Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. (Mt. 10, 26-28)

Tuomet mes su apaštalu Petru turime sakyti: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29)

***

Tu – kareivis. Tave mokė šaudyti, žygiuoti, panaudoti durklą, mokė kalbos ir gimnastikos, siuntė į mokymus ir apžiūras. Galbūt jau buvai kare ir kariavai su turkais arba kinais, vykdydamas viską, ką tau įsakydavo. Argi Tau nė netoptelėjo galvon mintis savęs pasiklausti: gerai ar blogai yra visa tai, ką darai?

Štai tavo kuopa ar eskadronas gauna įsakymą rengtis žygiui ir su savimi pasiimti kovinius šovinius. Tu eini ten, kur įsakyta, nė neklausdamas, kur esi vedamas.

Pulką atveda prie kaimo arba fabriko, ir tu iš tolo matai, kad aikštėje būriuojasi žmonės – kaimo ar fabriko vyrai, moterys su vaikais, senukai, senutės. Policijos lydimas gubernatorius arba prokuroras prieina prie minios ir ima apie kažką kalbėtis. Minia iš pradžių tyli, paskui ima vis garsiau ir garsiau rėkauti, ir valdžia pasitraukia nuo liaudies. Tau pasidaro aišku, kad valstiečiai arba fabriko darbininkai maištauja, o tave atvedė jų tramdyti. Valdžia kelis kartus prieina prie minios ir vėl nuo jos atsitraukia, riksmai darosi vis garsesni ir garsesni. Valdžia tarpusavyje pasitaria ir tau duoda įsakymą užtaisyti ginklą koviniais šoviniais. Tu matai žmones – tokius pačius, kurie gyveno kaimynystėje: surdutais apsirengusius vyžotus vyrus, skaromis apsigobusias moteris su vaikais – tokias pat, kaip tavo žmona ar motina.

Pirmiausia įsako šauti virš žmonių galvų. Bet minia nesiskirsto ir kelia dar didesnį triukšmą. Ir štai tau įsako šauti iš tikro – ne virš galvų, o tiesiai į minios vidurį.

Tau įteigta, kad nesi atsakingas už savo šūvių pasekmes, bet žinai, kad tą žmogų, kuris grius apsipylęs krauju, nužudei tu, o ne kas nors kitas. Žinai, kad galėjai nešaudyti, ir tada žmogus būtų likęs gyvas. Ką tau daryti?

Šiandien gali nuleisi šautuvą ir atsisakysi šaudyti į savo brolius, bet juk rytoj gali būti tas pats, todėl nori ar nenori, tau reikia pagalvoti ir savęs pasiklausti – kokia yra kareivio pareiga, kuri verčia šauti į beginklius brolius?

Evangelijoje pasakyta, kad negalima žudyti savo brolių ir pykti ant jų, priešus reikia mylėti, o ne jų nekęsti.

Mozės priesakuose tiesiai sakoma: „Nežudyk“, be jokių išimčių, ką galima ir ko negalima žudyti. Tačiau taisyklėse, kurių tave mokė, pasakyta, kad kareivis turi vykdyti bet kokį vado įsakymą, kad ir koks jis būtų, išskyrus tą, kuris nukreiptas prieš carą. 6 priesako paaiškinime sakoma, kad biblijos priesaku draudžiama žudyti, bet tas, kas nužudo priešininką kare, šiam priesakui nenusideda. Kareivio atmintinėje, kuri kabo visose kareivinėse ir kurią tu daug kartų turėjai perskaityti, sakoma, kaip kareivis privalo žudyti žmones: „Jei iššoks trise – pirmąjį nudurk, antrąjį nušauk, trečiąjį pamauk ant durtuvo... Jei nulūžo durtuvas – smok buože. Jei negali buože – mušk kumščiais. Susižeidei kumščius – įsikibk dantimis.“

Tau sakoma, kad privalai žudyti, nes davei priesaiką, ir už savo darbus atsakysi ne tu, o tavo vadai. Bet prieš prisiekdamas, t.y. prieš įsipareigodamas vykdyti kitų žmonių valią, turi prisiminti, kad ir be priesaikos privalai vykdyti Dievo valią, o Dievas žudyti neleidžia.

Taigi jokiu būdu negalėjai prisiekti, kad darysi viską, ką įsakys kiti žmonės. Evangelijoje (Mt. 5, 34) tiesiai pasakyta „Iš viso neprisiekinėkite“. Tas pats pasakyta Jokūbo laiške (Jok 5,12): „Pirmiausia, mano broliai, neprisiekite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų 'taip' – taip ir jūsų 'ne' – ne, kad nepakliūtumėte į teismą”.

