Delsti ir atidėlioti negalima. Ir nėra reikalo bijoti ar svarstyti, ką ir kaip kalbėsim. Gyvenimas nelaukia. Mano paties gyvenimas yra priėjęs pabaigą, jis gali nutrūkt bet kurią minutę. O jei galiu kuo pasitarnauti žmonėms, jeigu galiu kuo užglaistyti savo nuodėmes, visą savo veltėdišką, įnoringą gyvenimą, tai nebent tuo, kad broliams žmonėms pasakysiu tai, ką man buvo duota suprasti aiškiau nei nei kitiems žmonėms, kas jau 10 metų kamuoja mane, kas plėšia man širdį.

     Ne man vienam, o visiems žmonėms aišku ir suprantama, kad žmonės gyvena ne taip, kaip turėtų, kad žmonės kankina save ir kitus. Kiekvienas žmogus žino, kad dėlei savo gerovės ir dėlei gerovės visų kitų reikia mylėti artimą ne mažiau nei save, ir jeigu negali daryti jam to, ko pats sau trokšti, tai bent nedaryk jam to, ko pats sau nenori; ir visų tautų tikėjimo doktrinos, ir protas, ir sąžinė – viskas kiekvienam žmogui kartoja tą patį.

     Kūno mirtis stovi kiekvieno mūsų priešaky, primindama mums, kad nereikia geidauti vaisių anei jokios mūsų veiklos, kad mirtis bet kurią minutę gali nutraukti mūsų gyvenimą, ir mums viena telieka, ir viena tegali teikti džiaugsmą bei ramybę, būtent kiekvieną minutę ir visada daryti, jei netikima Kristaus apreiškimo, tik tai, ką liepia mūsų protas ir sąžinė, o jei jį tikim tai, ką apreiškimas prisako, būtent, jei neįstengiame daryt artimam, ko sau norim, tai nors nedaryt artimam to, ko sau nenorim.

     Ir kaip seniai tai visiems aišku! Ir kaip labai tai aišku visiems! Ir vis tiek nedaro žmonės kitiems, ko sau norėtų, bet žmonės žudo ir plėšia, ir apvaginėja viens kitą, ir užuot gyvenę meilėje, džiaugsme ir ramybėje, jie gyvena kančiose, varge, baimėje ir tūžmasty. Ir visur viena ir tas pats: žmonės vargsta ir kankinasi, ir stengiasi nepastebėti, kad tai pamišėliškas gyvenimas, stengiasi užmiršti ir užslopinti savo kentėjimą, – ir nepajėgia, ir kiekvienais metais vis daugiau žmonių išeina iš proto ir pakelia ranką prieš save, nes nėra tokie galingi, kad ištvertų gyvenimą, kuris priešingas pačiai buvimo žmogumi esmei.

     O gal žmonių gyvenimas toks ir turi būti, kaip dabar žmonės gyvena – su savo imperatoriais, karaliais ir vyriausybėmis, ir su rūmais bei parlamentais, ir su milijonais kareivių, ginklų, patrankų, bet kurią minutę galinčių susiremti su kitais tokiais milijonais? Gal žmonės taip ir turi gyventi: su gamyklomis ir fabrikais, kur gaminami nereikalingi arba kenksmingi daiktai, ir kur dirbdami po 10, 12, 15 valandų per parą milijonais nyksta žmonės – mašinomis paversti vyrai, moterys ir vaikai? Gal taip turi būti, kad kaimai vis tuštėtų, kad žmonės suplūstų į miestus su tenykščiais traktieriais, bordeliais, nakvynės namais, ligoninėmis, pataisos namais. Gal taip turi būti, kad garbingų santuokų būtų vis mažiau, o vietoj to gausėtų prostitučių ir moterų, kurios įsčiose užmuša vaisių.

     Galimas daiktas, taip turi būti: kad šimtų šimtai tūkstančių žmonių sėdėtų kalėjimuose, bendrose kamerose ar vienutėse, kur prapuldomos jų sielos. Galimas daiktas, kad taip reikia, kad Kristaus tikėjimas, kuris moko susitaikymo, pakantos, kuris moko nukęsti skriaudą, daryti artimui savo, ko sau norėtum, ir meilės artimui savo, ir meilės priešams, idant visi būtų viena (совокуплению всех воедино), – gal taip reikia, kad Kristaus tikėjimas, kuris moko šito, žmones pasiektų iš šimtų vis besivaidijančių sektų vadovų lūpų kaip kvailos ir nedoros pasakos apie pasaulio ir žmogaus sutvėrimą, apie bausmę ir jos panaikinimą Kristaus atpirkimu, apie išlaikymą tokių paslapčių ir ceremonijų, o ne anokių, o perduotų visa tai mokytojai tų vis besivaidijančių sektų, kurių čia šimtai.

