1992 m. nuo nuosaikios nacionalistinės Lietuvos laisvės lygos atskilo Kauno miesto padalinys, vadovaujamas tada dar mažai žinomo veikėjo Vytauto Šustausko. Šio padalinio pagrindu ir susikūrė Lietuvos laisvės sąjunga (LLS), kuri 1994 m. rugpjūčio 28 d. tapo politine partija³⁰. 

    Triukšmingomis akcijomis bei radikaliais viešais pareiškimais LLS pasižymėjo nuo pat savo veiklos pradžios. 1994 m. pavasarį LLS kartu su jaunalietuviais organizavo prie teismų seriją piketų, nukreiptų „prieš korupciją, aferistus, mafiją". „Mes padarysim tvarką", – teigė V. Šustauskas ir jaunalietuvių vadas S. Buškevičius"³¹ . Kas turima galvoje, kalbant apie „tvarką", paaiškėja susipažinus su LLS ir jaunalietuvių siūlymu Lietuvos gyventojams „kiekviename mieste ir rajone burtis į ginkluotus tautos savigynos būrius kovai su mafija ir korupcija, <...> šaudyti vietoje"³².

    Tąkart liaudies rūstybės sukurstyti nepavyko, bet politinių dividendų ilgai laukti nereikėjo – 1995 m. V. Šustauskas išrinktas Kauno miesto tarybos nariu³³.

    Visi LLS bei jos lyderio veiksmai rodo, kad jis yra tobulai perpratęs minios psichologiją ir puikiai sugeba pritaikyti įvairų masalą mažiau išprususiems rinkėjams. Štai pradžioje buvo propaguojama kova su nusikalstamumu, įvardijant abstrakčius dalykus („mafija", „korupcija" ir pan.), bet nenurodant nei problemos sprendimo būdų, nei konkrečių atsakingų asmenų. Tuo pat metu LLS telefonines sąskaitas apmokėdavo su Kauno nusikalstamu pasauliu susijusi UAB „Agora"³⁴, kas liudija, kad kova su nusikalstamumu anaiptol nebuvo LLS tikslas, o viso labo priemonė įtikti rinkėjams, kurių nemaža dalis pasirodė visiškai nekritiški.

    Atėjo eilė ir socialinėms-ekonominėms problemoms. 1997 m. rugsėjo mėn. LLS surengė „Ubagų žygį" iš Kauno į Vilnių³⁵. 1998 m. vasario 24 d. mitingu buvo pradėta kampanija prieš „Lietuvos telekomo" privatizavimą³⁶. 1999 m. gegužės 20 d. analogiška kampanija pradėta prieš „Mažeikių naftos" privatizavimą³⁷. Panašūs prioritetai lyg ir leistų LLS laikyti kairiosios pakraipos partija, tačiau jos akcijoms socialine-ekonomine tematika būdinga nemaža dozė ksenofobijos, o ypač antisemitizmo. Dar „Ubagų žygio" metu V. Šustauskas spaudos konferencijoje pareiškė, kad kita jo akcija bus nukreipta prieš žydus³⁸. 1999 m. lapkričio 26 d. Kaune, per V. Šustausko susitikimą su rinkėjais, buvo sudegintas plakatas su tuometinio Seimo pirmininko V. Landsbergio atvaizdu, labai panašiu į hitlerinėje Vokietijoje naudotas žydų karikatūras, – jame matyti ir Dovydo žvaigždė. Deginant plakatą, iš minios buvo girdėti šūksniai: „Dekit, Lietuvos žydai!"³⁹

    LLS išpuoliai prieš užsieniečius neapsiribojo žydais. 2000 m. vasario 2 d. LLS pareiškime siūloma paskelbti Austrijos ambasadorių F. Haugą persona non grata, o patys LLS nariai yra pasirengę palydėti jį iki sienos⁴⁰. 2001 m. gegužės 4 d. LLS organizavo protesto mitingą prieš „Lietuvos telekomo" paslaugų pabrangimą. Renginio metu „Lietuvos telekomo" vadovas T. Paarma buvo vadinamas „suomiška kiaule", jį siūlyta ištremti iš Lietuvos, o 300 žmonių minia paraginta jėga užimti „Lietuvos telekomo" patalpas⁴¹.

