryptis. Visas šis žmonių – karių, amatininkų, prekybininkų ir kt. – srautas siekė ne kurti naujas valstybes, užgrobti, interiorizuoti, o plėstis, pavergdamas santvarkas, rinkdamas iš jų duoklę, išlaisvinančią kariuomenę naujiems karams. Čingischano kariuomenė, remiantis padavimais, buvo puikiai organizuota, griežtai klasifikuota ir disciplinuota, paremta tam tikrais kiekybiniais rangais, tačiau šėlas, dionisiškumas, susiliejantis su pagoniškumu ir šamanistinėmis apeigomis, būdingas Čingischano kariuomenei, liko anapus kritikų žvilgsnio.
Senovės mongolų gaujų ir genčių karo pavyzdys yra kartu puikus – dėl energingumo ir buvusių valstybių naikinimo, valstybės ir kariuomenės supriešinimo – ir klaidinantis, turint omenyje gana trumpą armijos poveikio laiką ir pasekmes: sukurtus gausius hierarchinius, autoritarinius režimus ir nežinomybę (religinis gyvenimas, šėlo tvarka ir kt.).
Žinoma, galima remtis ir kitais pavyzdžiais: šiaurinių teritorijų vikingų ir LDK pietuose įsikūrusių kazokų, rodančiais sudėtingą abiejų pusių – valstybės ir klajoklių – bandymus prijaukinti vieniems kitus. Be to, organizuotos, nepriklausomos karo gaujos pavyzdys yra modelis, lengvai taikomas aiškinant informacinių karų atvejus. Šiuo atveju anarchistiškai nusiteikusios programišių (vadinamųjų hakerių) ar informacijos platintojų gaujos (laikinos bendruomenės) taip pat veikia prieš valstybę arba jos yra prijaukinamos valstybės, įtraukiamos į statutinį, biurokratinį, leidimų ir sankcijų aparatą. Tokiu atveju karo mašina pamažu arba numiršta, arba yra suvaldoma, griežtai struktūrizuojama, suderinama su valstybės interesais ir netenka savo transformuojančios, įvairiausias subkultūrizacijas ir įsikitinimus, daugialypumus atveriančios galios.
Priešingai, informacinių karų gaujos siekia dauginti heterogeniškumus, tuo tikslu naikinti hierarchijas, didinti atvirumą, prieinamumą, karnavališkumą. Tai nereiškia, kad informacinių karų dalyviai neturi principų ir ideologijos. Tačiau dažnai vietoj vis dar gyvos ir įtakingos klasinės sąmonės jie vadovaujasi įvairovės arba daugialypumų sąmone, kuri, mano nuomone, yra autentiškesnė šėlo ir siautulio armijoms.
• • •
Pilietinio, transformuojančio karo šerdis Rusijos imperijoje tapo klasinis karas, kariaujamas klasinės armijos. Ji dar nebuvo tapusi šachmatine, valdoma centralizuoto aparato, kaip tai atsitiko Antrojo pasaulinio karo metu. Atitinkamai ir ištekliai, transformavimo ir nusavinimo prievarta, vykdoma klasinės armijos, buvo totali. Ši revoliucinė armija teritoriją ne užkariauja, o paverčia kitu pasauliu, ne pavergia, o transformuoja. Ginklu, ugnimi, propaganda, mobilizacija, nauja laikina, nebiurokratine organizacija. Taip užkariautos teritorijos tapdavo porevoliucinės. Panašiai elgėsi ir Raudonoji klasinė armija, ir anarchistų.
Deleuze’o ir Guattari kūrinyje Kapitalizmas ir šizofrenija: tūkstantis plokštikalnių aprašytos Čingischano laikų karo mašinos vienetas buvo klajoklis, jo žirgas, kardas ir kiti koviniai padargai, raiteliui būdinga karo nuostata ir aistra, energija, tikslas, pagaliau karių būrys. Karo mašina veikia tada, kai yra kupina nirtulio ir orumo, paradoksaliai derinamo šėlo ir karnavališkumo, nenuolankumo ir žiaurumo, nesuvaldomo siekio peržengti visas ribas, atverti naujus horizontus.
