Ką man daryti, kad būčiau laimingas? Vos tik spėjau paklausti, apstojo būrys laimės pardavėjų ir mokytojų. Būsi laimingas, sako jie man, jeigu turėsi soni televizorių, jeigu nusipirksi tojotą, jeigu gersi kokakolą, jeigu lankysi teniso klubą, jeigu įstosi į skautus, jeigu uždirbsi daug pinigų, jeigu padarysi karjerą, jeigu tapsi čempionu, jeigu gausi mokslų daktaro laipsnį, jeigu laimėsi grožio konkursą, jeigu turėsi didelį namą su garažu, jeigu priklausysi prestižiniam sluoksniui, jeigu... Kiek daug pasiūlymų!.. Reikia labai, labai daug padaryti, kad būčiau laimingas. Viena interneto aštrialiežuvė laimę matuojasi taip: „Nusipirkau batus – nėra sijono. Nusipirkau sijoną – nėra palaidinės. Nusipirkau palaidinę – nėra striukės. Nusipirkau striukę – nėra tašės. Nusipirkau tašę – batai netinka...”
Laimė – tarsi vaivorykštė: bėgi, bėgi, bet niekaip nepaveji. Tai viso gyvenimo rūmas, kurio niekaip negali pastatyti... Gal nė nevargti? O gal laimė – visai ne daiktas, kurį nusipirktumei lizingu, ne prizas, kurį laimėtum, atbėgęs pirmas?
– Taip, taip! – sušunta dvasiniai mokytojai. – Laimė – tai ne kažkas, ką nusipirktum už pinigus! Norint pasiekti laimę, reikia lipti į dvasines aukštumas. Yra daugybė taisyklių, kurias įvykdęs, pasieksi dvasinį rojų. Kai kurias žinai iš vaikystės: eiti išpažinties, aukoti bažnyčiai, žegnotis ir melstis, o siekiant didesnės laimės, reikėtų pėsčiam nueiti į Kryžių kalną, nuvažiuoti į šventąją žemę, užsidaryti kur nors vienuolyne, atsisakyti moterų ir kitos niekingos žemiškos laimės... O svarbiausia taisyklė – viską daryti iš meilės ir žemišką turtą, kurio taip trokšta širdis, iškeisti į dvasinius lobius.
– Turi paniekinti žemišką lobį, – sako sielų ganytojas, atsisėdęs ant dolerių maišo. O tie, kurie moko taikos ir meilės, daugelį amžių skelbė šventuosius karus. Net mūsų parapijos dvasinis tėvas, kuris į namus pristato neįkainojamą dvasinį turtą, prie mano lūšnelės atvažiuoja pačios aukščiausios markės naujausiu limuzinu. Pažiūriu į limuziną, į riebų švytintį veidą, ir tie barteriniai mainai žemiškieji – į dvasinius man pasidaro neaiškūs. Tuo labiau – be detalios sutarties... Jeigu dvasinė prekė tokia gera, kodėl pardavėjas neima pats? Ar neteks man visą amžių kentėti be laimės?
– Taip, taip, mes pasmerkti kančiai! – sako naujos vados laimės žinovai. Tai indiškų smilkalų pauostę naujieji laimės prekeiviai, kurie siūlo dar vieną laimingą kelią. Atsirado netgi nauja profesija – laimės mokytojas. Interneto naršyklėje parašykite tuos du paieškos žodžius, ir surasit bent kelis uždarbiaujančius laimės mokytojus, kurie žino geriausiai, ko trūksta jums iki laimės.
Pirmiausia jūs turit suprasti prigimtinę savo nelaimę, kuri veda į kančią. Iš tiesų žmogui užtektų visai mažai, bet jis iš prigimties nori daug, labai daug, vis daugiau ir daugiau, jis ima norėti visko, o visko tai juk negaus! Tie norai, šitas troškimas – štai jums kančios šaltinis!
O kaip nugalėti prigimtį? Tai ilgas dvasinis kelias, kurį žino guru. Jeigu seksi tuo uždarbiaujančiu laimės mokytoju, atliksi daugybę visokių ritualų, mintinai išmoksi kažkokias vedas, atsisakysi mėsos, nuraminsi kitus troškimus, tai vieną dieną pats nugalėsi save. Tu pargriausi save ant žemės ir išplėši sau iš širdies kažkokį duriantį ego. Tas ego – tai ne visai iš Froido teorijų, tai kažkokia mistinė tavo dalis, kurią turi sunaikinti.
