Raoulis Vaneigemas (g. 1934) – anarchistinių pažiūrų kairysis Belgijos rašytojas ir filosofas, vienas iš Situacionistų internacionalo (1961–1970) įkūrėjų, kultinės knygos „Kasdienio gyvenimo revoliucija: traktatas apie jaunosios kartos mokėjimą gyventi“ (1967) autorius. Kasdienybės revoliuciją R. Vaneigemas supranta kaip dominuojančios tvarkos, ideologijos, diskurso šalinimą bei spontaniškos, kokybiškos kūrybos įtvirtinimą.
      
      – Ar galima kaip nors trumpai apibrėžti, kas yra situacionistai?
      
      –  Ne. To, kas gyva, negalima apriboti apibrėžimais. Situacionistų gyvybingumas bei radikalumas ir toliau plėtojasi anapus spektaklio visuomenės, turinčios daugybę priežasčių slapstytis ir nutylėti apie save. Kita vertus, įvyko idėjinė situacionistų rekuperacija, sukėlusi šio judėjimo pakilimą, tačiau jo interesai šiandien skiriasi nuo manųjų.
      
      – Ką turėjo galvoje situacionistai, kurie sakė, kad situacionizmas apskritai neegzistuoja?
       
      – Situacionistai visada priešiškai žvelgė į ideologiją. Kalbėti apie „situacionizmą“ – reiškia versti jį ideologija, kokia jis niekuomet nebuvo.
      
      –  Kodėl 1970 m. nutraukėte ryšius su Situacionistų internacionalu? Ką manote apie Guy Debord‘ą praeities retrospektyvoje?
      
      – Nutraukiau su jais santykius, nes 1968 m. gegužės radikalumas ėmė pamažu tirpti biurokratijoje. Vieni Situacionistų internacionalo nariai atsisakė kurti saviorganizacijos principais grįstą visuomenę, kiti pasirinko savo kelią ir žengė juo patys vieni. Mano santykiai su Guy Debordu‘u rėmėsi tik dalyvavimu bendrame projekte be jokio asmeninio priešiškumo, tačiau tai dabar visiškai nebesvarbu! Gyvybingi šio judėjimo elementai niekur nedingo. O visa kita – tiks priskretusios padugnės.
      
      – Ką manote apie dabartinį „pasipiktinusiųjų“ judėjimą?
      
      – Pasipiktinimas – normali apsauginė visuomenės reakcija, nukreipta prieš baimę ir klusnumą, ant kurių laikosi kapitalizmo tironija. Tačiau neužtenka tik pasipiktinti. Svarbu ne tik kovoti prieš sistemą, kuri ir taip griūva, bet ir kurti naujas socialines struktūras, grįstas tiesioginės demokratijos principais. Kai valstybė sunaikins visuomenines tarnybas, rūpintis kiekvieno gerove teks judėjimui, orientuotam į savivaldą.
      
      – Ar šiandien aktuali utopija?
      
      – Utopija? Tai praeities prakeiksmas. Mus visąlaik vertė gyventi tam tikroje vietoje, kuri tarsi yra visur, tačiau joje apsigyvenę, mes atsidūrėme niekur. Tokia mūsų tremties realybė, paremta tūkstančius metų gyvavusia žmonių išnaudojimo ekonomika. Humanizmo ideologija mus įtikino, kad liekame žmonėmis tik tuo atveju, kai virstame žvėrimis, tenkinančiais savo grobuoniškus instinktus valdžia ir turtu. Ši mūsų „ašarų pakalnė“ laikoma pačiu geriausiu pasauliu.
      
      Argi galėjome mes patys susigalvoti gyvenimą, labiau fantasmagorišką ir absurdišką už tą, kuriame klesti visagalis dievų žiaurumas, pavergtą liaudį valdančios šventikų bei princų kastos ir prievartinis darbas, neva teikiantis džiaugsmą ir įsikūnijantis Stalino rojuje, trečiajame Hitlerio reiche, kultūrinėje Mao revoliucijoje ar vakarietiškoje visuotinės gerovės valstybėje? Argi galėjome mes patys susikurti ką nors absurdiškesnio už totalitarizmą pinigų, be kurių neįmanomas nei asmeninis, nei visuomenins gyvenimas? Galų gale, argi galėjome patys paklusti idėjai, kuri teigia, kad svarbiausia yra ne gyventi, o išgyventi?
      
