Yra du būdai pabėgti nuo kapitalizmo – revoliucija arba mirtis. Visi, kurie teigia priešingai, yra paprasčiausiai neteisūs. JAV įsikūrusi subkultūra „CrimethInc“ (arba CWC – CrimethInc Ex-Workers Collective, liet. CrimethInc eksdarbininkų kolektyvas), kuri suderina anarchizmą su bohemiškai hipišku gyvenimo būdu ir miglotais anticivilizaciniais sentimentais, bando visus įtikinti, kad kapitalizmas yra tai, nuo ko gali paprasčiausiai pasišalinti, mesdamas darbą, valgydamas iš šiukšliadėžių ir darydamas viską, kas „yra linksma“.
Jie tęsia išdidaus idioto Abbie Hoffmano palikimą, spausdindami knygas ir žurnalus, kurie fetišizuoja apgavystes, smulkius nusikaltimus ir bevertę aktyvistinę/punk subkultūrinę veiklą kaip „food not bombs“ (maistas, ne bombos), skvotinimas ir t.t. Jie yra anarchistai pagal pavadinimą, tačiau tik su mažu reikšmingumu likusiai anarchistinei aplinkai ir neturintys jokios klasių analizės. Pasinerkime į jų slaptą pogrindinį „anarchijos klubą“.
„Crimethinc“ teigia, kad jie neegzistuoja, mėgindami būti paslaptingais ir tuo pačiu poetiškais, tačiau reiktų pradėti nuo to, kad jie egzistuoja, turi keletą adresų, nemenką kiekį išleistų knygų ir internetinę parduotuvę bei daugybę kitų internetinių puslapių. Crimethinc yra laisvą struktūrą turinti organizacija, kuri reprezentuoja politinių pažiūrų įvairovę – postleftizmo, situacionizmo, primityvizmo ir tų visų „įvadas į...“ filosofijos knygų, apie kurių skaitymą mieliau nutyli aplinkiniams, mišinį. Kiekvienas gali leisti knygas po jų vardu arba kurti turinį, naudodami jų logotipą, ir kiekvienas „agentas“ ar grupė veikia individualiai. Nėra formalios struktūros, narystės ar sprendimų darymo proceso. Tačiau kyla abejonių, ar ji yra tokia decentralizuota, kaip jie teigia, nes nors ir šimtai jaunuolių, kurie rašo į forumą, turi visiškai tokią pačią teisę laikyti save Crimethinc dalimi, egzistuoja avangardas tik iš 20 ar mažiau žmonių, kurie turėjo privilegiją leisti knygas su CWC pavadinimu ir kurie vadovauja visam paradui. Tačiau savęs vadinimas „kraimfinkeriu“ sukuria iliuziją, kad priklausai kažkam didingesniam, kuomet esi nuobodžiaujantis miesto paauglys, tuomet tai yra labai svarbu ir gerai apipavidalintos publikacijos ir aistringa proza jų tekstuose tampa įkvėpiančiais skaitiniais. Problema yra tame, kad kuomet juos kritiškai analizuoji, greitai suvoki, kad jie išvis beveik nieko neteigia.
Daugybė „Crimethinc“ aspektų remiasi situacionistų internacionalo idėjomis ir didelė dalis jų idėjų yra pagrįsta situacionistų „kasdienio gyvenimo transformacijos“ koncepcija. Situacionistai buvo smarkiai įtakoti Markso ir CWC yra, atrodytų, smarkiai įtakojami amerikietiškojo vartojimo kultūros. Kvietimas transformuoti kasdienį gyvenimą yra kvietimas sugriauti dabartinę išnaudojimo sistemą, dalyvauti klasių kovoje, besitęsiančiame istoriniame konflikte tarp proletariato ir valdančiosios klasės. Crimethinc pakeičia šią klasių kovą paauglišku individualistišku maištu, kuris yra pagrįstas „linksminimųsi dabar“. Vagiliavimas parduotuvėse, knisimasis po konteinerius (dampster daivingas), bedarbystė, yra iškeliami kaip revoliucingi gyvenimo už sistemos ribų būdai, bet realybėje tėra parazitiniais gyvenimo būdais, kurie yra tiesiogiai priklausomi nuo kapitalizmo ir nesukuria jam jokio realaus iššūkio. Vidurinės klasės vaikų arogancija (kaip ir hipių), manant, kad pakeis pasaulį pagyvendami kelis metus kaip „skurdžiai“, yra idealiai užfiksuota citatoje, kuri yra užrašyta ant jų knygos „Išsisukinėjimas“ nugarinės pusės.
