Kaip minėta, dešinįjį ekstremizmą propaguojančios organizacijos neturi didelės įtakos šalies politiniame gyvenime ir autoriteto visuomenės akyse. Viena vertus, tai galima traktuoti kaip Lietuvos pilietinės brandos ir išaugusio gyventojų politinio sąmoningumo rezultatą. Tačiau įdėmiau panagrinėjus kai kuriuos įvykius ir procesus, tenka pripažinti, jog ženkli dalis Lietuvos visuomenės ir netgi politinio bei intelektualinio elito nėra atsparūs rasistinėms ir ksenofobinėms idėjoms.

    Europos vertybių tyrimų grupės 2000 m. atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai Europoje užima vienas iš pirmaujančių pozicijų pagal ksenofobijos lygį. Pavyzdžiui, su žydais kaimynystėje nenorėtų gyventi net 23 proc. Lietuvos gyventojų (Rusijos – 11,4 proc., Estijos – 11,2 proc., Latvijos – 5,2 proc., Vokietijos – 5,2 proc., Švedijos – 2,1 proc.)¹. Ne ką geresnis požiūris ir į imigrantus – 22,7 proc. lietuvių nenorėtų, kad atvykėliai gyventų kaimynystėje, net 94,2 proc. įsitikinę, kad jie privalo gauti darbą pirmiau nei imigrantai, 52,2 proc. nemano, kad reikia priimti mūsų šalyje pabėgėlius. 58 proc. Lietuvos gyventojų nepasitiki užsienio bendrovėmis².

    Remiantis tyrimo duomenimis, galima kalbėti apie pasyvias ksenofobijos apraiškas, t. y. žmonės nusiteikę priešiškai, bet nesiima veiksmų savo iniciatyva. Galima kalbėti apie tam tikrą abejingumą, nes Lietuvoje nėra nė vienos visuomeninės organizacijos, kuri realiai dirbtų rasizmo bei ekstremizmo monitoringo ir prevencijos darbą. Iš valstybinių institucijų šioje srityje darbuojasi Valstybės saugumo departamentas, sulaukiąs ne per daugiausiai moralinės paramos iš kitų valstybinių institucijų bei visuomenės.

    Tačiau tam tikri ženklai rodo, kad ganėtinai daug žmonių pasirengę aktyviai propaguoti rasistines bei ksenofobines idėjas. Šiuo požiūriu daug peno apmąstymams teikia interneto vartotojų komentarai, kuriuose dažnai galima aptikti ir etninės nesantaikos apraiškų, pasireiškiančių iš istorijos gelmių atėjusiais negatyviais stereotipais ir primityviu istorinių įvykių bei politinių aktualijų interpretavimu.

    Įprasta manyti, kad interneto vartotojai – tai tam tikras intelektualinis visuomenės elitas, nes darbas su kompiuteriu reikalauja bent minimalaus išsilavinimo. Tačiau interneto vartotojų komentarai tarpetninių santykių tematika dažnai to paties lygio kaip nacistų mitinguose ar sueigose sakomos kalbos. Paradoksalu, tačiau 2000 m. veikusioje Lietuvių nacionalsocialistų partijos svetainėje www.lnsp.lt diskusijų grupės dalyviai taip įsijausdavo į etninę neapykantą ir smurto propagandą, kad administratorius netgi pradėdavo juos raminti.

    Šiuo metu daugiausia problemų kelia svetainė www.delfi.lt, labai populiari Lietuvoje, nes suteikia praktiškai neribojamą erdvę skaitytojų komentarams. Matyt, dėl jokių apribojimų nebuvimo ksenofobijos ir etninės neapykantos apraiškų mastai išties įspūdingi.

    Štai 2002 m. liepos 24 d. svetainėje pasirodė straipsnis „Žydų gelbėtojo garbei pasodintos sakuros neprižiūrėtos“, kuriame tiesiog pateikiamas faktas. Jis susilaukė net 62 komentarų, tarp kurių netrūksta ir tokių: „sodina medelius visokiems (keiksmažodis), o kas pasodins ąžuoliukų giraitę Lileikiui su Gimžausku atminti?“, „reikia įsteigti naują getą ir tegu laisto žydeliai tas sakuras. O aš atėjęs apmyšiu“, „žydai – kiaulės“.

