Rašytojas ir žurnalistas Grahamas Hancockas gimė 1950 m. Edinburge, Škotijoje. Jo domėjimosi sritys apima senovės paslaptis, akmeninius paminklus ar megalitus, pakitusias sąmonės būsenas, senovės mitus ir astronominius/astrologinius praeities faktus. Beveik visose jo parašytose knygose pastebima ta pati tema – galimas globalus ryšys su „motina kultūra”, iš kurio, jo nuomone, atsirado visos senovės civilizacijos.

 

G. Hancockas parašė ir daugiau nei 5 milijonų egz. tiražu išleido 13 knygų, tačiau jo metodai ir išvados nesusilaukė pritarimo akademiniuose sluoksniuose. Jis dažnai buvo kaltinamas pseudomokslu ir pseudoarcheologija. Pats Hancockas sutinka, kad jo išsilavinimas (1973 metais Durhamo universitete baigė sociologiją) neleidžia jam vadintis archeologu. Savo misiją jis mato kaip atsvarą „neabejotiniems” švietimo sistemos, žiniasklaidos ir visuomenės požiūriams.

 

***

 

Mums sakoma, kad vyriausybės, ginkluoti biurokratai ir policijos pajėgos „karą prieš narkotikus” vykdo mūsų pačių labui, gelbėdamos mus nuo mūsų pačių. Narkotikų vartojimas slopinamas remiantis kriterijumi „jie gali sukelti piktnaudžiavimą ir pakenkti”. Kuo didesnės galimybės tokiam poveikiui, tuo stipresnis ir slopinimas, tuo drakoniškesnės bausmės taikomos jų vartotojams.

 

Prisilaikant tokios schemos, narkotikai paprastai skirstomi pagal hierarchiją: I, II ir III grupės JAV; A, B ir C klasės Jungtinėje Karalystėje ir t. t. visame pasaulyje. Tokiu būdu, jei žmogus suimamas už I grupės ar A klasės narkotiko laikymą, jis gauna didesnę bausmę, nei už III grupės ar C klasės narkotiką. Jei manoma, kad narkotikas gali būti pritaikytas medicinoje, paprastai jis perkeliamas į žemesnę grupę, jau nebepaisant galimo piktnaudžiavimo ir žalos. Jei aiškaus gydomojo efekto nėra, narkotikai, kurių vartojimas sukelia nenugalimą įprotį, pvz., heroinas ar kokainas, arba kurių poveikis yra psichotropinis, įskaitant ir tokius haliucinogenus kaip LSD, psilocibiną ar DMT, beveik visada jie priskiriami aukščiausiai kategorijai, o jų vartojimas užtraukia sunkiausias bausmes.

 

Išskirtinės išimtys šioje sistemoje, atsižvelgiant į galimą žalą, taikomos alkoholiui ir tabakui. Abi šios medžiagos gali sukelti nevaldomą potraukį ir pakenkti žymiai labiau nei, pvz., kanapė ar psilocibinas, tačiau remiantis socialiniu priimtinumu dėl ilgalaikio vartojimo, jos apskritai nepatenka į narkotinių medžiagų klasifikaciją.

 

Pralaimėtas karas

Peržvelgę pastarųjų 40-ies metų „karo prieš narkotikus” istoriją, turėtume paklausti, ar draudžiamų medžiagų vartojimo kriminalizavimas buvo veiksmingas siekiant tikslų, kurie buvo užsibrėžti šio „karo” pradžioje? O ypač, ar pastebimas nelegalių narkotikų vartojimo sumažėjimas per tuos 40 metų, kada buvo išleisti milijardai mokesčių mokėtojų pinigų? Ar sumažėjo žala, kurią dėl šių narkotikų galimai patyrė atskiri individai ir visuomenė?