    2000 m. savivaldybių tarybų rinkimuose LLS iškovojo 11 mandatų Kauno mieste – daugiau už kitas partijas, LLS pirmininkas tapo Kauno meru⁴². 2000 m. Seimo rinkimuose V. Šustauskas laimėjo vienmandatėje Kauno Šilainių apygardoje, už jį balsavo 38,38 proc. balsavusiųjų⁴³. Galbūt kryptingas ksenofobinių aistrų kurstymas ir nebuvo pagrindinė LLS populiarumo tarp Kauno rinkėjų priežastis, tačiau tai nesutrukdė sėkmingai pasirodyti tiek per savivaldybių tarybų, tiek per Seimo rinkimus.

    Tapęs Seimo nariu, V. Šustauskas, kaip ir jaunalietuvių vadas S. Buškevičius, viešumoje ėmė elgtis šiek tiek santūriau, tačiau ne visada. Štai 2001 m. birželio pradžioje vykusioje televizijos laidoje „Korida" V. Šustauskas pareiškė: „Lietuvoje tvarka bus tik tada, kada sukalens „kalašnikovai". Kas ryšis tai padaryti? Galbūt aš būsiu vienas iš tų". Čia pat kaip sektiną pavyzdį V. Šustauskas pateikė Armėnijos parlamente 1999 m. įvykusį incidentą, per kurį teroristai nužudė aštuonis aukštus šios šalies pareigūnus⁴⁴. Nepamiršo V. Šustauskas ir savo įprasto išpuolių objekto – žydų. 2001 m. pradžioje per Švedijos televiziją jis pareiškė, kad „Aleksandras Lileikis – nacionalinis didvyris, nes jei nebūtų sunaikinti žydai, jam (V. Šustauskui) tektų šiandien Laisvės alėjoje jiems batus valyti"⁴⁵. Tad, priešingai paplitusiai nuomonei, esą daug politikoje pasiekęs ekstremistas darosi nuosaikesnis, V. Šustauskas nė kiek nesušvelnino smurto ir etninės neapykantos propagandos.

    Smurto ir rasinio nepakantumo propaganda būdinga ne tik partijos lyderiui, bet ir kitiems jos nariams. Ryškiausias pavyzdys – LLS Tauragės skyriaus pirmininkas Saulius Oželis. Labiausiai jis išgarsėjo per televiziją išsakytais raginimais nužudyti Prezidentą Valdą Adamkų ir netgi pateikė pavyzdį, kaip tai padaryti su jo atvaizdais⁴⁶. 2002 m. balandžio 17 d. S. Oželis organizavo protesto akcijas keliuose Žemaitijos miestuose, nukreiptas prieš žydams iki Antrojo pasaulinio karo priklausiusio turto grąžinimą. Kvietime dalyvauti akcijose žmonės buvo raginami „pamokyti įžūlią tautą", „įkrėsti žydams į kailį", t. y. rengti pogromus. Žydai taip pat buvo apkaltinti dėl dingusios mažos mergaitės ritualinio nužudymo Mažeikių rajone⁴⁷. 2002 m. liepos 28 d. pačiame Tauragės centre, garsiai aidint nacių maršui, sudeginta Izraelio vėliava⁴⁸. Dėl šių veiksmų jokių realių sankcijų S. Oželio atžvilgiu pritaikyta nebuvo, jis tebėra Tauragės rajono savivaldybės tarybos narys, jam ir toliau leidžiama dirbti mokytoju net dviejose Tauragės mokyklose.

    LLS dėl akį rėžiančių išpuolių bene geriausiai žinoma tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ekstremistinė lietuvių organizacija. Tačiau reali jos grėsmė konstitucinei santvarkai kur kas menkesnė negu keliamas triukšmas. LLS dažniausiai stengiasi gerokai padidinti savo įtaką. Pavyzdžiui, apie narių skaičių organizacija pateikia tokius duomenis: Tauragėje – 1000 žmonių, Plungėje – 500, Kaišiadoryse – 900, Mažeikiuose – 300, Alytuje – 250, Kaune – 185749. Šie įspūdingi Lietuvos mastu skaičiai aiškiai laužti iš piršto, nes nelogiška, jog šešiuose miestuose skyriai tokie gausūs, o likusiuose šių skyrių apskritai nėra. Matyt, realiai galima kalbėti apie 200-300 LLS narių, besąlygiškai paklūstančių dviem agresyviems lyderiams.
____________

    Trys aptartos partijos ir yra svarbiausios dešiniojo ekstremizmo puoselėtojos Lietuvoje. Savo ideologija joms artimos Respublikonų partija, Tautos pažangos partija, Reformų partija ir Lietuvių tautininkų sąjunga, tačiau pastarosios nėra aktyvios: Respublikonų partija apsiriboja mėnesinio laikraščio „Respublikos varpai" leidyba ir platinimu. Tautos pažangos ir Reformų partijos realiai neegzistuoja, tačiau jų pirmininkams Egidijui Klumbiui ir Algirdui Pilveliui „kišeninės" partijos naudingos, nes kalbėti oficialiai įregistruotos partijos vardu dažnai solidžiau, negu tiesiog būti nepriklausomu politiniu veikėju.