Taigi pati priesaika yra nuodėmė, o pasakymas, kad už savo darbus atsakysi ne tu, o tavo vadai, – akivaizdi netiesa. Argi gali tavo sąžinė būti ne tavo, o jefreitoriaus, feldfebelio, kuopos vado, pulkininko ar dar ko nors kito viduje? Niekas negali už tave spręsti, ką gali ir ko negali daryti. Žmogus visada atsakingas už tai, ką jis daro. Argi įmanoma, kad žmogus sakytų kitam žmogui: padaryk nuodėmę – svetimauk, o aš prisimsiu ją sau, nes esu tavo viršininkas.

Adomas, kaip pasakojama Biblijoje, nusidėjo Dievui teisindamasis, kad obuolį jam liepė suvalgyti žmona, o žmona teisinosi, kad ją sugundė velnias. Dievas nepateisino nei Adomo, nei Ievos ir pasakė jiems, kad už tai, jog Adomas bus nubaustas, nes paklausė savo žmonos balso, taip pat bus nubausta ir jo žmona, nes paklausė žalčio. Dievas ne išteisino, o nubaudė juos. Argi ne tą patį Dievas pasakys ir tau, kai nužudysi žmogų ir imsi teisintis, kad tau tą padaryti liepė kuopos vadas?

Priesaikos apgaulė atsiskleidžia toje pačioje taisyklėje, kuri sako, kad kareivis turi vykdyti visus vadų nurodymus, „išskyrus tokius, kurie gali padaryti žalą carui“.

Jei kareivis, prieš vykdydamas vado įsakymą, turi nuspręsti, ar įsakymas nenukreiptas prieš carą, kaip gi jis gali neapsvarstyti, ar jis nenukreiptas prieš aukščiausią karalių – Dievą? Nėra labiau Dievo valiai prieštaraujančio veiksmo, kaip žudyti žmones. Todėl tiems, kurie liepia žudyti, paklusti negalima.

Jeigu paklūsti ir nusprendi žudyti – darai tai tik dėl savo naudos, kad tavęs nenubaustų. Taigi žudydamas vadų įsakymu tampi lygiai tokiu pat žmogžudžiu, kaip ir tas plėšikas, kuris užmuša pirklį norėdamas jį apiplėšti. Plėšikas gviešiasi pinigų, o tu nori, kad vadai nenubaustų ir duotų apdovanojimą.

Žmogus prieš Dievą visada atsako pats. Ir jokia jėga negali, kad ir kaip to norėtų viršininkai, gyvo žmogaus paversti negyvu daiktu, kurį galėtų stumdyti kitas žmogus su aukštais antsiuvais. Kristus išmokė žmones, kad visi jie Dievo vaikai, ir todėl krikščionis negali atiduoti savo sąžinės kito žmogaus valiai, kad ir kokiu titulu šis besivadintų: karaliumi, caru, imperatoriumi.

Faktas, kad turintys valdžią žmonės reikalauja žudyti, tik parodo, kad jie yra apgavikai, todėl jiems nereikia paklusti. Gėdingas amatas paleistuvės, kuri visada pasirengusi atiduoti savo kūną tam, kurį nurodys šeimininkas, bet dar gėdingesnis amatas kareivio, visuomet pasirengusio didžiausiam nusikaltimui – nužudyti bet kokį žmogų, kurį tik nurodys vadas.

Jei tikrai nori elgtis sutinkamai su Dievo valia, turi nusimesti gėdingą kareivio pareigą ir būti pasirengęs iškęsti visas kančias, kokias už tai tau skirs.

Tikroji kareivio krikščionio atmintinė – ne ta, kurioje šventvagiškai sakoma, kad Dievas yra kareivių generolas ir kad kareivis turi paklusti vadams bei būti pasirengęs žudyti visus, netgi beginklius savo brolius. Tikroji kareivio atmintinė yra šventraščio žodžiai, sakantys, kad reikia paklusti Dievui, o ne žmonėms, ir nebijoti tų, kurie gali nužudyti kūną, nes sielos nužudyti jie negali. Tokia yra tikra, o ne melaginga kareivio atmintinė.

1901 m. gruodžio 7 d., Gaspra

Iš http://az.lib.ru vertė E.B.

2011 12 21

Kariuomenė – vergų mokykla!