 

Čia būtina remtis nuobodžia statistika, faktais ir skaičiais, gaunamais iš oficialių leidinių, ir visi jie liudija tik viena – buvo patirta visiška nesėkmė ir gėdingai bei skandalingai iššvaistytos visuomenės lėšos. Iš tikro gerai žinoma nenuginčijama tiesa, kad visuomenės, kuriose kovai prieš įvairius narkotikus dedama daugiausia pastangų ir kur narkotikų vartotojai baudžiami griežčiausiai, narkotikų suvartojimas vienam gyventojui nuolatos ir žymiai auga. Su tuo tyliai sutinka dauguma narkotikų vartotojus persekiojančių ginkluotų biurokratų, kurie, nepaisant apgailėtinų pasiekimų, kiekvienais metais savo veiklai reikalauja vis daugiau ir daugiau pinigų. Jei jų pastangos būtų sėkmingos, biudžetas būtų ne didinamas, o mažinamas.

 

{youtube}8_mD6_oFpc0{/youtube}

 

Tuo tarpu „karo prieš narkotikus” sukelta socialinė žala akivaizdi. Pavyzdžiui, už marihuanos – pirmosios kategorijos narkotiko – laikymą nuo 1965 metų JAV suėmė 20 milijonų žmonių, o nuo 1990 metų – 11 milijonų. Suėmimų skaičius kiekvienais metais auga ir šiandien jau pasiekė stulbinančias aukštumas – kas 38 sekundes suimamas vienas marihuanos rūkytojas.

 

Kaip neseniai pastebėjo vykdomasis Marijuana Policy Project direktorius Robas Kampia, su marihuana susijusių areštų skaičius viršija visų suėmimų už prievartinius nusikaltimus skaičių, o tai reiškia, kad  policija be saiko švaisto savo laiką gaudydama nesmurtaujančius nusikaltėlius. Ir net neužsimenama apie tai, kad suimtieji marihuanos ir kitų nelegalių narkotikų vartotojai kenčia nuo milžiniškos žalos, kurią jie patiria dėl taikomų bausmių, įskaitant asmenines traumas, laisvės netekimą, reputacijos sugadinimą, karjeros galimybių praradimą ir rimtą bei ilgalaikę finansinę žalą.

 

Žala

Šie atvejai yra tik ilgo „karo prieš narkotikus” atneštos žalos sąrašo pradžia. Pramoninės Vakarų visuomenės ir vis labiau jas kopijuojančios kitos kultūros moko mus pagarbiai vertinti budrią, pasiruošusią spręsti problemas sąmonės būseną, kuri ypač tinka mokslui, verslui, karui, loginiams tyrinėjimams, automobilio vairavimui, technikos valdymui, chirurginėms operacijoms, buhalterinei apskaitai, planavimui, turto kaupimui ir pan. Tačiau yra ir daug kitų sąmonės būsenų, kuriomis sugeba naudotis mūsų stulbinančios ir paslaptingos smegenys, ir panašu, kad poreikis siekti ir tyrinėti „pakitusios sąmonės būsenas” yra lygiai toks pat natūralus žmogaus poreikis, kaip ir poreikis maistui, seksui ir išpuoselėtiems santykiams.

 

Norėdami pasiekti tokią būseną, mes galime naudotis stulbinančiai gausiu technikos pasirinkimu, pradedant kvėpavimo pratimais, meditacija, pasninkavimu ir baigiant hipnoze, ritmiška muzika, ilgalaikiais šokiais ir pan., tačiau nėra jokių abejonių, kad mūsų visuomenėse augalų ir medžiagų, vadinamų „narkotikais”, vartojimas yra viena efektyviausių žmonijai pasiekiamų priemonių tyrinėjant pakitusias sąmonės būsenas.

 

Žmonės natūraliai ieško narkotikų ir jų sukeliamų laikinų sąmonės pokyčių. Ne visi visuomenės nariai tai darys, galbūt tik mažuma, tačiau nemenka mažuma. Pavyzdžiui, 2 milijonai bretonų, kurie kiekvieną mėnesį vartoja nelegalius narkotikus, ar tie 20 milijonų amerikiečių, suimtų už marihuanos laikymą. Ir tai, žinoma, yra tik ledkalnio viršūnė iš žymiai didesnės JAV marihuanos vartotojų grupės, kuriems pasisekė nepakliūti po įstatymo kūju ir todėl jie neatsispindi suėmimų statistikoje.