    Tą pačią dieną įdėta žinutė „Vilniaus čigonų taborui įjungta elektra“. Tai irgi tarsi paprastas fakto konstatavimas, bet ir jis susilaukia net 34 komentarų, tarp kurių būta ir tokių: „Skelbiamas konkursas: gyvas liks tik tas čigonas, kuris sunaikins kitus čigonus. Tikiuosi tų (keiksmažodis) liks mažiau“, „viską vienu metu atlikt greitai ir efektyviai. Rezultatas – visiškas čigonų padermės sunaikinimas“, „Tai močilinam tuos čiurkas, ar ne?“, „sudeginti (keiksmažodis) tą taborą su visais (keiksmažodis) čigonais“.

    Panašių komentarų publikacijos sulaukdavo ir anksčiau. Štai 2000 m. liepos 27 d. pasirodžiusio straipsnio „M. Murza priešrinkiminę kampaniją pradeda nelegaliai“ pavyzdžiai: „žydus ir visokius kitus (keiksmažodis) galėtų sušaudyt, o tai jie per daug reiškiasi“, „Murza ateis – (keiksmažodis) visiems negram ir zurofam su zingeriais, ir tylėsit kaip pelės“, „hai Hitler“.

    Šalia aptartų ekstremalių pasiūlymų kur kas daugiau santūresnio priešiškumo, galimo apibūdinti bendru šūkiu: „Užtenka lankstytis žydams“, kuris pateikiamas su standartiniais antisemitiniais mitais, esą žydai valdo pasaulį ir negailestingai išnaudoja kitus žmones. Itin populiarios diskusijos Holokausto tematika, jose nuomonių skalė svyruoja labai plačiai – nuo nemotyvuotų teiginių „taip jiems ir reikėjo“ iki pseudomokslinių nežinia iš kur imamais skaičiais ir procentais parengtų išvedžiojimų apie žydų kolaboravimą su bolševikais ir vykdytą lietuvių naikinimą.


                

                

Rasistinio turinio simboliai ir užrašai – gana būdinga Lietuvos miestų architektūros detalė. Nuotraukose užfiksuoti sieninės tapybos pavyzdžiai dėl valdžios institucijų ir visuomenės abejingumo rasizmo ir ksenofobijos problemoms Vilniaus centre puikavosi beveik metus

    Deja, Lietuvoje rasistinio pobūdžio priešiškumas žydams ir čigonams egzistuoja seniai, ir „Delfi“ operatoriams net nebūtina jo specialiai kurstyti. Tačiau štai 2002 m. rudenį Lietuvoje staiga kilo antiprancūziška psichozė, susijusi su Editos Rumšienės sulaikymu Prancūzijoje, apkaltinus ją draudžiamų cheminių preparatų kontrabanda. Praktiškai visa Lietuvos žiniasklaida skyrė neproporcingai daug dėmesio šiam neesminiam įvykiui, o www.delfi.lt pasirodė tokio pobūdžio komentarų: „ar dar liko kam nors abejonių, jog prancūzai visiški išsigimėliai“, „pats laikas imtis veiksminių priemonių prieš tuo išgamas varliaėdžius“ ir pan. Šis pavyzdys rodo, kad ksenofobines aistras Lietuvoje galima sukelti praktiškai bet kokia dingstimi ir labai greitai.

    Tad galima teigti, kad problema yra ne tik interneto vartotojai, bet ir kai kurie portalų operatoriai, kurie nemato nieko bloga, kad jų populiarumas ir komercinė sėkmė didele dalimi remiasi etninės neapykantos kurstymu, ir nerodo jokios iniciatyvos keisti susiklosčiusią situaciją.

    Ne ką geresnė ir Lietuvos politinio elito padėtis. Aišku, solidūs politikai neleidžia sau atvirų ksenofobinių išsišokimų, tačiau jie gali palaikyti ekstremistus morališkai, pasirodydami jų spaudoje ar dalyvaudami jų renginiuose.