Kiekvienai epochai būdingi skirtingi karo mašinos vienetų ir visos mašinos pavidalai. Toks vienetas buvo laisvas, griaunantis ribas ir po pasaulį besiskleidžiantis kazokas – kol nesustabdė didesnė galia. Kazokų palikuonys po Spalio revoliucijos sukūrė dabartinės Ukrainos teritorijoje veikusias Anarchistų ir Raitelių armijas. Tačiau karo mašina dar nėra klasinė armija ir neužtikrina įsikitinimų, transformacijų. Deleuze’o ir Guattari karo mašinos, kaip geismo mašinų analogo, analizė neatveria įsikitinimų perspektyvos, tačiau paaiškina svarbią prielaidą: valstybės ar partijos aparato valdomus instrumentalizuotus karinius būrius, kurie plečia to paties subjektų veiklos sferą, ir karo mašinos, kuri griauna aparato įgaliojimų sferas ir žengia nešdama visai kitą vaizduotės, kalbos, suvokimo, pasirinkimo turinį.
Ukrainos anarchistų vado – „tėvo“ Nestoro Machno – kariauna ir patobulinta kovinė „tačianka“ buvo technologiškai inovatyvi go (žaidimo analogija) tipo, dar daugiau – „daugialypė kaip gamta“ kariuomenė, kupina didžiulio ribų laužymo ir kismo atverties patoso. Jo armijos kariavimo būdas ir elgesys padarė didelę įtaką ne mažiau laukinei ir laisvai Raitelių armijai. Ją aprašė Isaakas Babelis:
„Paprastų paprasčiausias popų, valdininkų brikas pilietinių rietenų užgaido dėka pelnė visuotinę pagarbą, virto grėslia ir judria kovos priemone, sukūrė naują strategiją ir naują taktiką, iškreipė įprastinį karo veidą, pagimdė savų didvyrių ir genijų. Toks buvo Machno, padaręs tačianką savo paslaptingos ir klastingos strategijos ašimi, pakeitęs didžiules keverzas – pėstiją, artileriją ir dargi kavaleriją – trimis šimtais kulkosvaidžių, kuriuos pritvirtino prie brikų. Toks buvo Machno, daugialypis kaip gamta. Vežimai su šienu, išsirikiavę kautynių tvarka, užima miestus. Vestuvininkų karietos, privažiavusios prie valsčiaus vykdomojo komiteto, atidaro sutelktą ugnį, ir nugeibęs popelis, išskleidęs virš galvos juodą anarchijos vėliavą, reikalauja iš valdžios organų perduoti buržujus, perduoti proletarus, reikalauja degtinės ir muzikos“ (Babelis 1964: 40).
Machno kūrė armiją, kuri nepakluso jokiam valstybės biurokratiniam aparatui, išskyrus savivaldžiai bendruomenei, ir kuri neturėjo savo apibrėžtos teritorijos, o visados skleidėsi ir prievarta bei karnavališkumu skatino visų subjekcijų griūtį ir naujas metamorfozes. Machno kariauna buvo laisva, inovatyvi, daugialypė ir daugiaprasmė, ji įsiterpė į pačią klasinių transformacijų, bipoliarinio apsisprendimo baltieji – raudonieji, buržujai – proletariatas širdį, esmiškai dekonstravo apsisprendimų galimybes ir atvėrė kūrybinį daugialypumą. Jo kariauna tapo garsi dėl nesibaigiančio siautulio, nuolatinių svyravimų tarp narsos ir šėlo, tarp heroizmo ir karnavalo. Vis dėlto jos ištekliai, palyginti su Raudonąja armija, buvo labai riboti.
Babelio aprašytoji Raitelių armija siautė panašiose teritorijose, kur buvo justi gelminė kazokų atmintis ir tik ką nugalėtos ir iš dalies inkorporuotos Machno kariaunos dvasia. Babelio romanas toks pat: jis kalba apie daugialypumus ir nesibaigiančias transformacijas, kur klasinė sąmonė yra centrinis, tačiau ne vienintelis sąmoningumas. Raitelių armija, vis dar laisva nuo partinio aparato priežiūros, nuo infrastruktūrinės priklausomybės, „teka“ kaip go kariuomenė, transformuodama ar leisdama įsikitinti – visur, kur ji žengia. Prievarta, kraujas, aukos, kismas, siautulys ir karnavalas – visa kas vienu metu.
