Šįkart pabandysiu panagrinėti konkretaus koncepto valstybė reikšmę. Kad būtų įdomiau, kaip pavyzdį paimkime konceptą Lietuva. Konceptas Lietuva apibūdina konkrečią geografinę teritoriją lygiai taip pat, kaip konceptas Nemunas apibūdina konkrečią gamtoje egzistuojančią vagą, kuria teka vanduo. Jeigu kalbame apie, pavyzdžiui, Australiją, galime matyti konkrečią materialią skirtį – žemės gabalas atskirtas dideliu kiekiu vandens. Tačiau kalbant apie skirtumą tarp, pavyzdžiui, Lietuvos ir Latvijos, yra kiek kitaip.

     Žvelgiant į planetą iš viršaus, nematyti nei geografinės ilgumos, nei geografinės platumos, nei pusiaujo, nei dienovidinio ir t. t., nes tai yra tik linijos ant gaublio, padedančios pilotams ir jūreiviams geriau orientuotis erdvėje. Neįmanoma įžvelgti kažkokios objektyvios skirties, „sienos“ tarp Lietuvos ir Latvijos. Taigi kas skiria šias valstybes? Kuo jos skiriasi?

     Kad atsakytume į šį klausimą, pirmiausia turėtume atsakyti į klausimą „Kas iš tikrųjų egzistuoja Lietuvoje?“. Pirma, materialūs daiktai: namai, medžiai, mašinos, žmonės ir t. t. Antra, egzistuoja žmonių tikėjimas, kad Lietuva egzistuoja kaip valstybė (esybė, turinti savas savybes, moralę ir pan.).

     Sakydamas, kad turiu dešimt obuolių, vartoju konceptą dešimt. Realybėje egzistuoja mano turimi obuoliai (daugiau ar mažiau vienodi atskiri daiktai, turintys tam tikras savybes). Kad būtų paprasčiau, greičiau ir aiškiau, juos pavadinu dešimtimi obuolių. Dešimt realybėje neegzistuoja.

     Tas pats tinka ir kalbant apie Lietuvą: Lietuvoje, geografinėje teritorijoje, egzistuoja žmonės, mašinos, namai etc., tačiau Lietuva realybėje neegzistuoja taip pat, kaip neegzistuoja dešimt ar miškas.

     Dažnas kontrargumentas būna toks: „Bet juk Lietuva turi savo vėliavą, herbą, himną, pašto ženklus, pinigus, yra materiali siena, kurios kirsti nepraėjus pro muitine negalima, tavo diplomai kitoje šalyje negalioja, reikia leidimų svetur dirbti, gyventi, atostogauti…“

     Visiška tiesa. Tačiau tai tepasako, kad žmonės tiki ir elgiasi taip, lyg Lietuva būtų atskira valstybė. Jeigu aš iki šiol buvau lietuvis ir šiandien įgavau Latvijos pilietybę, JOKIOS mano savybės nepasikeitė, kaip kad pasikeistų, jeigu aš šiandien būčiau miręs ar man būtų amputavę abi kojas. Tiesiog nuo šiandien valdžios netrukdomas galėsiu daryti tai, ką gali daryti Latvijos piliečiai.

     Čia svarbu išskirti kategoriją „egzistavimas kitų žmonių sąmonėje“, į kurią telpa konceptai, kurie realybėje neegzistuoja: vaiduokliai, fėjos, valstybės, įvairios dievybės, šeima (apie pastaruosius išsamiau kalbėsiu kituose įrašuose) ir pan. Gali būti [ir dažnai yra], kad žmogus A ar žmonių grupė B iš tikrųjų tiki, kad realybėje egzistuoja daiktas C, tačiau tai neįrodo, kad daiktas C realybėje iš tikrųjų egzistuoja.

     Žinoma, Lietuvos vėliava ar Lietuvos Respublikos pasas yra materialūs objektai, turintys tam tikras savybes ir yra juntami pojūčiais, tačiau jie atsirado tik todėl, kad daug žmonių TIKI, jog Lietuva egzistuoja. Taigi egzistuoja tik TIKĖJIMAS, jog Lietuva egzistuoja, o ne tai, kad Lietuva egzistuoja. Panašiai neteisinga būtų teigti: „Dievas egzistuoja, NES egzistuoja bažnyčios / cerkvės / mečetės / šventyklos.“ Tai argumentacijos klaida, kai argumento prielaidos atitinka išvadas (angl. – begging the question).

     (Lietuva egzistuoja, nes egzistuoja Lietuvos vėliava. -> Lietuvos vėliava egzistuoja, nes egzistuoja Lietuva. Taigi Lietuva egzistuoja, nes egzistuoja Lietuva. Tautologija. A = A. Nieko nepasakantis teiginys.)