    Bene ryškiausias pavyzdys, kaip įtakingi politikai gali paremti ekstremistus, pademonstruotas 2000 m. rudenį, kai „Lietuvos aido“ savininkui Algirdui Pilveliui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl agresyvių antisemitinių išpuolių (žr. 29 p.). Net aštuoni Lietuvos Respublikos Seimo nariai (beveik iš visų frakcijų) tada išreiškė pasipiktinimą tokiu „spaudos laisvės varžymu“. Šių Seimo narių manymu, antisemitizmas nėra tokia svarbi problema, kad už jo propagavimą reiktų persekioti, ir, be to, „ribą, kur prasideda antisemitizmas, turi nubrėžti ne saugumo tarnyba, o visuomenės nuomonė“³. Taigi etninės neapykantos kurstymas kai kada toleruojamas aukščiausiose valdžios institucijose, netgi nevengiant imtis neteisėtų veiksmų – daryti spaudimą teisėsaugos institucijoms.

    2001 m. pradžioje, kilus skandalui dėl LR Seimo nario V. Šustausko, kuris viešai pasidžiaugė, jog Lietuvoje 1941 m. buvo išžudyti žydai, kolegos jo net nepasmerkė – švedų žurnalistas, užfiksavęs antisemitinius V. Šustausko pareiškimus, negalėjo atsistebėti Švelnia Lietuvos politikų reakcija⁴ . Tik po Vakarų valstybių atstovų pareikšto pasipiktinimo LR Seime apsvarstyta, ar V. Šustausko elgesys etiškas⁵, bet jokių realių sankcijų V. Šustauskas nesulaukė.

    Kai kada politinių partijų atstovai ne tik tolerantiški ekstremistų atžvilgiu, bet ir rengia bendras akcijas. 1999 m. birželio mėn. Lietuvos centro sąjungos pirmininkas Romualdas Ozolas pasirašė po pareiškimu, ginančiu Aleksandrą Lileikį, kuris buvo kaltinamas žydų naikinimu ir kolaboravimu su naciais Antrojo pasaulinio karo metais. Kartu su R. Ozolu pasirašė tokių nacionalistinių organizacijų kaip Nacionaldemokratų partija, Tautininkų sąjunga ir „Vilnijos“ draugija atstovai.

    Kitas pavyzdys – Naujoji sąjunga (socialliberalai), taip pat kartais linkę panaudoti etninį klausimą populistiniais tikslais. 1999 m. socialliberalai aktyviai reiškėsi tiek Laisvės sąjungos, tiek savo pačios rengtose protesto demonstracijose prieš „Mažeikių naftos“ privatizavimą. Aišku, protestuoti dėl prieštaringų valdžios sprendimų nedraudžiama, tačiau minėtos demonstracijos vyko su tam tikru ksenofobinių ir net antisemitiniu atspalviu. Neatmestina galimybė, kad „tautinės savigarbos ir interesų“ gynimas, netiesiogiai nuteikiant žmones prieš kitataučius, šiek tiek padidino socialliberalų populiarumą artėjant rinkimams.

    Kaip reveransą lietuviškam nacionalizmui galima vertinti ir prieš 2000 m. Seimo rinkimus patvirtintus socialliberalų programos punktus, kuriuos parašė profesorius Romualdas Grigas. Programos punktuose teigiama, kad „istorijos nualintai negausiai lietuvių tautai“ per prievartą brukama „vien atviros pilietinės visuomenės idėja“, tuo tarpu „esminę paspirtį gali suteikti nacionalinio orumo bei tautinės savimonės palaikymas ir skatinimas“, o „valstybės pagrindą sudaro titulinė (pagrindinė) tauta“ ⁶. Socialliberalai iki šiol nėra panaikinę šių programinių nuostatų, kažkodėl priešpastatančių atviros visuomenės idėją lietuvių tautos interesams.

    2000 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių merė socialliberalė Vida Stasiūnaitė Šiauliuose vykusiame nacionalsocialistų mitinge dalyvavo ir net sakė kalbą⁷.