Babelis romane ir savo – Raitelių armijos dalyvio – dienoraščiuose yra jautrus emocijų virpesiams, ironijai ir parodijai, metaforai, literatūriniam žaismui. Jo raštų puslapiai sujungė karo mašinos siautulį, atitolusį nuo biurokratinio, administracinio, net valstybinio pasaulio supratimo, ir naujos sąmonės, jos skleidžiamo naujo pasaulio apraiškas. Raitelių armija buvo įsivėlusi į nesibaigiančius mūšius Vakarų Ukrainoje ir Rytų Lenkijoje, gausiai apgyvendintoje žydų, ukrainiečių ir lenkų. Jis stebėjo, kaip visur, kur žmonės nespėjo keisti imperinių, tautinių, religinių nuostatų, Raitelių armija jas nusinešdavo užmarštin. Iš dienoraščio (Babelio minčių srautas):
„Rovno 20.6.6. [...] Dantų gydytojas, kažkoks anūkas, su kuriuo visi kalba spiegiamai ir isteriškai kaip su senukais, ateina jauni žydai – iš Rovno, plokščiais ir pageltonavusiais iš baimės veidais bei žuvies akimis, pasakoja apie lenkų patyčias, rodo pasus, buvo iškilmingas dekretas apie Volynės prisijungimą prie Lenkijos, prisimenu lenkų kultūrą, Senkevičių, moteris, didžiavalstybiškumą, pavėlavo gimti, dabar klasinė savimonė“ (Бабель 2005: 231).
Babelis buvo smarkiai kritikuojamas Maksimo Gorkio, jo sekėjų, generolo Semiono Budiono ir kitų Raitelių armijos vadų dėl nepakankamos armijos kovingumo, herojiškumo, partijos aparato vaidmens atskleisties, partijos ir klasės ryšio. Iš tiesų – Babeliui nebūdinga pataikauti štabams, statutams, vaizduoti tvarką ir šlovę, aukštinti partijos lyderius. Jo romane ir dienoraščiuose klesti nesibaigiantis, nepaprastai žiaurus, bet kartu ir laisvas, transformuojantis, erotiškas siautulys, neretai virstantis karnavalizuota tikrove.
Lietuvių literatūroje klasiniam įsikitinimui dėmesio skiriama nedaug, karo karnavališkumui – dar mažiau. O štai bežemių pasaulėjauta ir jos klasinė branda, virsmas pasaulėžiūra, nusavinimo praktika ir klasės prievarta gausiai aprašyta įvairių rašytojų. Pavyzdžiui, Bronius Radzevičius taip išreiškia prabudusį bežemio valstiečio klasinį kovingumą, išlaisvinimo nuo turto suvokimą:
„– Et, – susiraukia Maištas. – Aš juk sakiau: visus juos reikia išbuožinti, nieko savo kad neturėtų. Kitaip galo nebus! Matai, kas darosi: tas pats siūlas veda nuo vieno pas kita. Išpurtyti reikia iš jų visas bacilas. Į pirtį visus ir taip pašutinti! Tada bus žmonės“ (Radzevičius 1985 (t. 1): 43).
Radzevičiaus herojus išsako tik tą proletariškos ar bežemių klasinės savimonės dalį, kuri susijusi su turtu, jo visišku – iki paskutinio grūdo – nusavinimu naujos santvarkos labui ir su bausme tinkamos klasinės savimonės neturintiems turčiams. Tačiau tai tik pavieniai atvejai. O Raitelių armija – tai tokių vertimų žmonėmis, „išpurtymų“ mašina, atvira ne tik klasinei prievartai ir žiaurumui, bet ir žaismui, daugialypumams. Babelis apčiuopia armijos atveriamą įvairovę:
„Klodai: sendaikčių grobimas, narsumas, profesionalumas, revoliucingumas, žvėriškas žiaurumas. Mes avangardas, tačiau kieno? Liaudis laukia vaduotojų, žydai laisvės – atvažiuoja Kubanės kazokai...“ (Бабель 2005: 251)
Gyvenimo būdų klodai laukia laisvės, kurią neša Raitelių armija, pati būdama įvairi ir nuolatos, ties kiekvienu kaimu tampanti dar įvairesnė, esanti už disciplinos ribų ir nelabai skirianti anarchiją ir socializmą. Tokia transformuojanti mašina sustoja tik tada, kai susiduria su begaliniu vidiniu išsekimu ar nebeįveikiama kliūtimi. O kol gali, ji juda, išdegindama įvairias pasaulėjautas, nors ir skatina pagrindinį – klasinį – įsikitinimą.
