Ką aš galiu ir ko negaliu šitam beprotybės pasaulyje? Tema pasirodė labai įdomi. Kalba prasidėjo nuo to, kaip spręsti netikėtai užgriuvusius rūpesčius. Pasirodo, yra daug lengviau, jeigu susitelki ties šia minute ir pirmiausia darai tai, ko tikrai atidėti negalima. Turiu žiemai pasiruošti malkų, bet šiandien lyja, tai pasiliksiu garaže ir pažiūrėsiu, kas atsitiko varikliui, o prieš tai sumokėsiu mokesčius, nes jau paskutinė diena...Tada bus matyti, kiek liks pinigų ir kiek galiu pirkti maisto.
Šitaip sudėsčius rūpesčius pagal jų pirmenybę, smegenyse atsiranda tvarka, ir aš mažiau puldinėju nuo vieno prie kito. Kartais viskas susijaukia, tada krentu ant žolės ir sakau pats sau: „Eikit visi velniop, dabar aš kosmoso dulkė, ir man niekas nerūpi!” Paskui viskas nurimsta. Mano draugas mėgsta sakyti: „Labai, labai norėčiau, kad būtų taip (ar anaip), bet tegu bus ne mano, bet Dievo valia”. Taip jis iš anksto susitaiko su galima nesėkme ir išvengia baisių frustracijų.
– Pažiūrėčiau, kaip jūs pašnekėtumėt, jeigu reikėtų gyventi iš 800 litų per mėnesį! – įsiterpė trečias.
Net žagtelėjau. Juk ir esu tas žmogus, kuris išgyvena aštuoniais šimtais! Tokių čia – daugybė.
– O jeigu gyventum mieste, jeigu mokėtum didelius mokesčius, jeigu važinėtum į darbą?..
Situacija tapo absurdiška. Juk aš ir esu tas žmogus, kuris visai neseniai gyveno mieste, mokėjo didelius mokesčius, važinėjo į darbą!.. Bet kritikas manęs negirdėjo. Norėjau jam pasakyti: pertvarkius savo paties poreikius, kartais galima labai ryškiai pagerinti savo gyvenimą. Bet pašnekovo mano patirtis neįtikino. Jis turėjo savo gyvenimą ir puikiai žinojo, kad viskas yra kitaip: kainos didelės, algos mažos, mokesčiai žvėriški.
Netrukus supratau, kodėl mes negalime susikalbėti ir niekada nesusikalbėsim. Mes kalbam apie skirtingus pasaulius. Atrodo, apie vieną, vidinį, jis net neįtaria.
Tie du pasauliai labai įdomiai susikerta ir net konfliktuoja. Išorinio pasaulio sunkumai bei kliūtys yra realios, būtų didžiausia kvailystė neigti šitas naštas: kainos didelės, pajamos mažos, mokesčiai baisūs... Pasaulis yra neteisingas, jo taisyklės žiaurios, todėl esame priversti kautis dėl duonos kąsnio, dėl pastogės, dėl didesnės algos, dėl teisingumo. Bet tai – dar ne viskas. Išorinis pasaulis mums gali piršti tokias taisykles ir poreikius, kurie prieštarauja mūsų asmeninėms nuostatoms. Tada aiškiausiai pamatome, kad yra ne tik pasaulio įstatymai – žmogus irgi turi savo vidinę tvarką, savo asmenines taisykles. Neigti šią asmens autonomiją būtų tokia pat beprotybė, kaip ir nematyti visko, kas vyksta aplink.
Keista, bet daugelis pašnekovų, su kuriais kalbėjau šita tema, savo vidinio pasaulio ribų nemato arba nekreipia dėmesio. Tokio pasaulio tarsi nebūtų. Visi valgo ir rengiasi labai panašiai, gyvena labai panašiais rūpesčiais ir siekiniais. Atrodo, daugelis jau ir mąsto, ir kalba labai panašiomis žiniasklaidos padiktuotomis frazėmis, jų galvose siaučia tos pačios minioje kilusios baimės dėl išlikimo. Visi – tarsi viena didelė prekių masė su panašiais prekių ženklais.