    2002 m. balandžio mėnesį Ministro pirmininko patarėjas Arvydas Juozaitis išreiškė nepasitenkinimą, kad Frankfurto knygų mugėje Lietuva per daug dėmesio skirianti žydų temai⁸. Antisemitizmas iš politikos išplito ir į kultūros sritį.

    Negalima neigti, kad dauguma Lietuvos politinio elito atstovų orientuojasi į vakarietiškus standartus, kurie nenumato taikstymosi su ekstremizmo apraiškomis galimybės. Kita vertus, ganėtinai didelė Lietuvos visuomenės dalis neatsisako ksenofobinių nuostatų. Paprasčiausias būdas juos patraukti į savo pusę – jiems artimų idėjų propagavimas.

    Esant tokiai bendrai visuomeninei nuostatai, nereikia stebėtis, kad Lietuvos teisėsauga nepasinaudoja įstatymuose numatytomis galimybėmis patraukti atsakomybėn asmenis, skatinančius etninę neapykantą. „Lietuvos aido“ pavyzdys rodo, kad agresyvių nacionalistų įtaka Lietuvoje siekia patį aukščiausią lygį, todėl Lietuvoje, norint patraukti atsakomybėn už nusikaltimus rasiniu pagrindu, neužtenka įrodyti, kaip Vakarų šalyse, kad konkretus asmuo padarė nusikaltimą, pirmiausia reikia visus įtikinti, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, jog rasiniai nusikaltimai apskritai yra nusikaltimai.

    Todėl jokių sankcijų nesusilaukia nei S. Oželis, nei V. Šustauskas, atvirai raginę susidoroti su žydais, nei interneto portalų operatoriai bei vartotojai, kone kasdien reikalaujantys žydų, čigonų, rusų, prancūzų, amerikiečių, homoseksualistų ir t.t. kraujo. Tiesa, keletas skinheadų patraukti atsakomybėn dėl savo rasistinių išpuolių, bet visi jie buvo nubausti už įprastus viešosios tvarkos pažeidimus, o ne už nusikaltimus rasiniu pagrindu.

______________________
    ¹ A. Baublys, „Mes tokie mielai dvilypiai...“, Veidas, 2001, Nr. 8, p. 36–37.
    ² „Laiko ženklai“, Lietuvos rytas, 2001, Nr. 86.
    ³ Lietuvos aidas, 2000, lapkričio 22–24, Nr. 249–251.
    ⁴„V. Šustauskas kratosi savo žodžių“, Lietuvos rytas, 2001, vasario 13, Nr. 36.
    ⁵ A. Karaliūnas, „V. Šustausko išpuoliai sulaukė ryžtingo atkirčio“, Lietuvos rytas, 2001, vasario 2, Nr. 27.
    ⁶ „Naujosios sąjungos (socialliberalų) pareiškimas bendruomeninio sugyvenimo ir tautiškumo klausimu“, Respublika, 2000, rugsėjo 7, Nr. 210.
    ⁷ G. Šiuparys, „Merė kurstė mitingo dalyvius“, Lietuvos rytas, 2000, rugpjūčio 7.
    ⁸ T. Ignatavičius, „Patarėjas pasirinko naują kritikos taikinį“, Lietuvos rytas, 2002, balandžio 5, Nr. 77.



    IŠVADOS

    Šiuo metu ekstremistinės organizacijos Lietuvoje negausios ir realios grėsmės konstitucinei valstybės tvarkai nekelia. Jos taip pat nepasižymi ypač žiauriais ir agresyviais išpuoliais prieš pavienius asmenis.

    Suvokdamos pozicijų silpnumą, ekstremistinės lietuvių organizacijos stengiasi viešai nedemonstruoti savo tikrųjų pažiūrų ir formuoti įvaizdį, kad jos pamažu auga, tampa nuosaikesnės ir „civilizuotesnės“. Tokia strategija kai kada duoda teigiamu rezultatų – ekstremistai, nors ir negausiai, atstovaujami parlamentiniu ir municipaliniu lygmeniu.

    Riba tarp dešiniojo ir kairiojo ekstremizmo Lietuvoje neryški, rasizmą ir ksenofobiją propaguojančios organizacijos paprastai nevengia ir socialinio populizmo, organizuoja bendrus renginius su komunistinės pakraipos organizacijomis, nukreiptus prieš valstybės ekonominę politiką, užsienio investuotojus, Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą ir NATO.

