Terminas „glamūras“ verčiamas į lietuvių kalbą kaip „žavumas“ arba „puikybė“. Anot „Vikipėdijos“, šiuo terminu apibūdinamas žavingas ir prašmatnus aukštuomenės gyvenimo stilius, kuris dažniausiai vaizduojamas brangių madingų žurnalų viršeliuose ir kuriame atsispindi paviršutiniškas ir išorinis nerūpestingo gyvenimiško blizgesio standartas.

     Skirtingi pasauliai

     Įvairiuose šaltiniuose taip pat pažymima, kad glamūras veikia visuomeninę žmonių sąmonę išstumdamas iš jos realios gyvenimiškos patirties suformuotą pasaulį ir pakeisdamas jį dirbtinai sufabrikuotais simuliakrais, tai yra, įvairiais vaizdiniais arba, kaip teigia postmodernistiniai filosofai, „kopijų kopijomis“. Ir takoskyra tarp tikro ir simuliakrinio pasaulių laikui bėgant tik gilėja. Pastarasis vis sparčiau tampa daug įdomesnis, turiningesnis ir gražesnis nei realusis pasaulis. Vis dažniau jie net susikeičia vietomis. Žinomas posakis „kopija visada blogiau nei originalas“ dabar jau beviltiškai paseno.

     Glamūrinis požiūris į realybę - tai paviršutiniškas jos reiškinių fiksavimas ir vaizdingas pagražinimas, nesigilinant į reiškinių esmę, neanalizuojant šaknų, nenurodant priežastinių-pasekminių ryšių bei sąsajų ir neatsižvelgiant į kontekstą. Būtent tuo ir skiriasi dabartinis glamūras socialiniuose moksluose nuo tikro mokslinio požiūrio į gyvenimiškas visuomenės ir žmogaus realijas.

     Socialiniai mokslai - tai pirmiausiai filosofija, sociologija, politologija, ekonomika ir istorija.

     Šia prasme mūsuose itin apgailėtinai atrodo istorikai ir politologai. Vieniems istorija - tai politiškai konjuktūrinis atrinktų istorinių faktų interpretavimas, kitiems politika - tai konjuktūrinių politinių faktų istoriškas komentavimas. Iki tam tikro istorinio konteksto visapusiškų realijų arba politinių reiškinių ir tendencijų šaknų ir priežasčių nei vieni, nei kiti savo „įžvalgose“ nesivargina „nusileisti“. Greičiausiai – net nesugeba. Jie nesugeba giliai išanalizuoti ir paaiškinti bei apibendrinti aktualius egzistencinius visuomeninio gyvenimo reiškinius.

     Kodėl demokratija iš liaudies valdžios tapo pinigų valdžia? Kaip atsitiko, kad rinka tampa ne tik ekonomine, bet ir vis daugiau dvasine būsena? Kaip susieti piniginės civilizacijos įsitvirtinimo ir žmogaus nužmogėjimo procesai? Ar įmanoma iš esmės išspręsti ekologines dabarties problemas rinkos mechanizmų pagalba? Kodėl pasirinkimo laisvė tapo rinkimų nelaisve? Kokios pasaulio virtualizavimo pasekmės? Kaip istoriškai ir politologiškai galima paaiškinti tai, kad mažuma pradeda diktuoti savo taisykles ir savo valią daugumai?

     Kur dingo objektyvūs socialiniai moksliniai tyrinėjimai šiais ir kitais klausimais? Tik tokie tyrimai gali suteikti adekvačių žinių apie mus supantį pasaulį. Nes žinių ar/ir nežinių klausimas šiandien yra valdymo ir politikos klausimas.

     Politika ir ekonomika

     Žinoma, bet kuris socialinis mokslas negali būti visiškai objektyvus. Bet kai teoriniuose išvedžiojimuose net nebandoma naudotis moksline metodologija – tai visiškas subjektyvumas ir akivaizdus tendencingumas. Pagrindinis mokslinis metodologinis postulatas, atėjęs dar iš antikos laikų, skelbia: viskas susieta su viskuo ir viskas vystosi per priešingybių kovą. Deja, iš dabartinės mokslinės analizės dialektika visiškai išvaryta. Bet be jos neįmanomas gilesnis ir objektyvesnis požiūris į tikrovę.