    Pažymėtina, kad dešinieji ekstremistai Lietuvoje lengvai randa bendrą kalbą su kairiaisiais, netgi rengia bendras akcijas. Štai 2001 m. sausį Vilniuje, prie Prezidentūros ir Vyriausybės rūmų, bei Kaune, prie miesto savivaldybės, buvo surengta serija mitingų, kuriuos kartu organizavo nacionalsocialistai (tada dar nesivadinę nacionaldemokratais), jaunalietuviai, LLS ir komunistinės pakraipos Liaudies sąjunga „Už teisingą Lietuvą", vadovaujama Seimo nario Juliaus Veselkos⁵⁰. Nors oficialiai LLS siekia „kovoti prieš socialines žmonių problemas"⁵¹, tačiau jau kuris laikas socialinę problematiką užgožia rasiniai ir ksenofobiniai išpuoliai. Tad takoskyra tarp dešiniojo ir kairiojo ekstremizmo Lietuvoje gana neryški.

30 „Politinių partijų ir organizacijų vizitinė kortelė", Diena, 1994, spalio 12, Nr. 72.
31 L.Pečeliūnienė, „Mes padarysime tvarką", Lietuvos aidas, 1994, vasario 2, Nr. 22.
32 „Jie laimėjo...", Respublika, 1994, gegužės 11, Nr. 91.
33 V. Gustaitytė, „Kaunas: miesto taryboje dirbs ir Tynta", Lietuvos rytas, 1995, kovo 27, Nr. 27.
34 Kauno diena, 1995, rugpjūčio 2, Nr. 161.
35 „Vilniuje baigėsi Kaune startavęs „Ubagų žygis", ELTA, 1997, rugsėjo 10.
36 V. Kasperavičienė, „Neužėmus savivaldybės LLS šturmuos „Kauno telekomą", Laikinoji sostinė, 1998, vasario 21, Nr. 42.
37 K. Čergelienė, „Prie „Mažeikių naftos" – protestuotojų dainos", Lietuvos rytas, 1999, gegužės 21, Nr. 116.
38 „Pasibaigus „Ubagų žygiui" – akcija prieš žydus", Laikinoji sostinė, 1997, rugsėjo 6, Nr. 175.
39 V. Kasperavičienė, „Antisemitizmo šmėkla Kaune", Laikinoji sostinė, 1999, gruodžio 2, Nr. 281.
40 „Šustauskas prieš Haugą", Lietuvos žinios, 2000, vasario 4, Nr. 29.
41 L. Kontrimas, „Mitinge – raginimai užimti telekomą", Lietuvos rytas, 2001, gegužės 4, Nr. 104.
42 http://www3.lrs.lt/n/rinkimai/20000319/rapgpl.htm-555.htm
43 http://www3.lrs.lt/n/rinkimai/20001008/rvapgl.htm-767.htm
44 „Etikos komisija siūlo įspėti V. Šustauską", BNS, 2001, liepos 2.
45 „Lietuvos žydų bendruomenė stebisi LDDP abejingumu antisemitizmui", BNS, 2001, sausio 25.
46 E. Baronaitė, L. Kontrimas, „S. Oželis iš Tauragės grasina V. Adamkui", Lietuvos rytas, 2002, sausio 25, Nr. 20.
47 VSD įspėjo Tauragės radikalą atsisakyti antisemitinių akcijų", BNS, 2002, balandžio 15.
48 T. Baronaitė, „Tauragėje – antisemitinė akcija", Lietuvos rytas, 2002, liepos 29, Nr. 17.
49 Kas yra kas Lietuvoje 2000, Neolitas, 2000, p. 1003.
50 „Radikalų keliamas pavojus – akivaizdus", Lietuvos rytas, 2001, vasario 3, Nr. 28.
51 Kas yra kas Lietuvoje 2000, Neolitas, 2000, p. 1003.

    Dešinysis ekstremizmas šiandieninėje Lietuvoje / Giedrius Kiaulakis ; Pilietinių iniciatyvų centras. - Vilnius : Garnelis, 2002