Baisus paradoksas: individualistinė visuomenė, kur kiekvienas, atrodo, pats už save, kur taip liaupsinama viskas, kas privatu, iš tiesų nepripažįsta asmeninių individo ribų, pažeidžia jo autonomiją, grubiausiais būdais naikindama individualybę.
Vis sunkiau rasti pasienio ribą tarp asmeniško ir visuomeniško. Po to, kai televizorius tapo šeimos centru, kiekvienas politikas ar marketingo asas iš savo kabineto gali per jį patekti į mūsų svetainę ir kalbėti mums tiesiai į galvas, o redaktoriai – iš vakaro suplanuoti, dėl ko mums rytoj reikės labiausiai bijoti ir apie ką turėsim kalbėtis prie kavutės arba lovoje su mylimąja: apie klimato atšalimą (atsiprašau – atšilimą), kiaulių gripą ar terorizmo aktą.
Šiandien pasidaro neaišku, ar mano asmeninis noras pirkti naują galingą kompiuterį tikrai yra mano paties noras, kilęs iš realaus poreikio, ar tai – tik pavykęs marketingo triukas įpiršti man naują prekę ir dar truputėlį išpūsti vartojimą. Ar man tikrai reikia didesnės mašinos, kad galėčiau daugiau išleisti benzinui? Ar pats sugalvojau vargti kelias dienas ir trenktis kažkur į Paryžių, ar man tokią mintį įpiršo gerai paslėpta reklama, kai žiūrėjau kelionių TV kanalą? Ar man ką blogo padarė arabų diktatorius, kad jo šitaip nekenčiu?..
Spaudimas toks didelis, viskas atrodo taip natūraliai, kad sava pavirsta svetima, o pašaliniai dalykai gali tapti svarbiausiais. Įvaizdis gali būti svarbiau už realų vaizdą, o prestižas atimti duonai uždirbtus centus. Reklamos auka niekada nesakys, kad jai kažkas kitas padarė įtaką. Ji paprasčiausiai nežino, kur sava, kur svetima. Viskas taip įtaigu, kad įdiegtos mintys, sukurti norai, kitų nustatyti standartai ir išgalvoti poreikiai atrodo tokie tikri, tarsi kokie daiktai, sudėti už malkinės. Jeigu nori viską pasiekti, turi dirbti daugiau, siekti daugiau, mažiau tingėti. Daugiau vartosi – tada būsi laimingas.
Baisiausia yra netgi ne tai, kad minios paklusniai eina šituo ratu, tarsi asilai sektų paskui bananą, kurio niekada nepasieks. Didžiausia bėda, kad nuasmeninta asmenybė susitaiko su okupacija ir nebetiki savo pačios autonomija. Tikrų ir tariamų bėdų prispaustas žmogus mato augančias kainas ir jaučia didėjančią naštą, puikiausiai supranta, kokie neteisingi pasaulio įstatymai, bet jis nebetiki, kad dar ir pats turi savo vidinę tvarką ir savo paties taisykles. Ne, ne, jis nė už ką nesutiks savo galva tvarkyti savo gyvenimą! Juk tai neįmanoma, kai šitokios kainos ir šitokie mokesčiai!..
Iš tiesų daug kas yra paprasčiau. Žmogus gali turėti savo standartus ir pats vienas nuspręsti, kiek išleisti prestižui ir kiek – sau pačiam. Jis vienas norėdamas gali puikiausiai atskirti, kur – jo paties interesai ir poreikiai, o kur – svetimi norai pasinaudoti jo kvailumu. Ar jam pirkti brangesnę mašiną ir daugiau leisti benzinui, ar vietoj to patingėti prie upės? Ar sukti galvą dėl Zimbabvės vaikučių, ar eiti padėti savo kaimyno vaikams? Sunku patikėti, bet nėra nė vieno įstatymo, kuris verstų laikytis mados. Paklusimas prievartai būna šiek tiek savanoriškas.
Ar globalioji pasaulio valdžia mus visus padarys vienodus standartinius? Ar ji tikrai mums po oda įsiūs po elektroninį daviklį, ir visi būsim sunumeruoti kaip gyvuliai, ar ji tikrai per elektroniką veiks mūsų smegenis ir mūsų mintis valdys tiesiogiai? Šiandien labai nesunku klausytis mūsų kalbų, skaityti mūsų elektroninį paštą, stebėti mūsų norus ir poreikius, bet pakeisti mūsų galvas kompiuteriais?.. Ar jums neatrodo, kad tai – nuasmeninto ir savo gynybos ribas praradusio žmogaus fobijos?
