Rožiniai akiniai ir psichologinis komfortas, ypač tais atvejais, kai tik toks ir belieka, yra paskutinis išsigelbėjimas krizės akivaizdoje. Jis leidžia patiems save užsiliūliuoti ir nesiimti jokių veiksmų, tikintis, kad kas nors atsitiks ir reikalai savaime pasitaisys. Ne, nepasitaisys. Ir kodėl turėtų? Nuo kada šeimininkas ima rūpintis savo vergais anksčiau, negu jie pradeda bruzdėti?

     Prasidėjus bruzdėjimams paprastai aktyviausiai bruzdantys nubaudžiami, kartais ir sušaudomi, o kulkos ne visada būna guminės. Tačiau lojalūs ir klusnūs vergai turi galimybę netgi šiek tiek pagerinti savo gyvenimo sąlygas neklusniųjų sąskaita. Jei nesiryžtama ginti savo teisių, telieka stengtis būti geru vergu. Štai pagrindinių principų sąvadas (suprantama, nepilnas), padėsiantis kuo geriau įvykdyti vergo misiją.

     „Vergas“ ir „vargas“ yra viena kitą atspindinčios sąvokos, taigi, savo esme vienas ir tas pats. Vergo gyvenimo prasmę sudaro vargas. Jei šio nelieka, vergas jaučiasi netekęs pagrindo po kojomis ir todėl jaučiasi nesaugus. Kad taip neatsitiktų, jis turi visą gyvenimą vargti.

     Pageidautinas vergo dorybes sudaro klusnumas, kuklumas, darbštumas, nuolankumas, nusižeminimas, ištvermė ir kantrybė, uolumas bei besąlygiška ištikimybė šeimininkui.

     Vergas, siekdamas savojo gyvenimo pilnatvės, t.y. kuo daugiau vargti, turi būti kuo mažiau kritiškas ir vengti vadovautis protu, kurio pirmasis požymis yra abejoti ir ieškoti įrodymų, o verčiau remtis tikėjimu bei tuo, ką jam sako „autoritetas“, kas tuo vardu bebūtų vadinama.

     Vergui nereikia turėti savigarbos, vietoje jos jis privalo gerbti šeimininką – autoritetą („authority“ – angl. „valdžia“). Tuo pačiu jis turi smerkti ir niekinti kitus vergus, jei šie nusižengia minimai taisyklei, t.y. negerbdami ir aklai nepaklusdami šeimininkui – valdžiai, sukelia abejonę vergystės teisumu. Šis principas gerai iliustruotas tiek tautosakoje – „aukščiau bambos neiššoksi; kuklumas žmogų puošia; darbas meistrą giria“, tiek kasdienėje kalboje – „kuo tu save įsivaizduoji; nebūk pasikėlęs“ ir panašiai.

     Kuo silpnesnė savimonė (nepainioti su formaliu išsilavinimu!), tuo geresnis vergas. Žmogus, pradėjęs tikėti savo jėgomis, auga kaip asmenybė, tačiau kaip vergas praranda savo vertę, todėl šeimininkui toks pokytis yra labai nepageidautinas. Jei taip atsitinka, vergo gyvenimo sąlygos kaip mat pabloginamos, nes kuo jis mažiau vergauja, tuo šeimininkui iš jo menkesnė nauda – kam tada juo rūpintis?

     Tačiau tokiu atveju gali kilti pavojus, jog toks vergas ras būdų, kaip savimi pasirūpinti pačiam, o tai jau rimtas signalas, kad jis gali tapti nebe vergu, o laisvu žmogumi. Todėl šeimininkas pasitelkia visas įmanomas priemones, kad toks išlaisvėjęs žmogus išgyventi negalėtų. Tuo tikslu jis ima leisti ir įtvirtinti įstatymus ir galutinai (de facto ir de jure) tampa autoritetu – valdžia. Tuo pat metu laisvės siekimas tampa įstatymo pažeidimu, o laisvas žmogus – pažeidėju. Žinoma, lygiagrečiai atrandama ir nuosavybė bei turtas, be kurių laisvė ima atrodyti tik iliuzija.

     Geras vergas šių dalykų privalo ne tik nesuvokti, bet nė nežinoti. Jei tokie dalykai patenka vergui į akis, jį turėtų imti nervai, kaip dažniausia ir atsitinka, ypač tarp išsilavinusių vergų.

     Vergas siekia kuo didesnio saugumo. Kadangi vergystė be baimės kažin ar įmanoma, tai vergui baimė yra įdiegta nuo pat mažumės. Todėl, kad yra bailus, siekdamas saugumo vergas nuolatos ginkluojasi. Pasekmėje jo psichika yra nepaprastai įtempta, vergas egzistuoja nuolatinio streso būklėje. Į kiekvieną papildomą dirgiklį jis reaguoja nervingai, tai vadinama „fight or flight response“ (pažodžiui „kautis arba trauktis atsaku“). Reaguoti kitaip (protu) vergas nepasirengęs, todėl yra lengvai valdomas ir prognozuojamas. Žinoma, realiai jis jokio saugumo neįgauna, ką įrodo sugriovimų mąstai ir aukų progresija kiekviename naujame kare.