     Pasiklausius mūsų politologų atrodo, kad politika - tai tik politikų ir politinių partijų santykių ir veiklos sfera bei įvairių politinių skandalų komentavimas. Panašu, kad skandalų mūsų politiniame gyvenime nebuvimas taptų didžiausiu skandalu ir tuo pačiu visus politologus padarytų bedarbiais. Tiesmukiškas Makso Vėberio teiginio „politika - tai profesija“ interpretavimas apverčia aukštyn kojom visą politikos sampratą. Užmirštama, kad politiko profesija - tai pirmiausia atstovavimo profesija. Politikas nėra savarankiškas profesionalas kaip koks šaltkalvis ar ūkininkas. Greičiau jis vadybininkas, kuris atstovauja darbdavio interesus. Politiko darbdavys – tai įvairios socialinės grupės, į kurias padalinta visuomenė ir kurių interesams (visų pirma ekonominiams) jis ir turi atstovauti. Kitaip normalioje visuomenėje jis negalėtų tapti politiku.

     Mūsuose, deja, politikų egoistinis „savarankiškėjimas“ vyksta nuolat ir vyksta su mūsų glamūrinės politologijos pagalba.

     Taigi, be ekonominių politinių veiksmų priežasčių analizės negali būti ir mokslinio politikos reiškinių suvokimo. Perdėtas „politikos politizavimas“- tai vienas svarbiausių dabartinio gyvenimo simuliakrų, kurį sukūrė mūsų politologai, tuo pačiu pateisindami ir savo profesijos naudingumą, ir savo amato pelningumą.

     Kitas socialinių mokslų „glamūriškumo“ požymis – tai „ekonomikos ekonomizavimas“. Kai mūsų ekonomistai pradeda kalbėti apie ekonominius reiškinius, jie instinktyviai (o gal ir sąmoningai) vengia susieti ekonomiką su atskirų socialinių grupių interesais ir su konkrečių politinių partijų sprendimais. Dar ir pabrėždami savo atseit apolitiškumą ir nepartiškumą. Jie įsivaizduoja, kad taip jie atrodys objektyvūs. Deja, atrodo atvirkščiai. Nes dirbant stambiame banke, privačioje firmoje, universiteto katedroje ar vyriausybėje,, galima būti tik tiek objektyviam, kiek leidžia šių struktūrų politika. O jų politika grindžiama jų ekonominiais ir kitokiais interesais, kurie kartais sutampa, kartais nesutampa ir su platesnių socialinių sluoksnių lūkesčiais.

     Taigi, ekonomika – tai visada politinė ekonomija. Išskyrus kai kuriuos grynai mikroekonominius reiškinius ir procesus.

     Pastaruoju laiku, ypač po globalinės finansinės krizės, vis dažniau pasaulyje prabylama apie būtinybę atgaivinti užmirštą politinės ekonomijos mokslą. Jau sukurta ir veikia Pasaulinė politekonomijos asociacija.

     Ekonomikos reiškinių analizė be jų sąsajų su politika naikina vieną pagrindinių mokslo funkcijų - prognostinę. Todėl iš esmės ir buvo pražiopsota globalinė ekonominė-finansinė krizė.

     Rezultatas dabar toks, kad daugelis supranta – judama ne ta kryptimi ir einama ne į tą tikslą, kad artėjama prie katastrofos, bet sustoti ir iš esmės pakoreguoti įvykių eigą jau nebesugebama. Ekonominių interesų ir socialinės inercijos jėga sutraiško visas glamūrinio mokslo išvadas ir įžvalgas.

     Politinė ekonomija, skirtingai nuo „glamūrinės ekonomikos“, analizuojant realią ekonominę situaciją turi turėti drąsos „nusileisti į pragarą“, tai yra gilintis į nuosavybės santykių problematiką, kuri ir sudaro ekonominio gyvenimo pagrindą. Kaip, pavyzdžiui, gamtoje tokį pagrindą sudaro materija ir jos įvairios formos. Be abejo, ir vadovėlinės ekonomikos studijose ar samprotavimuose vienaip ar kitaip apie nuosavybę kalbama. Bet dažniausiai tik privačios nuosavybės „šventumo“ ir „pažangumo“ kontekste, atsiribojant nuo jos atsiradimo priežasčių, evoliucijos ir ekonominių, socialinių bei dorovinių pasekmių visuomenei ir žmogui. Piešiamas glamūrinis depolitizuotos ekonomikos simuliakrinis paveikslas, kuris turi mažai tapatumo su realybe ir mokslu.