     Gal viskas taip turi būt, gal toks žmonių būdas, kaip kad skruzdėlių būdas yra gyventi skruzdėlynuose, o bitėms – aviliuose, ir vienoms, ir kitoms kovoti bei dirbti vykdant savo prigimties įstatymą. Galimas daiktas, kad taip reikia ir žmonėms, kad tai ir jų įstatymas. Ir galbūt proto ir sąžinės šauksmas, kada šaukiamasi kito gyvenimo, meilės ir palaimos, galbūt šis reikalavimas tėra svajonė ir apgaulė, galbūt nereikia ir negalima galvoti, kad žmonės galėtų gyvent kitaip. Ir yra taip sakančių. Bet žmogaus širdis tuo netiki. Kaip anksčiau ji galingu balsu sukildavo prieš melagingą gyvenimą ir kviesdavo žmones tam gyvenimui, kurio moko apreiškimas, protas ir sąžinė, taip dar garsiau – garsiau nei bet kada, – jinai pakėlė balsą mūsų laikais.

     Amžiai, tūkstantmečiai ėjo – laiko begalybė – o mūsų nebuvo. Ir štai mes gyvename, džiaugiamės, mąstome, mylime, – mes gyvename, o to gyvenimo trukmė, anot Dovydo, yra vos 70 trumpučių metų, kurie praeis, ir mes dingsim, ir tų 70 metų riba paskui mus uždarys amžinybės duris, ir mūsų nebebus daugiau niekada. Ir štai mums duota nugyventi tuos metus, geriausiu atveju septynias dešimtis metų, o kitais atvejais netgi valandų, – nugyventi arba ilgėjimesi ir tūžmasty, arba džiaugsme ir meilėje; arba žinojime, kad tai, ką mes darome, yra ne tai, kad tai, ką padarėme, yra silpna ir nepakankama, bet vis tiek tai buvo būtent tai, ką įstengėme ir privalėjome atlikti šiame gyvenime.

     „Atsipeikėkit, atsipeikėkit, atsipeikėkit!“ – šaukė dar Jonas Krikštytojas; „Atsipeikėkit“, – skelbė Kristus; „Atsipeikėkit“, – skelbia Dievo balsas, sąžinės ir proto balsas. Pirmiausia stabtelėkime savo darbuose ir pramogose, stabtelėkime ir pagalvokime, ką mes darom. Ar darom tai, kas privalu, ar šiaip, veltui, niekniekiams švaistome tą gyvenimą, kuris duotas mums tarp dviejų mirties amžinybių.

     Ir aš žinau, kad tave iš visų pusių apgulę žmonės, kad jie neduoda tau nė minutės ramybės ir kad tau. kaip įkinkytam į ratą arkliui, atrodo, jog negali sustoti, nors ratas juda tavo paties įsuktas; žinau, kad šimtai balsų ims rėkti, jei stabtelėsi, kad atsipeikėtum.

     – Nėr kada galvot ir samprotaut, reikia daryt, – užriks vienas balsas.

     – Neverta galvoti apie save ir savo norus, kai reikalas, kuriam tarnauji, yra bendras reikalas – šeimos, prekybos, meno, valstybės. Tu turi tarnauti bendram reikalui, – suriks kitas balsas.

     – Visa tai jau bandė permąstyti šimtai, ir nė vienas nieko nepermąstė, tad gyvenk, ir viskas, – suriks trečias balsas.

     – „Negalvok! Jei imsi galvoti – pamatysi, kad taip gyventi yra blogiau nei negyventi, ir nusižudysi. Gyvenk kaip papuolė, bet tik negalvok, – suriks ketvirtas balsas.

     Kaip pasakoje apie lobio ieškotoją, kuriam vos tik išvydus tai, ko ieškojo, tūkstantis baisių ir gundančių balsų aplink jį ima šaukti, idant sutrukdytų jam pasiimt tai, kas žadėjo jam laimę. Taip ir pasaulio tarnų balsai išmuša tiesos ieškantįjį iš jo kelio, kai jis tą tiesą jau beišvystąs.

     Neklausyk šių balsų. Ką jie besakytų, tavo atsakymas sau pačiam tebūna vienas: „Už savo gyvenimo matau laiko begalybę, kurioje manęs nebuvo. Priešais mane tokia pat begalinė tamsa, kurioje tuoj tuoj pasirodys mirtis ir mane įtrauks. Dabar aš gyvas ir galiu – žinau, kad galiu, – užmerkti akis ir nieko nematydamas patekti į gyvenimą, kupiną kančios ir blogio, bet galiu atverti akis ir dairytis, galiu pamatyti, galiu viską aplink apžiūrėti ir rinktis gyvenimą patį geriausią, užvis pilniausią džiaugsmo. todėl kad ir ką man balsai kalbėtų ir kaip beviliotų, kaip bevaržytų mane dalykai, kurių pasitaikė imtis, kaip beakintų aplinkui mane verdantis gyvenimas, aš sustosiu, apsižvalgysiu ir atsipeikėsiu.”

     Tereikia tik šitai sau pasakyti, ir tuoj žmogus pamatys, kad atsipeikėjęs jis ne vienas, kad ir praeity, ir jo laikais šalia yra didžiulė gausybė žmonių, tokių kaip jis, kurie irgi atsipeikėjo, kurie pasirinko gyvenimą geriausiąjį, tokį, kuris tik viens atneša gėrį ir veda pas jį.

     1889 m. gegužės 25 d.

     Iš http://az.lib.ru vertė Emilis Milkevičius

     2012 03 19