Atsitraukiau (o gal ir atsitraukĖM, tik kalbu dabar tik už save) iš bendrų veiklų su anarchija.lt dėl įvairiausių priežasčių, kurias čia norėčiau išsakyti tokia nepikta pastebėjimų-kritikos patarimų forma.

     Gal čia tokie mąstysenų skirtumai kyla dėl amžių skirtumų, patirčių o gal ir tikslų, bet svarbiau yra ne kodėl jie kyla, o kas iš to išeina. Mat pripažindami anarchijos idėją, regis, žengiame tuo pat keliu, bet kažkaip kuo toliau tuo labiau pradeda jaustis, kad vis dėlto tie keliai visiškai skirtingi.

     Save laikau labiau praktine veikėja ir teigiu, jog teorija be praktikos yra šūdas, lygiai taip pat kaip ir praktika be teorijos. Tiesioginis veiksmas yra nuostabi to anarchizmo išraiška, kai iš teorijos kyla praktika, turinti tiesioginių rezultatų. Su anarchija.lt dalyku iš pradžių susipažinau kaip su puslapiu, vėliau – kaip su aktyviais demonstrantais, tačiau mano manymu tos visos demonstracijos yra bevaisės ir šiaip nelabai suprantu jų tikslų. Iš visų akcijų, performansų, išsišokimų ir šokiravimų pati anarchizmo sąvoka belieka tik kažkas panašaus į didelį spektaklį-parodą, kur veikėjai pa(si)rodo ir dingsta iki kito pa(si)rodymo. Ar kažkas, kam ta sąvoka yra visiškai nauja, nepagalvos, kad visas anarchizmas ir tėra stovėjimas su plakatu rankose ir rėkavimas “prieš sistemą”?.. Ir jei kalbam, ar bent galvojam apie kažkokias revoliucijas, ar tie pa(si)rodymai į jas veda? Galbūt reikėtų vengti to knygizmo-debordizmo-beyizmo ir siekti kažko ne performansais ir manifestacijom, o konkrečiais veiksmais, duodančių momentalių ir matomų rezultatų?

     Manau, jūs turit to vadinamo “parako” – jei yra jėgų, noro ir laiko išlaikyti kairiųjų nepriklausomų žinių portalą, rengti tokias gausybes demonstracijų ir kitokių -acijų, norėčiau pasiūlyti pamėginti tą “paraką” kreipti kur kitur – tarkim, į labiau praktinius dalykus? O galbūt jiems tiesiog stinga žinių ar patirčių? Čia sprendžiu iš skvotų dienų interviu – pasakymo apie žinomą Beno Šarkos skvotą ir UMI; o kur nuostabūs dalykai – Kablys/Greenclub, Barbora, Bendradarbei ir kt? Kur dabar veikiančios autonominės erdvės? Čia buvo pamiršta ar nežinota? Jei nežinota, tai išties, trūksta žinių ir praktikos, bet juk esant norui, galima keisti tą kažkokį perdėtą teatrališkumą į kažką tokio, kas išties įvykdytų kažkokią bent mažą revoliuciją kažkieno sąmonėje.

     Visi pažodžiai vertalai ir šūkiai praktiškai nereiškia nieko gyvenant čia ir dabar, esant unikaliai lietuviškai realybei. Šiandien žmonių nešokiruosi pareiškimais “prieš srovę” ar saviidentifikaciją anarchistu. Šiandien žmonės užpilti politikierių populizmais, ir žiū tos visos akcijos tampa dar viena nuobodžių kasdienių politinių šnekų dalimi, kuri palengva tampa (o gal jau ir tapo) nebeišsiskiriančiu bendro lietuvos politinio purvo gabalu. Šiandien žmonės ateina į demonstracijas kaip į dar vieną nemokamą spektaklį. Ko iš tiesų šiandien reikia – tai spyrių į šiknas – veikimo ir skatinimo veikti. Ne kalbėjimo, kad yra taip ir anaip, o būtų galima daryti va taip, o ėmimo ir darymo. Reikia ne vaikščioti ratais sau po nosim burbuliuojant visokiausias idėjas (beje, neblogas), o būtent ėmimo ir darymo – ne kažkokių metaforinių linijų ar barikadų, o to, kas tikrai (pa)keičia pasaulį. Kad ir Food not bombs. Kad ir Guerilla gardening. Kad ir... Net ūkininkai tai sumąstė ir dalina pieną protestuodami, o ne laukdami ir verkdami su plakatais rankose... Ir mažiau tų “mandrų” žodžių, spalvų tirštinimų – niekam neįdomu (ir nėra kantrybės) skaityti tekstus su žodynais rankose. Paprasti žmonės paprastiems žmonėms, o ne aukšto lygio (?) teoretikai menkesnio (?) proto paprastiems (?) žmonėms.

     Tai vat ir būtų toks palinkėjimas – mažiau spektaklių ten, kur ir taip viskas suvaidinama. Šokiruoki(t/m) visus darydami tai, kas tikra. 

       Kviečiame išsakyti savo nuomonę komentaruose.