„Skurdas, bedarbystė ir benamystė – jeigu tau tai nelinksma, tu darai kažką neteisingai!”
Patronuojantis priviligijuotos vidurinės klasės mėšlas. Vieninteliai žmonės, kurie gali galvoti, kad skurdas yra kažkas linksmo, yra turtingi vaikai, kurie kelis metus vaidina skurdžius. Tikroji kasdieninė skurdo realybė, bedarbystė ir benamystė paprastam žmogui yra labai rimti dalykai, prieš kuriuos anarchistai turėtų visuomet vienytis, o ne pamėgdžioti.
Realybė yra tokia, kad neįmanoma išsiboikotuoti savo kelio iš kapitalizmo, pasišalinimas iš sistemos niekuomet jos nenuvers, vienintelis dalykas, ką tai padarys, yra sistemos sutvirtinimas, kuomet yra sustiprinamas žmonių susvetimėjimas ir atbukinamas revoliucijos troškimas, parduodant naują gyvenimo būdą, kuris funkcionuoja tos pačios sistemos ribose. Kapitalizmas yra prievartos ir kontrolės sistema, mes nedirbame tam, kad remtumėme sistemą, mes dirbame, nes mums reikia maisto, pastogės ir medicininių paslaugų, ir kapitalizme tai galima gauti tik pinigų būdu. Vienintelis būdas, kuriuo gaunami pinigai, yra savo darbo pardavimas – likusi alternatyva yra pūti – tai kapitalizmas. Aš nenoriu maitinti savo vaikų iš šiukšliadėžės ar apgaulės būdu gauti medicinos paslaugas, jeigu susirgčiau vėžiu, tai nei patrauklu nei praktiška. Nėra nieko revoliucingo tavo baltaodžio, vidurinės klasės, vakariečio privilegijoje pasišalinti iš sistemos, joje likusių žmonių sąskaita, kurie neturi pasirinkimo. Nei vienas iš mūsų nėra laisvas, kol nesame laisvi visi.
Šis sukčiavimo ir apgavysčių idealizavimas, kaip kažkokios revoliucinės taktikos, privedė prie to, kad jų pasekėjai, ir jie yra tik pasekėjai, nes jie tikrai nelabai daug papasakotų apie puslapių ir e-parduotuvės išlaikymą (neformali organizacinė struktūra „mes visi esam crimethinc“ tai įgalina), yra daugumoje nuobodžiaujantys paaugliai. Tuo galima nesunkiai įsitikinti greitai panaršius po crimethinc.net puslapį. Labiau keliantis nerimą reiškinys yra „mes prieš pasaulį“ mentalitetas, kurį turi daugelis iš tų jaunuolių. Daugelis jų žiūri į žmones, kurie dirba įprastus darbus, kaip į priešus, kurie prisideda prie kapitalistinės sistemos, sistemos, kurios jie patys nelabai iki galo supranta ir kurios „crimethinc“ literatūra niekuomet pilnai nepaaiškina. Jie turi nemaloniai liberalią kapitalo ir kovos prieš jį interpretaciją.
„Pagal jūsų „remkime dirbančiąją klasę“ logiką, spėju, jūs kiekvieną kartą jaučiate kaltę, kuomet boikotuojate bet kokį megacentrą kaip „walmart“ - galų gale, gi ten taip pat dirba „dirbančiosios klasės“ klerkai“ – DizzIE
Šioje citatoje iš diskusijos dėl plano apvogti turistus (arba „neokolonistus“, kaip juos kažkas keistai pavadino), kraimfinkeriai pademonstruoja pavojingą klasių kovos supratimo trūkumą. Tarptautinių korporacijų boikotai, lygiai taip pat kaip hipiškas gyvenimo būdas, mažai gali prisidėti prie kapitalizmo žlugimo, nes kapitalizmas yra socialiniai santykiai, pagrįsti apmokamu darbu. Aš nenoriu paneigti jų teisės gyventi hipišką gyvenimo būdą ir gyvenimą, mintant iš šiukšlių konteinerių, bet tik tuo atveju, jeigu jie suvokia, kad jie nieko nepakeis tokiu gyvenimo būdu. Pasikėlęs savisvarbos jausmas juos įtikino, kad jų pasirinktas kelias yra teisingas ir visi kiti yra sistemos praplautomis smegenimis arba revoliuciniai biurokratai.