     Į šiuos konceptus žvelgiant filosofiškai, matome, kad skirtumų tarp Lietuvos ir Latvijos (ar bet kokios kitos valstybės) nėra, nes abu konceptai (kaip ir konceptas valstybė) žymi tai, kas realybėje neegzistuoja.

    

     Patriotizmas

     Patriotizmas – atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei, savo tautai (DLKŽ). Patriotizmas (iš lot. patria ’tėvynė’) – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra (Vikipedija).

     Pirmoji problema, nagrinėjant reiškinį patriotizmas, yra ta, kad kalbama apie konceptą, kuris realybėje neegzistuoja – valstybę. Antroji problema – kalbama apie moralę, t. y., jeigu žmogus nėra patriotas, jis yra blogas / amoralus. Trečioji problema – meilės ir pagarbos jausti neįmanoma tiesiog to panorėjus.

     Toliau apie visas tris bendrai… Teiginiai, kuriais vadovaujamasi:

     1. Valstybės tėra linijos žemėlapiuose, geografinių vietovių pavadinimai.

     2. Dorybė yra patraukli, teigiama charakterio savybė; meilė ir pagarba yra automatinės reakcijos į dorybę.

     3. Mylėti ir gerbti galima tik gyvą daiktą, nes tik gyvas daiktas gali turėti patrauklių charakterio savybių.

     4. Moralė yra universali ir objektyvi.

     Kadangi valstybės realybėje neegzistuoja, o mylėti ir gerbti medžių, mašinų, namų, žmonių (vien dėl to, kad jie yra geografiškai [sąlyginai] arti tavęs) neįmanoma, tai patriotu galima pavadinti žmogų, kuriam patinka kai kurių (sakykime, daugumos) jo gimtoje ar gyvenamoje geografinėje teritorijoje gyvenančių žmonių dorovės principai. Akivaizdu, kad tie dorovės principai egzistuoja tik aplink gyvenančių žmonių galvose, t. y. jeigu sakau, kad myliu ir gerbiu Lietuvą, tai teigiu, jog myliu ir gerbiu lietuvius.

     Kadangi Lietuva neegzistuoja, tai žmogus, teigdamas, kad myli ir gerbia lietuvius, teigia, kad myli ir gerbia tam tikrą grupę žmonių ne už kiekvieno iš jų turimas dorybes, bet kaip grupę. Lietuviai kaip grupė realybėje taip pat neegzistuoja, todėl žmogus, sakantis, kad jis – patriotas, teigia mylintis ir gerbiantis abstrakčią žmonių grupę (kuri neegzistuoja), susijusią su valstybe (kuri taip pat neegzistuoja).

     Taigi patriotas sakosi mylįs ir gerbiąs neegzistuojantį abstraktą, kuriam priskirtos tam tikros savybės, o ne kiekvieną geografinėje teritorijoje, pavadintoje „Lietuva“, gyvenantį žmogų atskirai už jų charakterio savybes. Meilės ir pagarbos negalima jausti abstraktui, nes su juo nėra įmanomi jokie santykiai.

     Pasitelkiant patriotizmą, individai yra sukirstomi į grupes, kurioms priskiriamos tam tikros savybės ir moraliniai vertinimai. Žmonės, gyvenantys x kilometrų spinduliu, yra patys geriausi, o visi kiti yra blogesni arba blogi. Absurdiška priskirti vienodas charakterio savybes visai žmonių grupei, priklausomai tik nuo to, kaip arti tavęs jie gyvena.

     Kadangi priskiriamos savybės „galioja“ visiems individams, kurių pase įrašyta ta pati pilietybė, tai tomis priskiriamomis savybėmis galima neargumentuotai manipuliuoti kalbant apie visos grupės narius individualiai. Per patriotizmą vienų žmonių pasiekimai ir darbai egoistiniais tikslais perkeliami kitiems žmonėms. Dažniausiai tai būdas nieko nedarant prisiimti kitų žmonių nuopelnus ir dorybes taip patenkinant savo ego.

     Pavyzdžiui, „Mes laimėjom auksą!“ [džiaugiantis Lietuvos krepšinio komandos pergalę 2003 m. Europos čempionate]. Šio teiginio autorius pats čempionate nedalyvavo, tik stebėjo jį per televizorių, tačiau jaučiasi pats nuveikęs kažką vertingo. Kitas pavyzdys: „Lietuviai yra narsi ir didinga tauta, išlaikiusi savo seną ir gražią kalbą.“ Reikšmė: „Aš esu lietuvis, todėl esu narsus ir didingas, vartojantis kalbą, kuri yra geresnė nei kitos.“

     Neretai patriotizmu pasinaudojama neargumentuotai pasmerkiant ir sumenkinant kitus žmones. Pavyzdžiui: „Tie rusai – komunistai, lietuva – lietuviams!“ Šiuo atveju visi žmonės, pavadinti rusais, yra nepagrįstai atakuojami tik dėl to, kad turi kitos šalies pilietybę ar yra gimę kitaip žemėlapyje pažymėtoje teritorijoje.

