Agoristų simbolis a³ reiškia: agora, anarchija, veiksmas! (angl. - Agora, Anarchy, Action!)

     Etatizmas - mūsų situacija.
     Agorizmas - mūsų siekis.
     Kontrekonomika - mūsų įrankis.
     Revoliucija - mūsų strategija.
     Tiesioginis veiksmas - mūsų taktika.

     Agorizmas yra anarchistinė politinė doktrina, sukurta Amerikos libertarų aktyvisto Samuelio Edwardo Konkino III (1947-2004). Tai kairiojo libertarizmo filosofija. Pagrindinis agoristų tikslas yra sukurti laisvą visuomenę, kurioje visi santykiai tarp žmonių būtų savanoriški. Pavadinimas „agorizmas” kilo iš graikiško žodžio „agora”, kuriuo senovės Graikijoje buvo įvardijama aikštė su šventyklomis ir turgavietėmis. Agorizmas, kaip rinkos anarchizmo srovė, priskiriamas anarchokapitalizmui ir anarchoindividualizmui. Skirtingai nuo kitų rinkos anarchizmų, strateginis agorizmo tikslas yra alternatyvių ir taikių rinkos institucijų - pilkosios zonos - steigimas. Tokio tipo veiklą Samuelis E. Konkinas pavadino „kontrekonomika”. Kontrekonomika -  tai visų taikių veiksmų praktikavimas, kurie yra uždrausti valstybės. Pasak agoristų, augant juodajai rinkai visuotinis tikėjimas į valstybės moralumą ir dalyvavimas jos struktūrose sistematiškai silpnės, tad ateis laikas, kai valstybė nebegalės tęsti savo veiklos.

     Agoristai yra „lengvieji libertarai”. Jie sutinka su anarchokapitalistais, jog nuosavybė yra fundamentali vertybė, susijusi su pamatinėmis žmogaus teisėmis, bet kitaip negu anarchokapitalistai, agoristai neatmeta įvairių nuosavybės formų: privačios ir kolektyvinės. Agorizmo aktyvistai save vadina kairiaisiais libertarais. Pasak S. E. Konkino, pavadinti radikalų rinkos libertarizmą „kairiuoju” buvo amerikiečių istoriko ir ekonomisto Murray'aus Rothbardo (1926-1995) idėja. Ją sąlygojo noras solidarizuotis su Naująja Kaire, atsiskirti nuo anarchokapitaliztų ir steigti kontrekonomikos įmones.

     Istorija

     Agorizmo pradmenis sukūrė Murray'aus Rothbardo vadovaujami libertarai, bendradarbiaujantys su radikaliais kairiaisiais, tokiais kaip Ronaldas Radoshas, Gabrielis Kolko ir Williamas Applemanas Williamsas. M. Rothbardas įžvelgė juose gerus bendrininkus kritikuojant Amerikos imperializmą ir korporacionizmą. XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje M. Rothbardas nutraukė ryšius su kairiaisiais, tačiau bendradarbiavimą su kairiaisiais libertarais tęsė kiti agorizmo šalininkai, pvz., S. E. Konkinas. Smarkų postūmį naujos libertarų judėjimo atšakos vystymuisi suteikė Libertarų partijos susikūrimas 1971 m. S. E. Konkinas manė, kad partijos įkūrimas - tai bandymas įtraukti libertarus į valstybės struktūras, todėl tam griežtai prieštaravo. 1979 m. Konkino bičiulis ir jo leidžiamų žurnalų „Naujasis libertaras” ir „Naujojo libertaro užrašai" redaktorius J. Neilas Shulmanas išleido knygą „Greta nakties" („Alongside Night”), kurioje aprašė išgalvotą agoristinę revoliuciją prieš policinę JAV valstybę. Keliaudami per visą šalį, iš Niujorko į Kaliforniją, 1975 m. rugpjūčio mėnesį S. E. Konkinas ir J. N. Shulmanas suredagavo knygą „Kontrekonomika". 1980 m. pasirodė Naujųjų Libertarų manifestas, pagrindinis Samuelio E. Konkino darbas. Vėliau S. E. Konkinas parašė ir „Agoristo elementorių”, kurį redagavo Viktoro Komanso įmonė „KoPubCo”, ji publikavo ir naujausią manifesto versiją. Prieš pat savo mirtį S. E. Konkinas parašė naują įžangą „Kontrekonomikai”.

     Pažiūros

     Šiandien agoristais laikomi Roderickas T. Longas, Bradas Spangleris, Wally Congeris, Jeremis Weilandas, Sheldonas Richmanas ir kiti Murray'aus Rothbardo darbų tęsėjai. Jie pritaria antiagresijos aksiomai ir mano, kad nei vienas žmogus negali naudoti prievartos prieš kitą žmogų. Nuosavybės teisę jie pripažįsta kaip fundamentalią vertybę, tačiau neatmeta kolektyvinės, privačios ir kitokių nuosavybės formų, išskyrus valstybinę. Jų manymu, visuomenėje gali taikiai sugyventi pačios įvairiausios nuosavybės formos. Agoristai dažnai išreiškia simpatiją M. Rothbardo sukurtai valstybės turto konfiskavimo programai ir idėjai šį turtą atiduoti darbininkams bei kitiems "valstybės klientams". Toks pat likimas ištiktų ir įmones, kurios bendradarbiavo su valstybe ir gaudavo iš jos privilegijų.