 

Nereikia nė sakyti, kad lygiai tas pats pakitusios sąmonės būsenos poreikis dar didesnę žmonių grupę stumia prie legalių (ir dažnai ypač žalingų) narkotikų, tokių kaip tabakas ar alkoholis. Nors jie pakeičia sąmonę ne taip dramatiškai, kaip, tarkime, LSD, tačiau vis gi jų ieškoma ir jie vartojami dėl jų sukeliamų ribotų sąmonės pokyčių.

 

Šimtams milijonų žmonių visame pasaulyje, kurių poreikis patirti pakitusias sąmonės būsenas nepatenkinamas girtu užsimiršimu ar stimuliuojančiu tabako poveikiu, yra visiškai natūralu pereiti prie „narkotikų”, o kadangi „karas prieš narkotikus” reiškia, kad nėra legalaus būdo įsigyti šių medžiagų, jie neišvengiamai turi naudotis nelegaliais tiekimo kanalais.

 

Čia glūdi ilgalaikė žala, nes akivaizdu, kad narkotikų kriminalizavimas sustiprino ir praturtino milžinišką ir tikrai siaubingą pasaulinį kriminalinį pogrindį, kuris liko vieninteliu šių medžiagų tiekėju. Tiesą sakant, mes atidavėme savo jaunimą, dažniausiai linkusį į pakitusias sąmonės būsenas, į žiauriausių pasaulio banditų ir sukčių rankas. Norėdami įsigyti narkotikų, mūsų sūnūs ir dukros neturi kito pasirinkimo, o tik susisiekti ir bendrauti su smurtaujančiais ir godžiais nusikaltėliais. Pajamos iš nelegalių narkotikų prekybos yra milžiniškos, ir mes visi neišvengiamai susiduriame su atskirų banditų, gaujų ir kartelių tarpusavio karais dėl pačios juodžiausios iš juodųjų rinkų.

 

Po 40 metų trunkančios nesėkmingos kovos prieš nelegalius narkotikus mūsų vyriausybėms turėtų būti visiškai aišku, kad jų politika šioje srityje neveikia ir niekada neveiks. Turėtų būti visiškai akivaizdu ir logiška, kad narkotikų vartojimo dekriminalizavimas ir visų narkotikų prieinamumas per legalius ir teisingai reguliuojamus kanalus visiems norintiems juos vartoti suaugusiems gali vienu mostu sunaikinti neaprėpiamą nusikaltėlių verslą, kuris šiandien klesti tiekdamas nelegalius narkotikus. Tai turėtų būti akivaizdu, tačiau kažkodėl taip nėra.

 

Vietoje to, tos pačios jėgos ir toliau vykdo tą pačią grubią ir negailestingą politiką, kuri buvo vykdoma nuo pat pradžių. Tiesą sakant, vienintelis „pokytis”, kurio siekia ši didžiulė ginkluotų biurokratų armija, yra metai iš metų reikalauti dar daugiau pinigų, dar daugiau ginklų ir dar daugiau drakoniškų įstatymų, leidžiančių įsilaužti į namus, atimti nuosavybę, atimti laisvę ir griauti šiaip jau paklūstančių įstatymams piliečių gyvenimus. Šio proceso metu mes matome, kaip mūsų visuomenė, kadaise buvusi laisva, sugebėjusi kovoti už save ir gerbusi laisvą individo apsisprendimą, negailestingai slysta žemyn, policinės valstybės link. Ir visa tai daroma mūsų vardu ir už mūsų pinigus, siekiant „apsaugoti mus nuo mūsų pačių”!