Anarchistinė, žydų ir lenkų, ukrainiečių nacionalistų, komunistų, vadų ir prostitučių, partinių aktyvistų ir iš šeimos pabėgusių jaunuoliu armija, niekieno dorai neprižiūrima ir nelabai suvokianti savo idealus, be abejo, buvo karnavališka. Tai liudija ir Babelio dienoraščiai:
„Moteris ir socializmas. Apie moteris Raitelių armijoje galima parašyto tomą. Eskadronai į mūšį, dulkės, dundesys, apnuoginti kardai, pašėlę keiksmai, o jos su pakeltais sijonais šuoliuoja pirmos, dulkinos, stambiakrūtės, visos k...vos, tačiau draugai, k...vos todėl, kad draugai, ir, svarbiausia, aptarnauja visus kaip gali, herojės, ir čia pat panieka joms; girdo arklius, nešioja šieną, remontuoja pakinktus, vagia bažnyčiose ir daiktus iš žmonių“ (Бабель 2005: 300).
Rašytojas buvo kritikuojamas būtent už tai, kad atskleidė karo mašinos ir šėlo jungtį, kurią buvo privalu slėpti, atvėrė karo bei daugialypio išsilaisvinimo ir metamorfozių jungtis, o reikėjo parodyti tik tikėjimo viena – bolševizmo – ideologija raidą, aiškino klasinio ir daugialypumų sąmonės santykį, nors pats tokių sąvokų nevartojo ir specialiai to nesiekė.
Karo mašinos ir desubjekcijos metamorfozės
Deleuze’as, Guattari, Pattonas, Žukauskaitė iš esmės sutinka su tuo, kad karo mašiną būtų galima interpretuoti kaip metamorfozės mašiną:
„Priešinga kryptimi veikia asambliažas, Deleuze’o ir Guattari vadinamas nomadine karo mašina. Pattonas teigia, kad karo mašinos sąvoka yra klaidinanti, kadangi ji neturi nieko bendra su tikru karu: karo mašina siekia ne sukelti karą, bet inicijuoti transformaciją, mutaciją, kūrybinį pokytį. Būtent todėl Pattonas minėtą asambliažą siūlo interpretuoti ne kaip karo, bet kaip metamorfozės mašiną“ (Žukauskaitė 2011: 87–88).
Karas yra prievartinis įvairiausių apribojimų naikinimas, sukeliant nepalankiausias pasekmes tiems, kas trukdo šiuos apribojimus šalinti. Be to, karui, skirtingai nuo policijos ar specialiųjų tarnybų veiksmų, būdingas atvirumas, viešumas, kurie išlaisvintą energiją, informacinius šaltinius, prekių ar dovanų cirkuliaciją, žmonių judėjimą padaro visuotinai prieinamą ir tik todėl įgalinantį ne iš anksto nustatytas, o laisvas metamorfozes, sąmoningus įsikitinimus.
Deleuze’as ir Guattari pabrėžia karo mašinos ir nomadinės deteritorizacijos artumą, sąsajas, tačiau taip pat ir energiškumą, kuris suteikia galimybę būti konstruojamam ir pasitraukti iš pokyčių sferos:
„Taigi, kaip apibūdinti tokią materiją-judesį, tokią materiją-energiją, tokią materiją-tėkmę, tokią variacijas patiriančią materiją, kuri įsitraukia į asambliažus ir pasitraukią iš jų? Tai – destratifikuota, deteritorizuota materija. Mums atrodo, kad Husserlis pažadino mintį žengti ryžtingą žingsnį į priekį, atradęs sferą materialių ir neaiškių esinių (kitais žodžiais sakant, esinių, kurie yra netikslūs, pereinamieji ir vis dėlto griežti), kuriuos atskyrė nuo tikslių, metrinių ir formalių esinių. Mes matėme, kad šie neaiškūs esiniai skiriasi ir nuo sukurtų daiktų, ir nuo formalių esinių. Neaiškūs esiniai steigia miglotus agregatus. Jie yra susiję su kūniškumu (materialumu), kurio nesupainiosi nei su formaliais, inteligibiliais esiniais, nei su jusliniu, suvokiamu daiktiškumu. Tokiam kūniškumui būdinga dvejopa charakteristika: viena vertus, jis yra neatskiriamas nuo pereigos prie būklės pokyčio ribų, prie deformacijos ir transformacijos procesų, kurie vyksta netiksliausiame erdvėlaikyje ir veikia kaip įvykis (nutolimas, prisijungimas, projektavimas...); kita vertus, jis, kūniškumas, yra neatskiriamas nuo išraiškingų, stipriai pasireiškiančių savybių, kurios gali būti nevienodo intensyvumo ir yra sukuriamos panašiai kaip variaciniai afektai (pasipriešinimas, tvirtumas, svoris, spalva...)“ (Deleuze, Guattari 2005: 407–408).
