Atsakingai pareiškiu, kad kiekvienas nuoseklus ir sąžiningas nacionalistas gali pasirinkti tik du kelius: arba atsisakyti nacionalizmo ideologijos, arba tapti tikru nacistu. Žinoma, nekalbu apie netikrus nacionalistus, kurie savo Tautą ir Tėvynę myli tik simboliškai – per tautines šventes užsideda patogią patrioto kaukę ir puse lūpų sušvebeldžiuoja valstybės himną. Kalbu apie tikrus nacionalistus, kurie kiekvieną dieną griežtai vadovaujasi savo idėjomis ir stengiasi jomis užkrėsi visus aplinkinius.
Tokie nacionalistai anksčiau ar vėliau turės pripažinti, kad juos supantys žmonės nė iš tolo neatitinka tų aukštų nacionalizmo standartų, kurie jiems yra keliami. Vieni ne visai gryno kraujo, kiti kartais keikiasi svetima kalba, treti žvilgčioja į Briuselį arba į Kremlių, ketvirti dažnai padaugina arielkos, penkti tik kala pinigus, šešti lyg ir tiktų, bet nieko nedaro tautos labui...
Kritiškiau į juos pažvelgęs, bet kuris nacionalistas galės pasakyti, kad jį supa įvairaus plauko degeneratai, kuriems nusispjauti į šventas tradicijas, į gimtąją kalbą, į valstybės vėliavą ir į pačią tautiškumo idėją. Tokių daug netgi tarp tų, kurie nuolat dalyvauja kovo 11-osios eitynėse ir per rinkimus balsuoja už nacionalistus. Kur bežengsi, visur sutiksi tik pusiau lietuvius arba visai nelietuvius, kuriems iki tikrų Lietuvių kaip iki Ketvirtojo reicho.
Vos tik patriotas suvokia šią elementarią tiesą, jam iškart kyla mintis apie tautos prikėlimo būtinybę. Reikia prikelti sugniužusią tautą, atnaujinti ją, atgaivinti, įlieti jai naujų jėgų! Tikrasis patriotas tučtuojau kimba į tautos atkūrimo darbus, bet antroji jį aplankiusi mintis netrukus atvėsina įkarštį. Jis staiga supranta, kad jo laukia milžiniškas darbas, kurio įveikti jis nesugebės. Juk tautą reikės ne šiaip atgaivinti, o prikelti ją iš mirusių, t.y. sukurti tautą iš naujo, nes šita apgailėtina amorfinė biomasė, kurią visi vadina tauta, jau niekam nebetinka! Iš jos nieko doro nebeišeis, nes ji visiškai prasigėrė, atsiskiedė savo kraują svetimtaučiais, prisipildė visokiausių iškrypėlių, išsivažinėjo po visus Europos pašalius ir galutinai prarado istorinį ryšį su didžia, sena ir garbinga Lietuvių Tauta.
Trečioji mintis kerta it žaibas, nušviečiantis tikrojo nacionalisto sąmonę. Visa savo esybe jis supranta, kaip smarkiai jis nekenčia tų aplinkinių žmogystų, kurie vadinami jo tauta. Juk jie – tiktai jie, tie niekingi žmogiūkščiai – savo egzistavimu nužudė jo svajonę apie didingą tautos ateitį! Jeigu jų nebūtų – viskas klostytųsi kitaip! Ir tada jį apima nenumaldomas noras išgryninti šią purviną biomasę, atsirinkti grynuolius, su kuriais galėtų žengti pirmyn, į...
...iš istorijos mes puikiai žinome, kur link veda tokie žingsniai. Sukurti švarią, gryną, stiprią ir gyvybingą tautą – amžina kiekvieno nac(ional)isto svajonė. Ši svajonė paremta praeities mitais ir neturi nieko bendra su dabartimi, nes dabartis šią svajonę nužudo.
Nacionalistai dažnai sako, kad myli savo tautą. Myli ją tokią, kokia ji yra. Tai – bjaurus melas. Nacionalizmas gimdo neapykantą ne tiek svetimiems, kiek saviems. Nacionalistai nekenčia tautos, kuri yra tokia, kokia yra. Jie myli tik įsivaizduojamą idealią tautą, kurią patys susikūrė ligotos vaizduotės kertelėse.
Visa tai supratęs, tikrasis nacionalistas turi atsisakyti savo idėjų. Jų neatsisakęs jis pamažu tampa tikru nacistu.
A.V.
Antifa.lt
2012 01 29