Viena iš neseniausių crimethinc publikacijų „receptai katrastrofų atveju: anarchistų vadovas“, tiesiogiai indikuoja milžiniškas problemas jų judėjime. Knyga yra gana įdomus pokštų, apgaulių ir aktyvistinės informacijos rinkinys. Reklamuojama kaip knygos „Karo dienos, meilės naktys“ tęsinys, ši knyga turi daugybę rimtų trūkumu. Receptai (šiek tiek daugiau nei „pasidaryk pats“ instrukcijos) apima temas nuo patarimų kaip suorganizuoti „juoduosius maršus“ iki ginekologijos, skvotinimo ir kaip „perdaryti dviratį į įrašų grotuvą“. Eklektiškas informacijos kratinys, kurio dauguma yra šlamštas, o likusi dalis yra be politinio supratimo bevertė. Šis leidinys buvo išleistas kaip praktinis gidas, kai tuo tarpu „karo dienos“ buvo pateiktos kaip teorinis gidas, bet deja „karo dienose“ nebuvo jokios tikros teorijos apart buvimoi „už visuomenės ribų“ ir darymo tai, kas yra linksma. „Juodojo maršo“ organizavimas, pasinaudojant vadovėliu, tačiau be jokio socialinių sąlygų supratimo, kurios sukelia poreikį masiniam kovingam anarchistų tiesioginiam veiksmui, yra ne tik pavojingas, tačiau ir kontraproduktyvus viso judėjimo atžvilgiu. Knyga nusisuka nuo rimtos revoliucinės informacijos, pavyzdžiui, kaip suorganizuoti profsąjungą savo darbo vietoje, kaip organizuotis mokykloje, kaip bendradarbiauti ir dirbti su bendruomenėmis bendroje kovoje, kaip išsilaisvinti iš aktyvistų geto, kaip įkurti socialinį centrą, kaip suteikti paramą kaliniams arba kaip paremti siekiantiems pabėgelių statuso ir t.t. Visos veiklos nereikšmingesni nei aktyvistų tušti darbai ir tėra kažkuom, kuo švaistai savo laiką, kuomet esi „už visuomenės ribų“, sumažini savo socialinį sąmoningumą ir vengi bet kokio sunkaus darbo ar kompromiso dirbti su žmonėmis, kurie yra įsipareigoję sistemai. Antifašistinio veiksmo vadovas yra pilnas gerų ketinimų, bet beviltiškas, jis teveda tik link krūvos vaikų, kurie prisidengia kaukėmis ir eina pamėtyti akmenų į policininkus ir tuomet sprunka vėl atgal. Tai yra standartinis elementas leidinio turinyje, šie dalykai leidinyje yra pateikti, nes jie yra romantiškai jaudinantys ir sukelia „gerus jausmus“, bet ne dėl to, kad jie yra efektyvios revoliucinio organizavimo priemonės.
Ramor Ryans‘o „Karo dienų“ apžvalga pataiko į dešimtuką ir nereikalauja papildomų komentarų. „Karo dienos“ yra smarkiai plagijuotas veikalas, pilnas netikslių ir įžeidžiančių radikalios istorijos vertinimų ir linkęs apibrėžti dalykus labai primityviais „gerai arba blogai“ vertinimais be jokių solidžių argumentų, kurie paremtų jų teiginius.