Verčiau pažiūrėkim į priešingą polių. Kai vieni sako, kad jie nei kiek negali tvarkyti savo gyvenimo, nes viskas priklauso nuo kainų, mokesčių, pajamų ir neteisingų įstatymų, kiti įsitikinę, kad galim pakeisti visą pasaulį, keisdami savo mintis ir asmenines nuostatas. Žmonija nėra abstrakcija, ją sudaro labai konkretūs žmonės su savo norais ir nuostatomis. Keisdami savo norus ir nuostatas, žmonės gali pakeisti pasaulio tvarką. Ginklai patys nešaudys, jeigu nebus kareivių, įstatymai patys neveiks, jeigu niekas jų nevykdys.
Vedami šitos minties, idealistai bėga toliau nuo visuomenės į savo asmens pasaulį, nuo miestų pragaro – arčiau gamtos, nuo marketingo peršamų siekinių – link natūralių poreikių. Žodžiu, jie savo gyvenimą mėgina tvarkyti ne pagal viešuosius “standartus”, bet savo pačių galvomis. Pačiam gyventi savo gyvenimą – juk tai puiki idėja! Aš ir pats gerokai palengvinau savo gyvenimą, iš miesto parėjęs į gamtą, daugiabučio vienutę pakeitęs kaimo sodyba, o vietoj kvailo brangaus prestižo pasirinkęs ramybę. Mes daug kuo panašūs, bet aš tvarkau tik savo gyvenimą, prižiūriu tik savo pasaulio ribas ir niekam neleidžiu kėsintis į autonomiją. Idealistų bėda, kad jie tokiu būdu nori pakeisti pasaulį.
Rinkdami miške išmėtytus bambalius, jie tiksi išgelbėti pasaulį nuo plastiko pramonės gaminamo šlamšto, o sutaupę kelis kilovatus elektros – apsaugoti visą planetą nuo energetikos krizės. Prekybos centre atsisakę plastikinio maišelio ir nustoję pirkti vardan pirkimo, jie nori vartojimo visuomenę transformuoti į protingesnę žmonių bendriją. Keiskim save, ir pakeisim pasaulį!
Man atrodo, jie irgi sumaišė du skirtingus pasaulius. Anie, kurie mano esą bejėgiai, pripažįsta tiktai išorinį, neigdami savo pačių autonomiją. O šitie temato vidinį, žmoniją laikydami vien tik žmonių suma.
Bet mano kompiuteris nėra tik detalių krūva, o valstybė – tai ne asmenybių sąrašas. Kalinys sėdi mažoj vienutėj visai ne dėl agrofobijos, bet kad ten pasodintas, konclagerių žydai nevalgė kiaulienos ne dėl religinių įsitikinimų – jos paprasčiausiai negaudavo. Kalėjimo tvarka nepriklauso nuo kalinių asmeninio požiūrio, o Seimas išleidžia įstatymus, kurie prieštarauja piliečių valiai. Preferanso taisyklės nepriklauso nuo lošėjų moralės, traukiniai nevažiuoja greičiau, jeigu skuba keleiviai. Traukiniai, pasirodo, turi kažkokį grafiką!
Važiuodamas traukiniu, aš nevažiuosiu greičiau už kitus jo keleivius, kad ir koks būčiau protingas ir doras. Bet galiu visai nevažiuoti! Mes – ne daiktai, kuriuos krovikai sukrauna į prekinius vagonus ir siunčia pagal kažkokius lydraščius. Mes patys renkamės laiką ir kryptį, nors išvengti kelionės negalim. Mes žiūrim į grafiką ir patys renkamės traukinį, o kada nors visi sutarę pakeisime grafiką.
Ar mes iš tiesų tai galime? Ar galim pakeisti viso pasaulio grafiką?
O taip, žinoma! Man atrodo, pradžiai užtektų suvokti du dalykus. Pirma: kiekvienas pasaulio keleivis patys esam unikalūs pasauliai. O antra: viso pasaulio grafikas – tai jau ne mes.
2011 11 29