     Agoristai nėra vieningi intelektualinės nuosavybės klausimu. S. E. Konkinas manė, kad ji yra agresyvus valstybės kišimasis į rinką norint ją monopolizuoti. Tuo tarpu J. N. Shulmanas teigia, kad intelektualinė nuosavybė yra svarbi vertybė. Šita diskusija tęsiasi iki šiol ir sąlygojo J. N. Shulmano atsiribojimą nuo kitų agoristų.

     Nors agoristai pasisako už laisvąją rinką, bet jie griežtai nusistatę prieš korporacinį ir valstybinį kapitalizmą. Jie mano, kad ribota atsakomybė yra privilegija, kurią korporacijoms suteikia valstybė, ir prieštarauja, kad individo atsakomybė būtų perleidžiama įsivaizduojamam vieningos korporacijos pavidalui. Remdamiesi M. Rothbardu, agoristai valstybę laiko žemesniųjų ir vidutinių klasių engėja, „valdžios elito" įrankiu. Agoristai pasisako prieš balsavimą rinkimuose ir dalyvavimą politikoje. Kai kurie šiam dalykui yra priešiški iš moralinių paskatų - laiko tai valstybinės valdžios legalizavimu ir leidimu naudoti jėgą prieš kitus žmones. Kiti balsavimą tiesiog laiko neefektyvia strategija. Kaip altenatyvą, agoristai siūlo švietimą ir tiesioginį veiksmą, kontrekonomiką ir alternatyvių institucijų kūrimą.

     Kontrekonomika kaip revoliucinė teorija

     „Agorizmas yra revoliucinis rinkos anarchizmas. Rinkos anarchizmo visuomenėje teisė ir saugumas bus užtikrintas rinkos, o ne politinių institucijų. Agoristai supranta, kad tokios institucijos negali atlikti politinių reformų. Reformos ateis kaip rinkos proceso pasekmė. Valstybė yra nusikalstama, todėl revoliucijos kulminacija bus jos pašalinimas kartu su visomis rinkos teisės bei saugumo institucijomis. Valstybės nekontroliuojamos ekonomikos augimas pakeis monopolinį teisės ir saugumo garantą. Svarbiausias ekonomikos sektorius yra kontrekonomika - juodoji ir pilkoji rinka."

     (Bradas Sprangleris „Agoristų revoliucija yra riešuto kevalas")

     Agorizmo klasių teorija

     Agoristai sutinka su marksistais, kad egzistuoja bent dvi klasės: gamintojų ir išnaudotojų. Tačiau jie kritikuoja marksizmą ir jo klasių teorijos visumą kaip neatitinkančią tikrovės. Agoristai sukūrė savo klasinę teoriją, kuri teigia, kad klasę galima atskirti pagal tai, kas gauna didžiausią naudą iš valstybinio kapitalizmo, o kas yra jo auka. Išskiriamos tokios visuomenės klasės ir jų apibūdinimai:
     1. Iniciatyvus ir rizikuojantis kapitalistas arba darbininkas (teigiamas elementas) - inovatyvus, priimantis riziką, produkuojantis laisvosios rinkos galią;
     2. Nebendradarbiaujantis su valstybe kapitalistas (neutralus elementas) - neinovatyvus kapitalo savininkas;
     3. Bendradarbiaujantis su valstybe kapitalistas (neigiamas elementas) - „pagrindinis politinis blogis".
     S. E. Konkinas teigė, kad anarchokapitalistai sumaišo pirmas dvi klases į vieną, o marksistai - visas tris.

     1. Valstybė yra pagrindinis plėšikiško gyvenimo šaltinis. Rinka yra produktyvių žmonių sambūris.
     2. Valstybės egzistavimas dalija žmones į vagių ir apvogtųjų klases.
     3. Istoriškai valstybę valdo tie, kurie labiausiai iš jos pelnosi - „aukštesnioji klasė", partija, oligarchai.
     4. „Aukštesnioji klasė" kovojo ir kovos už savo privilegijų išsaugojimą, prieš libertarų ketinimus ją nuversti ir grąžinti atimtą turtą jo savininkams.
     5. Politikai yra politinės arenos gladiatoriai, kurie sprendžia vidinius „aukštesniosios klasės" prieštaravimus.

     (Wally Congeris „Agoristinė klasių teorija”)

     Pagal http://en.wikipedia.org/wiki/Agorism ir http://agorism.info/ parengė Bitininkas