 

{youtube}1j40jXmXzTU{/youtube}

 

Laimėtojai ir pralaimėtojai

Kas gi iš šios totalios kvailybės ir sisteminių nedorybių gauna naudos? Ir kas pralaimi? Laimėtojus pastebėti nesunku. Visų pirma, nepaprastai prakuto didžiulė ir vis auganti ginkluotų biurokratų armija, finansuojama visuomenės pinigais. Iš šios katastrofiškos nesėkmės gauna naudos visi dirbantys šiems biurokratams, įskaitant viešųjų ryšių specialistus ir žiniasklaidos atstovus, kuriančius tokią politiką įtvirtinančią propagandą, įskaitant ir jų aukomis iki braškėjimo prikimštus privačius kalėjimus. Kas bebūtum – ar narkotikų įstatymų taikytojas, ar kalėjimo prižiūrėtojas – tu būsi labai suinteresuotas šio vargano status quo, pateisinamo tik „karu prieš narkotikus”, palaikymu, kuris išlaiko tavo darbo vietą, garantuoja kasmėnesinį čekį ir nuolatinį pajamų augimą.

 

Antra laimėtojų kategorija, žinoma, yra nusikaltėlių gaujos ir karteliai, kuriuos sustiprino klaidinga oficiali politika ir kurie yra vieninteliai narkotikų tiekėjai mūsų visuomenėse. Per pastaruosius 40 metų prekiaudami nelegaliais narkotikais jie užsidirbo milijardus. Jei jie būtų buvę legalūs, nusikaltėliai nebūtų gavę nė cento.

 

Kas gi pralaimėjo? Visų pirma, tie milijonai ramių, nesmurtaujančių mūsų visuomenių narių, kurie buvo uždaryti į kalėjimus ar kitaip nubausti už narkotikų laikymą ir vartojimą. Antra, visi kiti žmonės, nesvarbu – vartoja jie nelegalius narkotikus, ar ne. Jų gyvenimo kokybė pablogėjo dėl vis stiprėjančios policinės valstybės ir žudikiškos nusikaltėlių gaujų veiklos, skatinamos aklo, beprotiško, žlugusio ir bankrutavusio „karo prieš narkotikus”.

 

Taigi apibendrinant galima sakyti, kad narkotikų vartojimo kriminalizavimas neatnešė teigiamų rezultatų, nesustabdė ir net nesumažino pavojingų bei žalingų narkotikų vartojimo. Priešingai, mes taip prastai „gelbėjome save nuo savęs” šiame apgaulingame kare, kad beveik visų nelegalių narkotikų vartojimas per 40 metų ne tik nesumažėjo, bet ir dramatiškai išaugo.

 

Tabako pamokos

Visiškai priešingas, bet itin pamokantis yra tabako vartojimo mūsų visuomenėse pavyzdys. Tabakas niekada nebuvo nelegalus. Netgi priešingai, jo vartojimas buvo aktyviai skatinamas gudriomis reklamos kampanijomis, finansuojamomis multimilijardinės tabako pramonės. Tačiau tabako vartojimas neabejotinai žalingas tiek atskiro individo sveikatai, tiek plačiajai visuomenei. Faktai apie tokią žalą plačiai ir sėkmingai pasklido nesuėmus nė vieno tabako vartotojo.

 

Šia prasme įdomu palyginti sėkmingą viešojo informavimo kampaniją apie tabako vartojimo žalą su visišką nesėkmę patyrusią kampaniją dėl marihuanos sukeliamos žalos. To priežastis – milijonai marihuanos vartotojų iš savo ilgalaikės patirties žino, kad marihuana nesukelia jiems jokios didelės žalos ir, turint omenyje neseniai pasirodžiusią antimarihuanos propagandą, tikrai nesukelia beprotystės. Tiesa ir tai, kad nedidelis, jau turintis problemų su protine sveikata, jautrių paauglių skaičius, vartodamas marihuaną, gali paryškinti savo latentinę šizofreniją ar kitus panašius susirgimus, tačiau dauguma vartotojų nepatiria nieko panašaus.