     Vergas siekia išgyvenimo, bet ne laisvės. Tai reiškia, kad jis pasiruošęs nusižeminti ir prisitaikyti, paklusti tai valdžiai - autoritetui, kuri daugiau ir įtikinamiau pažadės aprūpinti materialiai bei pasirūpinti saugumu. Kita vertus, kuo labiau vergas nustekenamas, tuo mažesniu duonos kąsniu sutinka sotintis ir kol neperžengiama paskutinė riba, kantrus ir dorybingas vergas kenčia sukandęs dantis. V. Kudirkos eilutės „Siek idealo tik doro ir aukšto / skubėk, nes paskui tu jo išsižadėsi dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ kuo puikiausiai atspindi šį prieštaravimą, tarp vergo ir idealo siekiančio laisvo žmogaus.

     Modernus šių laikų vergas iš esmės yra lengviau valdomas ir vertingesnis, negu ankstyvesnieji modeliai, kuriuos reikėjo prižiūrėti tijūnams ir periodiškai (kaip rašoma) lupti rykštėmis. Dabartinė rūšis lengvai paklūsta tam, kas daugiau moka bei žada geresnes perspektyvas. Lietuvos atveju – bent jau šį tą moka, kartu ir žadėdamas, ir pagąsdindamas. O jei dar pasiseka rasti kaltų ir sušukti „ištrauksime milijoną iš šešėlio“, žiūrėk, dar kurį laiką gali kelti maisto ir degalų kainas beveik be rizikos.

     Kad ir toliau taip būtų, modernus vergas turi būti nuolatos kryptingai indoktrinuojamas (mokomas). Kuo anksčiau šis procesas pradedamas, tuo geresnių rezultatų sulaukiama, kadangi pradėjus nuo švaraus lapo, vėliau nereikia nieko „taisyti“, kaip tais atvejais, jei vaikas pirmuosius įgūdžius įgauna šeimoje. Kad taip neatsitiktų, vaikus nuo tėvų reikia atskirti kuo anksčiau. Tai daroma dviem pagrindiniais būdais:

     a) teigiama, kad „kuo anksčiau prasidės socializacija, tuo geriau individas adaptuosis“ – čia atkreipiu dėmesį, kad kai ko nors neįmanoma pasakyti lietuviškai, kad nekyšotų melo ausys, griebiamasi tarptautinių žodžių, kaip ir cituojamoje frazėje – ir

     b) motinos skatinamos daryti karjerą, eiti dirbti, taip jas atitraukiant nuo vaiko kuo anksčiau. Moteris – namų šeimininkė šiandien vis labiau tampa „ne lygiu“. Tuo būdu išmaniųjų vergų programavimas pradedamas vis anksčiau.

     Vergas ir vargas yra vis rečiau sutinkami žodžiai, ypač kasdienėje kalboje. Jie palengva verčiami atgyvena, tarytum nebeturinčia nieko bendra su šiandiena. Vietoje „vargas“ atsiranda „darbas“ ir jam lipinama teigiama reikšmė. Būdinga, kad tą noriai daro visi „autoritetai“, kuriems reikalingi vergai – kuo iš esmės skiriasi sovietinis „Darbas žmogų puošia“ („Rabota krasit cheloveka“) nuo nacistinio „Arbeit macht frei“? Šiandieninėje lietuvio sąmonėje minimasis antspaudas „įkaltas“ taip giliai, kad praktiškai kasdien gali išgirsti žodžius „reikia dirbti, o ne liežuviu malti“. Kodėl? Ogi todėl, kad šeimininkui taip reikia. Kitais žodžiais tariant – nes tokia vergo pareiga.

     Rusų kalboje šis „vergo“ ir „darbo“ ryšys dar aiškesnis: „rab – rabota“ (vergas – darbas). Pastebėsiu, kad šią tada man labai netikėtą sąsają išgirdau iš Lietuvos šviesuolio a.a. Kazimiero Skebėros lūpų.

     Baisiausia, kas gali atsitikti vergui – tapti laisvu. Nes laisvė – tai vergijos pabaiga. Vadinasi, vergo gyvenimas nustoja prasmės, o tai – jo pasaulio griūtis. Todėl jei koks vergas netenka vargo (tos savojo gyvenimo prasmės), jis tučtuojau skuba jo prasimanyti, taip atstatydamas viską į savo vietas. Tik pakitusiomis sąlygomis jis atkuria prarastąją pusiausvyrą jau priešingoje svarstyklių pusėje, t.y., tapdamas vergvaldžiu, buvusia savo priešingybe. Vakarykštis vergas laiko tai savojo gyvenimo kulminacija ir didžiausia sėkme. Vergijos, kaip reiškinio, nuo to nė kiek nepamažėja.

     Laisvės nuo to nė kiek nepadaugėja ir sistema, suprantama, išlieka saugiai nekintama.

     2012 05 18