     Žmogus yra geras:

     1) dėl to, kad gimė šalyje X, arba

     2) dėl to, kad vadovaujasi objektyviais moralės standartais.

     Žmogui patinka „Nokia” telefonas dėl to, kad jis pagamintas „Nokia” firmoje, arba dėl to, kad jis pasižymi geru kokybės ir kainos santykiu.

     Jeigu, pvz., lietuvis (vardu Ąžuolas) yra geresnis už, pvz., rusą (vardu Aleksandr) dėl to, kad gimė Lietuvoje, tai akivaizdu, kad lietuvis negali vertinti ruso, nes jo moralė nepriklauso nuo jo veiksmų ir pasirinkimo, o yra tiesiog geografinis atsitiktinumas: jeigu Aleksandr būtų gimęs Lietuvoje (ir tokiu atveju tikriausiai vadintųsi Jonu), tai jis būtų geresnis. Tokiu atveju moralinis pranašumas įgyjamas ne dėl įgytų savybių ir pasirinkimų, o tiesiog dėl geografijos. Arba Ąžuolas yra geresnis (jeigu toks yra) dėl geografinio atsitiktinumo, kas yra neįmanoma, arba dėl asmeninių dorybių, kas neturi nieko bendra su geografija.

     Patriotizmas tėra vienas iš kultūrinių mitų, o kultūros siekis – tai, kas mus supa, apibrėžti kaip tai, kas moralu. Jeigu gyvename Lietuvoje, vadinasi, gera būti lietuviu, jeigu Rusijoje, – gera būti rusu. Jeigu gyvename tarp katalikų, vadinasi, gera būti kataliku, jei tarp musulmonų, – gera būti musulmonu. Jeigu buvote mokomi, kad moteris turi paklusti vyrui, tai moteris, paklūstanti vyrui, yra gera. O tai neturi nieko bendra su objektyvumu.

     Patriotizmas visada yra susijęs su morale. Kam neteko girdėti tokių pastabų: „Tu ką – ne patriotas?“ Arba: „Negi nenori, kad tavo komanda laimėtų?“ Arba: „Nejaugi tau nerūpi tavo šalies ateitis?“ Arba: „Juk jie gynė savo tėvynę.“ Arba: „Juk tai – valstybinė šventė!“ Arba: „Juk tai – Lietuvos vėliava“ Arba: „Nemoki Lietuvos himno?!“ Arba: „Patinka ar nepatinka jo žodžiai, bet jis – Lietuvos prezidentas, todėl nusipelno pagarbos.“ Arba: „Juk viskas daroma Lietuvos labui.“ Pavyzdžių sąrašą galima tęsti ir tęsti…

     Akivaizdu, kad visuose pavyzdžiuose reikalaujama paklusnumo ir atsidavimo savo šaliai. Minėjau, kad egzistuoja tik tam tikroje geografinėje teritorijoje esantys namai, medžiai, automobiliai, šunys, žmonės ir t. t., o paklusti ir atsiduoti namams, medžiams, automobiliams ar šunims neįmanoma, vadinasi, paklusti ir atsiduoti galima tik kitiems žmonėms. Socialinėje sferoje niekas neturi tokios galios kaip moralė, todėl moraliniai argumentai yra efektyviausias socialinės kontrolės būdas.

     Pabaigai – keletas citatų įrašo tema:

     ● „Patriotizmas yra paskutinis niekšų prieglobstis“ – Samuel Johnson

     ● „Greitai ateis metas, kai žmogų baisusiai įžeisi jį pavadinęs patriotu. Būti patriotu šiandien reiškia pritarti tam tikros Valstybės, kurioje teko gimti, plėšikaujančioms privilegijuotoms klasėms“ – Levas Tolstojus

     ● „Heroizmas pagal komandą, bejausmis smurtas ir kitos pasibjaurėtinos nesąmonės eina prisidengdamos patriotizmu – kaip aš to siaubingai nekenčiu!“ – Albertas Einšteinas

     ● „Patriotizmas – pašlemėkų dorybė“ – Oskaras Vaildas

     ● „Man atrodo, siela, kontroliuojama pagal geografiją, yra pasibjaurėtinas pažeminimas“ – Džordžas Santjana

     ● „Kuo didesnė valstybė, tuo blogesnis ir žiauresnis jos patriotizmas, tuo daugiau kenčiančiųjų, kurie gyvena po jos padu.“ – Levas Tolstojus

     ● „Apgailėtina, kad norėdamas būti geru patriotu, žmogus turi tapti visos likusios žmonijos priešu“ – Volteras

     ● „ Patriotizmas yra įnirtingas kaip karštinė, negailestingas kaip kapas, aklas kaip akmuo, kvailas kaip begalvė višta“ – Ambrose Bierce

     http://filosofija.outsider.lt/

     2012 02 16