 

Valstybinių agentūrų pastangos įtikinti mus, kad naujos, stipresnės marihuanos rūšys, pvz., „skunkas”, yra pavojingesnės sveikatai nei tradicinės rūšys, nieko neįtikino. Nuolatiniai marihuanos vartotojai, gavę stipresnės rūšies, paprasčiausiai sumažina vartojamą kiekį ir kartu intuityviai jaučia, kad mažesnis bet kurios rūkomosios medžiagos kiekis yra geriau jų plaučiams bei sveikatai.

 

Ryšio tarp asmeninės patirties ir oficialios informavimo kampanijos pateikiamų „faktų” nebuvimas sukuria padėtį, kada daugybė žmonių daugiau nebetiki tuo, ką vyriausybės gali pasakyti apie narkotikus. Vis plačiau plinta suvokimas, kad iškraipyta, nepatikima ir tendencinga informacija negalima pasitikėti. Ir šis nepasitikėjimas oficialia informacija dar didinamas dėl propagandinio jos charakterio, raganų medžioklės, bauginančios „karo prieš narkotikus” taktikos ir įsitikinimo, kad bet kokia antinarkotinė kampanija baigsis drakoniškomis sankcijomis ir autoritariniais baudžiamųjų institucijų veiksmais.

 

Kita vertus, kai prieš tabako vartotojus netaikomos kriminalinės sankcijos, nėra didelių ginkluotų biurokratų pajėgų šioms sankcijoms įtvirtinti ir nėra suinteresuotų klaidinančios informacijos skleidimu, faktai ir pavojai sveikatai yra priimami daugelio racionalių suaugusių, kurie laisvai apsisprendžia pasirinkdami būtent taip, kaip tikimasi.

 

Pasekmės? Po 40 metų prievartinio persekiojimo narkotikų vartojimas visame pasaulyje šoko į neregėtas aukštumas, o tabako vartojimas laisvo pasirinkimo ir patikimos informacijos fone smuko iki anksčiau neregėtų žemumų. Tabako rūkymas, į kurį anksčiau buvo žiūrima kaip į socialiai pateisinamą, net pageidaujamą „stilingą” įprotį, tapo vertinamas kaip prasčiokų užsiėmimas, kuris yra patrauklus tik idiotams. Žinoma, vis dar išlieka daugybė tabako vartotojų, nes nikotinas sukelia priklausomybę, tačiau jų skaičius kasmet dramatiškai mažėja.

 

{youtube}huFp-vaY_Ok{/youtube}

 

Argi ne akivaizdu, kad „tabako modelis” lygiai taip pat sėkmingai galėtų būti pritaikytas visiems nelegaliems narkotikams? Kitaip tariant, argi neakivaizdu, kad jei mūsų vyriausybės iš tikro norėtų, kad mes nebevartotume narkotikų, jos turėtų tuojau pat legalizuoti jų vartojimą suaugusiems, uždaryti milžiniškas ginkluotos biurokratijos struktūras ir palikti klausimą atvirą teisingai, patikimai informacijai ir sveikam protui?

 

Jei taip atsitiktų, tikrai kenksmingi sveikatai ir gerbūviui narkotikai (kaip ir tabakas) netrukus prarastų savo populiarumą lygiai taip pat, kaip atsitiko ir su tabaku. O jei paaiškėtų, kad kai kurie iš narkotikų, tiesą sakant, nėra jau tokie kenksmingi, tai mes neturėtume rūpintis, kad kai kurie suaugę žmonės ir toliau juos vartos.