Ar taip, ar kitaip – turi save nugalėti. Ar eisi į Rytus, ar eisi į Vakarus, turi nugalėti save. Arba sunaikinti netikusį ego, arba išvalyti nuo Ievos laikų subjaurotą prigimtį. Tavo didžiausias priešas – tu pats.
Bet nesinori griauti savęs ant žemės, užsimūryti vienuolyne, išsiplėšti netikusį ego ar išsikastruoti. O jeigu pasukčiau kur nors kitur – į Šiaurę arba į Pietus?.. Ar ten – tokia pat prigimtis?
Ar elnių ganytojas svajoja apie tojotą, ar jo žmona negali be perlų apyrankės, ar jų jauniausia dukra žino ką nors apie grožio karalienės karūną? Ar džiunglių pavėsyje snaudžiantis negras sapnuoja mokslų daktaro laipsnį, ar jis negali be limuzino, ar jis nelaimingas be auksinės kreditų kortelės?.. Ar jie trokšta pačio naujausio samsung telefono, ar juos valdo troškimas įsigyti indų plovyklą ir mikrobangę krosnelę?
O taip, jiems niekas nesiūlo! Jiems niekas dar neparodė naujausių blizgučių ir neįtraukė į nesustabdomą gaminu–perku–vartoju ratą. Tas didžiulis socialinis ratas pastatytas seniai, bet visada jį suko tie patys darbiniai žmonės ir gyvuliai. Kad eitų greičiau ir prisuktų daugiau naudos, šeimininkai anksčiau visiems užpliekdavo rimbu. Dabar jie rimbą naudoja tik arkliams, asilams ir kitiems gyvuliams paskatinti, o žmogui turi geresnę priemonę. Kad šunys bėgtų greičiau, eskimai po nosimi pakabina dešrelę, o turtingų šalių šeimininkai žmonėms pakabina laimės iliuziją.
Tai gali būti ir limuzinas, ir jachta, ir naujas kompiuteris, ir čempiono titulas, ir švyturio bambalis. Bet vos tik pasieki vieną laimės objektą, tuoj pakiša kitą, dabar jau tikrai patį, patį geriausią. Ir taip negali sustoti, turi sukti gamybos–prekybos–vartojimo ratą ir duoti grynąjį pelną.
Reklamos gundomam žmogui ima atrodyti, kad jam tikrai reikia gražesnės, brangesnės mašinos, kad jis tikrai turi išmesti dar gerą kompiuterį ir pirkti kitą, naujesnį. Turi dirbti daugiau, turi šokti aukščiau, turi aplenkti savo kaimyną. Kaip sako šeimininkų filosofai, tokia tavo prasmė, toks pašaukimas, tokia, po velniais, prigimtis! Nusipirkau batus – nėra sijono, nusipirkau sijoną – nėra palaidinės...
O laukinis guli štai po medžiu be sijono ir be palaidinės. Nukrito bananas – suvalgė ir guli toliau. Prieina turistas iš Vakarų, kažkoks apsukrus vadybininkas, ima jam pamokslauti:
– Kaip tau ne gėda? Ko nieko nedirbi?
– O kam?
– Šitiek bananų, o tu jų nerenki!
– Kam?
– Surinktum, nuneštum į turgų, parduotum, gautumei pinigų...
– O kam?
– Karučius nusipirktumei, į turgų nuvežtum daugiau bananų, uždirbtum daugiau pinigų. Paskui sutaupytumei didelę sumą, įsteigtumei įmonę, pats būtumei bosas, eksportuotumei bananus į Europą. Tu žinai, kokios Europoj bananų kainos? Tau dirbtų šimtai, tūkstančiai negrų, o tu vieną dieną galėtumei ir nebedirbti. Išvyktum pailsėti kur nors į šiltuosius kraštus, parkristum kur nors po bananų medžiu. Guli sau laimingas tada... – įsisvajojo vadybininkas. – Nukrito bananas – suvalgei, ir niekas daugiau nerūpi!
– O ką aš darau? – paklausė jo mokinys.
Atrodo, užteks apie prigimtį. Užteks apie kančias. Štai mano bičiulis Alius Sakinis neturi prestižo, brangaus kostiumo ir limuzino, nedaro karjeros, nėra čempionas, nematė jis Vatikano dvasinių lobių, bet kenčia tiktai nuo slogos.
2012 m. kovas