      Būtent tokiai realybę pakeitusiai utopijai priešinasi kita realybė – mūsų troškimas gyventi, siekti laimės sau ir visiems kitiems. Šiandien mes gyvename nebe tokioje utopijoje, o visuomenės mutacijoje, kuri vyksta tiesiog priešais mūsų akis. Deja, daugelis mūsų nesugeba įžvelgti šių pokyčių, nes pelno vaikymasis mus pavertė plėšriais, bejausmiais, tamsiais ir bukais gyvuliais.
      
      – Ką jums reiškia terminas „nemokama“ ir kokie būtų pirmieji žingsniai žengiant pinigų panaikinimo keliu?  
      
      – Pinigai šiandien ne tik devalvuojami mažinant jų perkamąją galią, bet ir investuojami į spekuliacinius finansinės rinkos „burbulus“, kurie anksčiau ar vėliau sprogs. Greito pasipelnymo uraganas griauna viską savo kelyje, sterilizuoja žemę ir verčia mus visomis išgalėmis siekti beverčio pelno. Humanizmas nesuderinamas su ekonomika, kuri dėl pelno išnaudoja žmones bei gamtos resursus. Kitaip nei išgyvenimas, gyvenimas teigia pats save.
      
      „Nemokama“ („Free”) – tai idealus ginklas prieš pelno diktatūrą. Graikijoje šiandien kuriasi judėjimas „Nemokėk“, prasidėjęs tada, kai vairuotojai atsisakė mokėti kelių mokestį. Juos palaikė teisininkų grupė, iškėlusi valstybei ieškinį dėl kelių pardavimo privačioms kompanijoms.
      
      Šiandien svarbu reikalauti nemokamos medicinos ir nemokamo švietimo, atsisakyti mokėti už visuomeninį transportą, atsisakyti mokėti visus tuos mokesčius, kuriais gelbėjami bankrutavę bankai ir turtinami apsivogę jų akcininkai. Dėl malonumų (tiek asmeninių, tiek bendruomeninių) turi būti kovojama ne pinigais, o visišku jų atsisakymu.
      
      Pavyzdžiui, absurdiška, kad streikai riboja žmonių teisę judėti. Per streikus reiktų ne nedirbti, o teikti nemokamas paslaugas – nemokamai vežti keleivius, nemokamai gydyti ir mokyti. Labai svarbu, kad spėtume įsisąmoninti šį principą, kol dar neprasidėjo finansinis krachas.
      
      „Nemokama“ – tai idealus ginklas prieš ekonomiką. Reikia perlaužti ne žmonių mąstymą, o juos išnaudojančią sistemą ir už viską mokėti verčiančius mechanizmus.
      
      – Esate pilietinio nepaklusnumo taktikos šalininkas. Ką ji jums reiškia?
      
      – Ši taktika šiandien pasitelkiama Graikijoje, Ispanijoje, Tunise ir Portugalijoje. Bičiuliams libertarams iš Salonikų neseniai parašiau straipsnį, kuris vadinasi „Valstybė – niekas, mes – viskas“ („The State is Nothing; We Are Everything”). Kaip tik ši frazė išreiškia mano požiūrį į pilietinį nepaklusnumą. Vis dėlto pilietinis nepaklusnumas yra ne savitikslis, tai tik kelias į tiesioginę demokratiją ir visuotinę savivaldą, t.y. į visuomenę, kurioje bus sukurtos sąlygos ir asmeninei, ir kolektyvinei laimei.
      