 

Žinoma, nepaisant legalizavimo ir teisingos informacijos, kai kurie suaugę žmonės ir toliau rinksis vartoti tikrai kenksmingus narkotikus, lygiai taip pat, kaip šiandien dalis vartotojų ir toliau rūko tabaką. Tačiau ir tai yra normalu tikrai laisvai visuomenei. Respublikonas ir kongreso narys Barney Frankas išreiškė tiesą apie laisvą visuomenę, kai 2008 metų rugpjūtį pasiūlė nebebausti amerikiečių, turinčių mažiau nei 100 gramų marihuanos. „Didžioji žmonių gyvenimo dalis neturėtų rūpėti vyriausybei”, – pareiškė jis Kapitolijaus kalvoje. „Nemanau, kad vyriausybė turi nurodinėti žmonėms, kaip leisti laisvalaikį”, – užbaigė jis.

 

Nereikia nė sakyti, kad Franko siūlymas isteriškos dezinformacijos sąlygomis nesusilaukė pritarimo, tačiau mes turime klausti savęs – kodėl? Kodėl sveiko proto siūlymai įteisinti narkotikus niekada nepriimami ir net rimtai nevertinami mūsų vyriausybių? Kodėl tokie pasiūlymai susilaukia dogmatiško pasipriešinimo pilant dar daugiau propagandos ir iškraipytos informacijos?

 

Narkotikų įteisinimas sumenkintų tų savitikslių biurokratų biudžetus ir galų gale pašalintų iš verslo – tai dalis atsakymo. Tačiau ieškodami tikrojo „karo prieš narkotikus” variklio, turime žvelgti giliau ir užduoti fundamentalų klausimą apie individo ir valstybės santykį modernioje Vakarų demokratijoje.

 

Sąmonės laisvė

Kas yra ta Vakarų civilizacija? Kokie yra jos didžiausi pasiekimai ir didžiausi troškimai? Spėju, kad dauguma žmonių, atsakydami į šiuos klausimus, be visų puikių mokslo, literatūros, technologijų ir ekonomikos pasiekimų paminėtų ir laisvės didėjimą bei puoselėjimą.

 

Asmens laisvė turi apimti ir laisvę nuo nevaldomos monarchų galios, ir laisvę nuo neteisėtų valstybės bei kitų jos agentų kišimosi į mūsų asmeninį gyvenimą, ir laisvę nuo bažnyčios tironijos bei jos inkvizicijos, ir laisvę nuo bado bei skurdo, ir laisvę nuo vergovės bei katorgos, ir sąžinės laisvę, ir religijos laisvę, ir minties bei žodžio laisvę, ir susirinkimų laisvę, ir laisvę rinktis savo lyderius, ir laisvę būti homoseksualiu, ir t.t., ir pan.

 

Laisvių, kuriomis mes mėgaujamės šiandien ir kurios buvo nepasiekiamos mūsų protėviams, sąrašas yra ilgas ir įspūdingas. Todėl ypač keista, kad XXI amžiaus Vakarų civilizacijai nepasiekiama tikra sąmonės laisvė.

 

Nėra kitos tokios intymios ir pirmapradės asmens dalies, kaip jo ar jos sąmonė. Mūsų sąmonė yra tai, kas esame mes. Jei mes nesame savo sąmonės valdovai (suverenai), jokiu būdu negalime būti ir nieko kito valdovais. Taigi turėtų tikrai stebinti, kad mūsų visuomenė, tiesą sakant, prievartiniu būdu neigia mūsų teisę į suverenumą šioje visiškai asmeninėje srityje ir perkelia už įstatymo ribų visas sąmonės būsenas, išskyrus tas kelias griežtai apibrėžtas ir oficialiai įteisintas.

 

Taigi „karas prieš narkotikus” susilaukė netikėtos sėkmės visiškai pakeisdamas tikrąją Vakarų istorijos kryptį ir suteikdamas beveidei biurokratų valdžiai galią siųsti ginkluotus agentus, kad šie įsilaužtų į mūsų namus, suimtų mus, uždarytų į kalėjimą, atimtų pajamas ir sugadintų reputaciją vien todėl, kad mes norėjome tyrinėti kartais radikalius, tačiau visada laikinus mūsų pačių sąmonės pokyčius, sukeliamus narkotikų.