     Filosofija ir sociologija

     Socialinių mokslų šerdis - filosofija. Būtent filosofija suformuoja metodologinius mokslinio pažinimo pagrindus. Dabar madinga postmodernistinė filosofija sąmoningai atsisako objektyvios tiesos paieškos ir net pačios „tiesos“ sąvokos. Kaip teigia žinomas postmodernistas Ž. Liotaras, „tiesa negalima“. Svarbiausias metodologinis postmodernistinis principas – tai radikalus nuomonių pliuralizmas.

     Nesvarbu, ar objektyviai egzistuoja ar neegzistuoja žemės traukos dėsnis, svarbiau - skirtingų žmonių nuomonė apie šį reiškinį ir nuomonės apie jų nuomonę. Tokiu būdu vyksta dvigubas, trigubas ir taip toliau jau minėtas „kopijų kopijavimas“. Kuo daugiau „mokslinio“ teoretizavimo, tuo toliau nuo realios tikrovės, tuo giliau į žmogaus subjektyvumo ir psichizmo džiungles.

     Postmodernistinė filosofija sąmoningai priešpastatė savo filosofinį požiūrį į pasaulį bet kokiam moksliškumo pradui. Todėl tikro filosofiško moksliškumo niša šiandien užpildoma įvairiausiu pseudomoksliniu mišiniu: magija, horoskopais, ekstrasensais, zombiais, vaiduokliais, vampyrais ir panašiais dalykais. Išstumta iš filosofinių apmastymų mokslinė tiesa tampa mistinės glamūrinės (kartais net žavingai baisios) realybės epicentru.

     Filosofinės metodologijos pagrindu formuojamas sociologinis visuomenės paveikslas. Ir jeigu klasikinėje sociologijoje jis buvo gana pliuralistinis (prisiminkime Š. Monteskje, O. Konto, G. Spenserio, A. Tokvilio, K. Markso, E. Diurkgeimo, V. Pareto, M. Vėberio, D. Belo ir daugelio kitų mokslininkų sociologines teorijas), tai dabar postmodernistinės filosofijos laikais su jos totalinio pliuralizmo propaganda sociologijos formuojamas visuomenės vaizdas (kaip tai ne paradoksalu) tampa gana monistinis.

     „Istorija pasibaigė“, – kadaise pareiškė politologas F. Fukujama, turėdamas omenyje politinio liberalios demokratijos modelio hegemoniją pasaulyje. Tiesa, vėliau jis atsisakė šio savo teiginio. Bet sociologine prasme visuomenės suvokimas šiandien kaip tik ir primena „istorijos pabaigą“. Atseit kapitalizmas nugalėjo visame pasaulyje ir visiems amžiams. Ir jeigu Vakaruose dar apstu šios visuomeninės santvarkos kritikų bei gilių ir apibendrinančių dabartinę visuomeninę praktiką alternatyvių teorijų, tai mūsuose – visiškas „glamūras‘.

     Metodologinės sociologijos kaip mokslo nebėra. Sociologija paprasčiausia tapo įvairiausių reiškinių komercinio reitingavimo metodika. Ir ji pateikia tokį tikrovės vaizdelį, koks reikalingas užsakovui.

     Istorija ir istorikai

     Istorija oficialiai traktuojama kaip mokslas apie praeitį. Pats žodis „istorija“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos ir reiškia „tyrinėjimą“. Skirtingai nuo kitų socialinių mokslų istorija pagal apibrėžimą privalo tyrinėti ne kokį nors atskirą visuomeninio gyvenimo aspektą, o praeitį visumoje. Bet, kadangi kiekvienas istorikas vienaip ar kitaip savo gyvenimo ir išsilavinimo eigoje turi tam tikrus interesus ir yra veikiamas socialinės aplinkos, tai suprantama, kad jis, iš vienos pusės, vis vien praeities įvykiuose daugiau dėmesio skiria kažkokiam konkrečiam aspektui: ekonomikai, kultūrai, asmenybėms, šeimai, socialinėms grupėms, revoliucijoms, karams ir t.t. , o, kita vertus, nagrinėdamas praeitį jis vis vien vadovaujasi kokia nors dabartyje dominuojančia visuomenine socialine-politine metodologine teorija.