Nežiūrint Deleuze’o ir Guattari materializmo, potraukio kiekybiniams matavimams, abu jie pripažįsta, kad karas, skatinantis deteritorizaciją (tai autoriai ypač pabrėžia) ir nomadiškumą, kartu užtikrina ne tik laisvą energijų tėkmę, mainus ir naujas esinių konfigūracijas (asambliažus), bet ir jų transformacijas. Kadangi desubjekcija daro esinius neaiškius, nubloškia juos į miglotų esinių regioną, jie (žmonės, daiktiški ryšiai, kūriniai, prekės...) kinta, patiria metamorfozes, sąmoningai ar prievarta. Taigi karas maksimizuoja (prievartinių) įkitinimų ar įsikitinimų galimybę – keičiasi seksualiniai, klasiniai, tautiniai, religiniai, ideologiniai, stiliaus, subkultūriniai, ekonominiai ir įvairiausi kiti ryšiai, vaidmenys, pasakojimai, įpareigojimai, teisė ir ryžtas.
Noriu pabrėžti karo mašinos prieštaringumą, jos nuolatinį svyravimą tarp kovinės rimties, susijusios su disciplina ir kryptingumu, ir dionisiškumo, šėlo, karnavališkumo, be kurių barjerų ir kanonų naikinimas, transformacijos, metamorfozės nebūtų galimos. Dar daugiau, teigiu, kad laisvai veikiančioms karo mašinoms šis karnavališkumo ir rimties, šėlo ir disciplinos charakteris yra būdingas nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie įprastinį mėsos – ir – kraujo karą, pavyzdžiui, pilietinį, klasinį, ar apie šiuolaikinius informacinius karus, kuriuos skatina anarchistinės grupuotės ar autoritariniai režimai. Karo mašinų – Raitelių armijos ar programišių veiksmų – stebėsena rodo, kad dionisiškumas, šėlas, necenzūrinė leksika, nepažaboti geismai ir prievarta, virstanti atviru žiaurumu, ribojasi su tvarka, susikaupimu, organizuotumu, spontanišku veržlumu ir išmintimi. Tai būdinga ir Machno, ir Raitelių armijai, dabarties arabų revoliucijoms, grupei Anonymous ir jų aplinkai.
Karo šėlas leidžia griauti subjektyvybes, naikinti svetimą turtą, neklausyti hierarchų išleistų įstatymų, prievartauti, nesilaikyti seksualinės, turtinės, kalbos, turinio ir kitos disciplinos ar tiesiog pasinerti į vaizduotės ir komunikacijos šėlą. Visa tai naikina vienmatę minią, paverčia ją pirmiausia gaujomis, savivaldžiais karingais vienetais, išbalansuoja tikėjimą pasakojimais, įsakymais, tvarka. Karo būklė svyruoja tarp įniršio ir šėlsmo, tarp narsos ir karnavalo. Karo šėlo analizė yra tai, ko labiausiai pasigendu itin supaprastintose karo mašinų koncepcijose.
Informacinio karo metu taip pat neveikia jokie apribojimai: nei turto saugos, nei įstatymų puoselėjimo, nei šmeižto ar draudimo kurstyti religinius, rasinius, tautinius konfliktus; ir taip pat veikia nežaboto narsumo, klasinio įniršio ir kūrybinio šėlo sintezė. Ji reiškiasi begaliniu parodijuojamuoju kūrybingumu, nesibaigiančiu tyčiojimusi iš priešų bei savęs ar net draugų, karnavalizacija – Bachtino prasme (Беловодская 2012), dionisišku seksualumu (prostitucija – iki pabrėžtino, karnavališko pornografiškumo) ir įnirtingu, galingu savo priešų puolimu, sunaikinančiu mases, kurios dar vadinasi visuomene, sugriaunančiu pavaldumą, vadinamą tauta, baimę, kuri kyla iš minios instinktų. Narsa ir šėlas skatina nesibaigiančią ir pačią laisviausią kūrybą, o jei karo dalyviai yra subkultūrinės ar anarchistinės grupės, karas atveria ir nesibaigiančias žmonių tapatybių metamorfozes ir įsikitinimus.