„Tekstas, idėjos ir iliustracijos yra pasiskolinti ir nuvogti iš Stoke-Newington žurnalo Vague, britų iliustratoriaus Clifford Harperio, prancūzų situacionisto Raoul Vaneigemo ir iš tikrųjų viso situacionistų panteono. Jie apvagia radikaliosios subkultūros arhyvus tam, kad sukurptų melagystę, esminę šios knygos prielaidą, kad ji yra instrumentas „totaliam išsilaisvinimui“. Iš tikrųjų Crimethinc vizija retai pakyla aukščiau miesto vaikio, maištaujančio prieš autoritetus. Įklimpęs punk roke ir crusty subkultūroje, praktinis visos šios revoliucinės teorijos pritaikymas yra akivaizdžiai realizuojamas suburiant grupę, dulkinantis parke, tampant veganu arba – o Dieve, dabar mes tikrai po velnių pavarom! – dalinant suklastotus nemokamus bilietus į vietinį kino teatrą. Netrukus tampa aišku, kad tikrasis nusikaltimas čia yra būdas, kuriuo jie grobsto pačias nuostabiausias ir gaiviausias XX a. galo idėjas, padarydami jas nuvalkiotomis ir ne iki galo realizuotomis“. – Ramor Ryan
Kuomet tūkstančiai prancūzų studentų neseniai okupavo savo universitetus ir apšiukšlino savo miestus priešindamiesi CPE įstatymui, vienas kraimfinkeris štai ką pasakė apie organizuotus studentus:
„Kuomet stebiu situaciją Prancūzijoje, aš nuolat galvoju, kad buvo nepakankamai dampster daiverių kolektyvų!“
Įdomu, kokiam tikslui ar rolei, šio asmens manymu, dampster daivingo kolektyvas būtų pasitarnavęs masiniam radikaliam judėjimui, apart kokios pasenusios dešrelės ištraukimo, kuri gali būti ir taip kur nors gaunama. Kuomet prasideda masinės kovos, kraimfinkeriai, žinoma, kažkur pradingsta, masinės kovos reiškia darbą su aikštėmis ir leidimą darbininkams tapti dalimi jų revoliucinės subkultūros, kas jų atveju tiesiog neveiktų.
„Anarchija dinozaurų amžiuje“, išleista su Crimethinc logotipu Įtūžusio Džordžo kolektyvo (kurių kiekvienas užsitarnavo kulkos už nusikaltimus prieš anarchizmą), yra trumpa ir prastai parašyta knyga, kuri pasisako prieš masinį organizavimąsi ir vietoj to akivaizdžiai už „chaosą“ ir „lengvabūdiškumą“.
„Liaudies anarchija yra vardas, kurį mes davėme strėlei, kuri nutaikyta į kiekvieno dinozauro širdį. Mes pakeičiame masinį judėjimą padrika maištininkų, čigonų, pakrikų trobelių, riteriškų vagių ir pamišusių mokslininkų dauguma.“
Kritinės analizės trūkumas ir susitelkimas ties spontaniškumu yra rimti trūkumai, kamuojantys „CrimethInc“ judėjimą, kuris mane privertė manyti, kad jie netiki revoliucija ir yra gana patenkinti būdami vaikysčiais, gyvenančiais ant kapitalizmo „krašto“, sistemoje, kurios perteklius šiaip ar taip išlaiko jų bohemiškus gyvenimo būdus. Tai paaiškintų, kodėl „crimethinc“ neturi teorinių pagrindų revoliucijai, kaip organizuotis tam, kad nuversti šią sistemą, ir kaip užtikrinti, kad kuomet mes tai padarytumėme, kad mes išlaikytumėme savo laimėjimus, kaip organizuoti porevoliucinį pasaulį, kad mes nepakartotumėme CNT ir kitų istorinių precendentų klaidas. Spontaniška revoliucija palieka darbininkų klasę be priemonių apsiginti nuo reakcionierių ir valstybinių socialistų. „Crimethinc“ kviečia į gyvenimo būdo, bet ne į gyvenimo revoliuciją, jie siekia apibrėžti individualistų subkultūrą, kurie rūpinasi tik savimi ir pačiais artimiausiais žmonėmis aplink juos tuo momentu. Nenustygstančių ir išlepintų vidurinės klasės amerikiečių revoliucija, kuri nepaiso darbininkų ir organizuotų anarchistų, nes juose jie mato didžiausią pavojų savo buržuaziniams gyvenimo būdams.
Tariamai savikritiška „Crimethinc“ išleista 10 metų oficiali veiklos analizė niekuomet nepalietė jų klaidų, kurios yra išvardintos čia. Galbūt tai yra tai, į ką tie vaikai atkreips dėmesį dabar ir tikėkimės kiti anarchistai prisidės prie šių diskusijų. Aš praleidau kelis metus nekritiškai laidydamas tuščią „crimethinc“ retoriką ir švaistydamas savo laiką, naudojant jų neefektyvias taktikas, ir nenoriu matyti apkvailintos dar vienos kartos. Aš skatinčiau visus anarchistus rimtai apgalvoti lengvus sprendimus, kuriais užsiimineja CWC. Pasaulis nelaukia, kol rimtų revoliucionierių dėmesys yra nukreipinėjamas į šalį prastų idėjų ir dar prastesnių taktikų.
Buvęs Crimethinc judėjimo narys W.
Iš anarkismo.net vertė Jurgis Valančauskas
2012 07 16
anarchija.lt