     Tokiu būdu, istoriko specializacija ir teoretizacija yra neišvengiamas reiškinys. Bet perdėm siaura specializacija ar perdaug bendra teoretizacija – tai visada atitrūkimas nuo realaus istorinio proceso. Vienu ir kitu atvejais tai jau ne „istorijos istorija“, o istorinė manipuliacija, tam tikros nuomonės apie istorinius faktus formavimas, nuosekliai degraduojantis buvusios realybės atspindys, galutinis autentiškumo praradimas.

     Vyksta ne istorinių faktų tyrinėjimas, o interpretacijų interpretacija, tai yra „glamūras“. Pavyzdžiui, tyrinėjami ne tiek patys 1940 metų įvykiai Lietuvoje bendrame anų laikų istoriniame kontekste, kiek įvairių politinių jėgų ir asmenybių pateikta šių įvykių interpretacija iš gana siaurų socialinių, nacionalinių ar kitokių pozicijų, „pagrindžiant“ atrinktais istoriniais dokumentais vienas interpretacijas ir paneigiant kitas.

     Dabartinėmis sąlygomis „glamūrinis‘ istorijos pobūdis dar sustiprėjo ir dėl gana akivaizdžių dalykų.

     Vyksta istorinis pereinamasis laikotarpis, formuojasi naujos vertybinės orientacijos. Istorija tampa aršios politinės kovos lauku, kurioje svarbi ne mokslinė tiesa, o politinė argumentacija pateisinanti santvarkinį ir socialinį dabarties egzistavimą. Be to, istorija visada buvo siejama su suinteresuotų grupių ir asmenybių, ypač valdančiųjų, poreikiais, kurioms istorinė tiesa ne visada naudinga, o kartais ir kenksminga. Dar vienas istorijos „glamūrizacijos‘ aspektas susijęs su jaunosios kartos auklėjimu politizuotos istorinės „tiesos“ dominavimo laikotarpiu. Tai formuoja atitinkamą istorinę ir politinę kultūrą, kurioje vienpusis istorinis interpretavimas tampa norma. Tokio jaunosios kartos totaliai vienpusiško bei agresyviai nemokšiško stiliaus ir kultūrinio lygio pavyzdžiai stulbinančiai ir vis dažniau prasiveržia interneto portalų bei socialinių tinklų komentaruose.

     Šiuo požiūriu naujos kartos tolsta nuo praeities ne tik fizine istorine prasme, bet ir moksline metodologine. Žmonės nebesuvokia kadaise gyvenusių jų pirmtakių gyvenimiškų interesų, sąmonės stereotipų bei veiksmų motyvų. Todėl praeities traktavime vis daugiau atsiranda paslaptingų, nepaaiškinamų, „ezoterinių“ reiškinių ir įvykių. Vis populiaresni darosi filmai ir knygos apie įvairias „sąmokslo teorijas“, „supercivilizacijas“, „ateivius“, „sniego žmones“, „mąstančius dinozaurus“ ir panašius istorinius „atradimus“. „Glamūrinis“ istorijos mokslas užleidžia vietą alternatyviai antimokslinei istorijai. Sugrįžta tamsūs viduramžiai. Raganos, inkvizicija ir viešos mirties bausmės jau tapo mūsų dienų realybe.

     Prie tokio „simuliakrinio“ pasaulio vaizdavimo prisideda ir žiniasklaida, kuri jau nebeinformuoja, o manipuliuoja ir kovoja. Bet ne už tiesą, o už valdžią ir pelnus. Istoriškai mąstant - tai visiškai logiška. Nes kuo toliau nuo tiesos, tuo daugiau tamsos. Kita vertus, tamsoje nei tiesos, nei kelio nesimato.

     ***

     Dabartinė socialinių mokslų situacija diskredituoja ne tik patį mokslą, bet ir rimtai kenkia visuomeninės pažangos procesui. Mokslo įtakojama visuomeninė sąmonė grįžta į praeities nemoksliškumo, antimoksliškumo ir pseudomoksliškumo spąstus, o tuo tarpu žmonija žengia į ateities kosmizmo ir noosferos problemų sūkurį. Ir šis prieštaravimas gali turėti lemiamą įtaką žmogiškosios civilizacijos istorijoje.

     Deja, šiais laikais ir pragaras gali būti nuspalvintas glamūro spalvomis.

     2013 m. ruduo