Valstybės militaristinis aparatas yra griežtai atskirtas nuo karo šėlo. Jis vadovaujasi ne eros-eris ir polemos žaismu, siutu, o yra civilizuotas ir kupinas nuostatos paklusti valstybės įstatymams, statutinei disciplinai. Priešingai, pilietiniai (pavyzdžiui, islamo) karai atveria siuto, šėlo, juoko siautulį ir todėl yra nesuderinami su tradicine karo samprata. Statutai, baudžiamieji būriai, karo policija ir karo teismai, tribunolai ir dar daugybė kitų apynasrių turi pažaboti šį kartu su karu užgimstantį įvairovės gaivalą, grąžinti subjektus į įprastinių ir gerai ideologizuotų, propagandinių pasakojimų sritį. Tačiau tokiu atveju kariuomenės praranda esminę karo mašinų sudedamąją dalį: kovinę dvasią ir pasitenkinimą, nuolatinį dinamikos, veržlumo, greičio troškimą ir susinaikinimo drąsą. Valstybės agentas – militaristinis-biurokratinis aparatas – gali būti ne tik baudėjas, bet ir tarpininkas, membrana derantis su karo mašinomis ar vykdant pilietinius karo veiksmus.
Deleuze’as ir Guattari pastebi, kad karo mašinos yra deteritorizuotos ir todėl lygintinos su klajoklio būkle. Vis dėlto, manyčiau, klajoklius ir karo mašinas privalu skirti. Pavyzdžiui, Sibiro tautos klajokliai (tokie buvo buriatai, jakutai, tuviai, chakasai, altajiečiai, evenkai, evenai, nencai, chantai, čiukčiai, koriakai, nanajai, udegėjai ir kt.) neišplėtojo reikšmingų karo mašinų, bet pasinėrė į ganymą, kilnojimąsi kintant klimato ritmui. Panaši ir labai skirtinga virtualiosios erdvės situacija – internetas pats savaime žadina, plėtoja, skatina intelektinę, svajų klajojimo būseną, o socialiniai tinklai suteikia galimybę organizuoti tokias klajoklių grupes, gaujas.
Galiausiai realiojo laiko (online) internetiniai, grupiniai komandiniai žaidimai yra puiki vieta rengti kvalifikuotus žmogiškuosius išteklius informaciniams karams. Įvairiausios programišių (vadinamųjų hakerių) ir kitos informacinės (pirmiausia informacijos turinio) gaujos ne tik be perstojo atsinaujina, bet ir nuolatos tobulina savo puolamuosius instrumentus. Didžiosios korporacijos, užtikrinančios tinklų veiklą, yra linkusios atlaidžiai ar net pritariamai, bent jau kurį laiką, vertinti, netgi teisiškai remti tokias gaujas, kurios sudaro prielaidas sparčiai informacinių srautų ir vartojimo plėtrai. Kalbu ne tik apie virusų ar programų trolių gamintojus, bet ir apie laisvą informacijos turinio dalijimąsi (peers), bendraamžių ar draugų tinklo, jų socialinių pretenzijų didėjimą.
Deleuze’as ir Guattari specialiai pabrėžia karo mašinų ir gaujų artumą. Tradicinės karingos gaujos yra dinamiški, elementarūs vienetai, kuriuos lengva klasifikuoti, statistiškai aptarti, jie paklūsta klajokliškumui. Klasikinės karinės bendrijos ir gaujos (vikingai, kazokai ir pan.), kiti modernūs klajokliai (deteritorizuoti migrantai: albanų, rumunų, lietuvių ir kt.) turi sinerginę organizavimosi savybę ir auga sniego gniūžties principu tam tikroje proveržio ar lemtingo posūkio taško aplinkoje.
George’as Sorosas yra rašęs apie vertybinių popierių biržų gaujas, kurios kurį laiką seka paskui tam tikrą lyderį (Soros 1987), kol lyderio veikla užtikrina, kad ir kiti pakankamai pasipelnytų. Soroso veikla buvo paremta sinerginiu efektu, kai jo pradėtas finansines atakas prieš nacionalines valiutas palaikydavo gaujos stipriausių finansinių biržų spekuliantų, užtikrinančių kelis kartus didesnį nei Soroso fondo smūgio efektą – to neatlaikydavo nacionalinės bankinės, finansinės sistemos.
Informacinių karų dalyviai elgiasi panašiai, tik yra mažiau saistomi rinkos mechanizmų ir kapitalo cirkuliacijos temos. Jie tiesiogiai taikosi sutrikdyti valstybės institucijų – teismų, televizijų, spaudos, paskirų ministerijų – ar net visos valstybės veiklą.
Gintautas Mažeikis. Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės. K.: Kitos knygos, 2013.