      Saviorganizacijos projektas ima veikti tuojau pat, kai tik asamblėja nusprendžia ignoruoti valstybę ir vietoje valstybinių struktūrų sukuria savo struktūras, atitinkančias individualius ir kolektyvinius asamblėjos narių poreikius. 1936-1939 m. libertarieji Andalūzijos, Aragono ir Katalonijos kolektyvai sėkmingai eksperimentavo kurdami saviorganizacijos sistemas. Vėliau juos sutriuškino Ispanijos komunistų partija ir Listerio armija, atvėrusi kelią Franco kariuomenei.  
      
      Mano nuomone, nieko nėra svarbesnio už savivaldos ir saviorganizacijos principais veikiančių kolektyvų kūrimą, ypač šiandien, kada tikimasi, jog pinigai išnyks dėl netrukus įvyksiančio monetarinio kracho, o kartu su jais išnyks ir mąstymas, kuris valdė mūsų elgesį tūkstančius metų.
      
      – Papasakokite apie gyvūnų teises. Šiam klausimui revoliuciniai mąstytojai neskiria deramo dėmesio.
      
      – Problema kyla ne tiek dėl gyvūnų teisių, kiek dėl žmogaus susitaikymo su gamta, kurią jis iki šiol eksploatuoja. Žmogaus evoliucija turi pasiekti tikrąjį humanizmą, kuriam iki šiol trukdė žmonių susvetimėjimas, sukeltas prievartinio darbo ir prievartinio vitališkų jėgų pavertimo gamybinėmis jėgomis. Gyvuliškasis pradas mumyse buvo slopinamas tariamos dvasios vardu, o ši yra tik dangiškosios ir žemiškosios valdžios, disciplinuojančios visa, kas žemiška ir kūniška, projekcija.
      
      Iš naujo peržiūrėti mūsų santykius su gyvūnų karalija – vadinasi, susitaikyti su gyvūnais mūsų viduje, o ne juos slopinti, tuo pačiu skatinant juos išsiveržti paviršiun žiaurumo pliūpsniais. Mūsų humanizavimas teigia, kad reikia pripažinti gyvūnų teises ir jas gerbti, nors jos ir labai specifinės.
      
      – Belgijoje, kur jūs gyvenate, dalyvavimas rinkimuose yra privalomas. Ar kada nors balsavote? Ar teko sumokėti baudą už nedalyvavimą rinkimuose?
      
      – Niekada nebalsavau ir jokių baudų už tai nesu gavęs.
      
      – Ko galima pasimokyti iš Belgijos, kuri visus 2011 metus gyveno be vyriausybės?
      
      – Nieko. Per šį politikų įmygio laikotarpį, kuris buvo jiems gana naudingas, nė vienas iš 55 ministrų nejautė jokių problemų. Finansų mafija toliau sėkmingai leido jai parankius įstatymus.
      
      – Koks jūsų požiūris į arabų šalių „revoliucijas“? Nemanote, kad tam tikrą pavojų joms kelia islamas?
      
      – Ten, kur į pirmą vietą iškyla socialiniai klausimai, religinis susirūpinimas slepiasi šešėlyje. Laisvė, atsikračiusi pasaulietinės valdžios tironijos, nėra linkusi pasiduoti ir religinei tironijai. Islamas demokratizuosis ir praeis tą patį nuopuolio kelią, kurį nužengė krikščionybė. Man labai patinka vienas tunisiečių šūkis: „Laisvė melstis, laisvė girtuokliauti!“.
      
      – Liekate nepataisomas optimistas?
      
      – Negaliu tenkintis Belgijos rašytojo siurrealisto Scutenaire‘o formule „Pesimistai! Na ir ko gi jūs tikėjotės?“. Nesu nei pesimistas, nei optimistas. Man apskritai nusispjauti į bet kokius apibrėžimus. Noriu kiekvieną dieną gyventi iš naujo. Turime atsisakyti gyventi dabarties sąlygomis, kurios daugiau nebepakeliamos, ir kurti humanišką visuomenę, kuri būtų priešingybė dabartinei rinkos visuomenei.
      
      Iš www.adbusters.org vertė N.K.
      2012 02 01