Kita linksma sąmokslo teorija aiškina, kad pasaulį valdo labai gudrūs homoseksualai, puoselėjantys slaptus planus paversti gėjais visus „normalius“ vyrus. Šiam tikslui jie pasitelkia transseksualus, nes šie „gėjų agentai“ yra panašūs į merginas, jiems lengviau suvilioti „tikrus“ vyrus ir paversti juos „pydarais“...
Tokių ir dar linksmesnių sąmokslo teorijų yra nesuskaičiuojama galybė. Kažkas bandė jas suskaičiuoti ir pametė skaičių perkopęs 100 tūkstančių... Tačiau jos visos turi ryškių bendrų bruožų. Visi sąmokslo teorijų kūrėjai ir skleidėjai netiki, kad pasaulyje gali vykti spontaniški procesai, kuriuos sukelia politinių ir ekonominių blokų, valdžios centrų, valstybių ir atskirų politinių veikėjų konfliktai. Jie tiki, kad šie procesai nėra natūralūs – juos sukelia ir centralizuotai valdo „tamsiosios“ visatos jėgos.
Todėl įvairaus plauko konspirologai niekada neklausia „Kodėl?“, jie visada klausia: „Kam tai naudinga?“. Argi žvaigždės gali pačios įsižiebti tamsiame danguje? Ne, netgi spuogai ant veido niekada neiškyla šiaip sau. Jei danguje sužibo žvaigždės, vadinasi, kažkam to reikia, kažkas visa tai kontroliuoja ir valdo, kažkas mus kiršina ir manipuliuoja mūsų sąmone.
O kaip žmogus tampa sąmokslo teorijų apsėstu dunduku? Šis procesas nėra gerai ištirtas, tačiau turi visą aibę aiškių psichologinių priežasčių. Štai svarbiausios iš jų:
1) Autoritarinis mąstymas. Sąmokslo teorijų šalininkai įsitikinę, kad žmonės negali organizuotis patys, jie privalo turėti kokius nors lyderius ir jiems paklusti. O jei aiškių lyderių ar organizatorių nesimato, vadinasi, jie kažkur slepiasi ir valdo tampydami žmones už nematomų virvelių. („Visas revoliucijas sukurstė slaptos masonų ložės nariai.“)
2) Gilesnio analitinio mąstymo stoka. Konspirologai dažniausiai pasitenkina itin primityviais reiškinių paaiškinimais ir susikuria infantilaus, lengvai paaiškinamo pasaulio vaizdą. Kiekvienas reiškinys jiems turi ne daugiau kaip vieną aiškią priežastį. Pasaulis jiems atrodo toks, koks buvo ankstyvoje vaikystėje – logiškas, protingas, skaidrus ir lengvai suvokiamas. („Visą šią sistemą 1917 metais sugalvojo Leninas.“)
3) Neapykanta tam tikrai žmonių grupei. Sąmokslo teorijos tampriai susijusios su ksenofobija. Nepasitenkinimas esamu pasauliu verčia ieškoti, kad dėl to kaltas, o protą užvaldžiusi ksenofobija lengvai atranda kaltininkus – tai kitos rasės ar kitos tautybės „pasaulio valdovai“. („Visą pasaulį valdo žydai.“)
4) Persekiojimo manija. Sąmokslo teorijomis dažniausiai susidomi kompleksuoti žmonės, apsėsti įvairiausių baimių bei fobijų. Stipriausia iš jų – persekiojimo manija. Konspirologams atrodo, kad juos nuolat kažkas seka ir nori pakenkti. S. Freudas aiškina, kad ši manija atsiranda iš pasąmonę užvaldžiusio kaltės jausmo, susijusio su nepatenkintais seksualiniais troškimais, pavyzdžiui, užslėptu homoseksualumu. („Žydroji Europos Sąjunga nori mus paversti pyderais.“)
Žinoma, sąmokslo teorijomis besidomintys žmonės dažniausiai yra ne kokie nors psichikos ligoniai, o „normalūs“ mūsų visuomenės kūdikiai. Išvardytos 4 psichologinės priežastys, dėl kurių susidomima konspiracinėmis teorijomis, yra būdingos ir visai mūsų visuomenei.
Autoritarinį mąstymą mums skiepijo ir skiepija visos istorijos eigoje susiklosčiusios autoritarinės farmacijos – baudžiavos, caro, Smetonos, sovietų ir dabartinė atstovaujamosios demokratijos sistema. Gebėjimas analitiškai mąstyti pastaruoju metu itin sumenko dėl visuotinės švietimo sistemos krizės. Tautinė neapykanta ir latentinė ksenofobija nuo seno yra būdinga tautiškai mišrios Rytų Europos, kurioje dominuoja agresyvios tautinės valstybės, gyventojams. Persekiojimo maniją nuolat skatina itin paplitusios ir valdžios diegiamos puritoniškos dorovės normos.
Taigi sąmokslo teorijos yra „natūralus“ mūsų visuomenės produktas. Keista, kad iki šiol dar neišplito sąmokslo teorija, kuri teigia, kad mūsų visuomenė yra įvairių sąmokslo teorijų šalininkų sąmokslo pasekmė.
N.K.
2012 04 27
Tipinis antisemitinės sąmokslo teorijos pavyzdys