    Nors Lietuvos plačioji visuomenė nėra palankiai nusiteikusi ekstremistinių organizacijų atžvilgiu, pačios rasizmo ir ksenofobijos idėjos gana populiarios, tai liudija visuomenės apklausos ir interneto vartotojų komentarai. Tad galima teigti, kad sąlygos ekstremistams platinti idėjas ir jas įgyvendinti ne pačios blogiausios, tik jie jomis nesugeba pasinaudoti dėl jėgų susiskaldymo ir menko intelektualinio potencialo.

    Didžioji visuomenės ir politinio gyvenimo dalis aktyviai rasizmo ir ksenofobijos idėjų nepropaguoja, tačiau žvelgia į jas atsainiai ir tolerantiškai, nemato tame grėsmės. Kai kurie politikai ir žiniasklaidos priemonės naudojasi ksenofobiniais žmonių jausmais, siekdami padidinti populiarumą, ir savo veiksmų nelaiko neetiškais.

    Lietuvoje galiojantys įstatymai suteikia tikrai plačias galimybes rasizmo ir ksenofobijos prevencijai, tačiau dėl visuomenės tolerantiško požiūrio į dešiniuosius ekstremistus teisėsauga praktiškai jomis nesinaudoja. Tad dešiniųjų ekstremistų įtakos Lietuvoje neįmanoma minimalizuoti represinėmis priemonėmis, pirmiausia būtinas kryptingas visuomenės švietimas, formuojantis aiškų suvokimą apie demokratišką ir atvirą visuomenę.


    REKOMENDACIJOS

    VALSTYBĖS INSTITUCIJOMS:
    • Apibrėžti veiksmus, kuriuos galima laikyti rasine bei tautine diskriminacija ir etninės nesantaikos kurstymu, kas suteiktų teisėsaugos institucijoms platesnes galimybes taikyti sankcijas už tokio pobūdžio teisės pažeidimus.
    • Supaprastinti politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, propaguojančių rasizmą ir ksenofobiją, veiklos nutraukimo procedūrą.
    • Organizuoti mokomuosius seminarus dešiniojo ekstremizmo tematika suinteresuotų valstybės institucijų pareigūnams.
    • Toliau plėtoti švietimo programas, paremtas žmogaus teisių bei pakantumo mažumoms idėjomis, bendrojo lavinimo mokyklose.
    • Pradėti dialogą su žiniasklaidos įmonėmis bei interneto operatoriais dėl galimybės mažinti viešą rasizmo ir ksenofobijos propagandą.

    POLITINĖMS PARTIJOMS:
    • Aiškiai apibrėžti savo poziciją dešiniojo ekstremizmo atžvilgiu, įtraukiant ją į partijos programinius dokumentus.
    • Partijų nariai, ypač lyderiai, turėtų vengti bendradarbiavimo su ekstremistais, dalyvavimo jų renginiuose bei savo minčių publikavimo jų spaudoje.

    ŽINIASKLAIDAI:
    • Mažiau dėmesio skirti temoms, kuriomis naudojasi dešinieji ekstremistai ksenofobinei propagandai.
    • Nepublikuoti skaitytojų minčių, propaguojančių etninę neapykantą.
    • Daugiau vietos skirti informacijai, pozityviai analizuojančiai pabėgėlių, tautinių mažumų, bendro įvairių kultūrų sugyvenimo tematiką.

    VISUOMENINĖMS ORGANIZACIJOMS:
    • Nebūti abejingiems rasizmo ir ksenofobijos propagandai, aktyviai reaguoti, protestuoti prieš ją.
    • Pradėti nuoseklų rasizmo ir ksenofobijos apraiškų monitoringą, kuris iki šiol tebėra fragmentiškas ir paviršutiniškas.
    • Toliau vykdyti projektus, skatinančius etninį, rasinį, religinį ir kitokį pakantumą.

    Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje / Giedrius Kiaulakis ; Pilietinių iniciatyvų centras. - Vilnius : Garnelis, 2002