 

Kitaip nei teigia valstybės mums primestos taisyklės, suaugusių asmeniniams poreikiams patenkinti skirtų narkotikų vartojimas nėra „nusikaltimas” bet kokia moraline ar etine prasme. Vartojama paprastai privačioje aplinkoje, savo namuose, kur beveik neįmanoma pakenkti kitiems. Kai kuriems tai yra paprasčiausias gyvenimo būdo pasirinkimas. Kitiems, ypač kalbant apie tokius haliucinogenus kaip LSD, psilocibiną ar DMT, tai yra priemonė užmegzti ryšį su alternatyviais pasauliais, kitais išmatavimais ir galbūt su dievu. Kai kuriems narkotikai yra paspirtis kūrybiškumui ir koncentruotoms protinėms pastangoms. Dar kitiems narkotikai yra priemonė atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir vargų. Tačiau visais atvejais tikėtina, kad pakitusių sąmonės būsenų siekis, iš kurio ir atsiranda narkotikų vartojimas, slypi genetikoje.

 

Kiti, siejami su genetika gyvenimo būdo pasirinkimai, taip pat buvo smarkiai persekiojami mūsų visuomenėse. Ryškus pavyzdys yra homoseksualumas, už kurį anksčiau buvo baudžiama mirties bausme ar ilgais kalėjimo metais, o dabar jis yra visiškai legalus tarp sutariančių suaugusių. Visose Vakarų kultūrose jis pripažįstamas kaip asmeninis reikalas, į kurį valstybė nesikiša. Nors keliolikoje JAV valstijų veikė „antisodomijos” įstatymai, homoseksualumą išstumiantys už teisėtumo ribų, pastaraisiais metais tokios nuostatos buvo taikomos labai retai, o 2003 metais JAV Aukščiausiasis teismas paskelbė jas negaliojančiomis. Homoseksualumo įteisinimas nuo mūsų visuomenių pečių nukėlė sunkią žmogiškųjų kančių, slapstymosi, paranojos ir baimės naštą. Tuo pačiu neišsipildė nė viena homofobiškų lobistų pranašautų pranašysčių apie Vakarų civilizacijos pabaigą.

 

Ne taip seniai aiškiaregiai, mediumai ir žiniuoniai, aiškiai jautę poreikį tapti „raganiais”, buvo deginami dėl „nusikaltimų”, kurie, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, blogiausiu atveju atrodo tik nekenksmingi ekscentriški poelgiai.

 

Galbūt kada nors taip bus ir su narkotikais? Galbūt po vieno ar dviejų šimtmečių, jei dar nebūsime visiškai sunaikinę žmogiškosios civilizacijos, mūsų palikuonys su pasibjaurėjimu žiūrės į šių laikų barbariškus įstatymus, taip grubiai (įkalinant, žlugdant finansiškai ir pan.) baudžiančiais mažumą už atsakingą, ramų ir asmenišką narkotikų vartojimą ir pakeistų sąmonės būsenų siekį. Galbūt mes, skaitydami apie narkotikų vartotojų persekiojimą, jausime gėdą ir siaubą, kaip jaučiame dabar, skaitydami apie gėjų ir lesbiečių persekiojimą, „raganų” deginimą, vergovę ir kt.

 

Neatsitiktinai „karas prieš narkotikus” lydimas neregėtos vyriausybinės galios skverbimosi į  anksčiau buvusią neliečiamą vidinę asmens sąmonės erdvę. Man atrodo, kad valstybės galios siekis yra vienintelė šio „karo” priežastis. Ne nuoširdus noras išgelbėti visuomenę ir asmenį nuo narkotikų sukeliamos žalos, bet pirmas žingsnis siekiant įteisinti vis augančią biurokratinę kontrolę ir skverbimąsi į beveik visas mūsų gyvenimų sritis.

 

Taip grobiama laisvė – ne visa iš karto, ne atvirai, bet slaptai, po truputį, už uždarų durų ir mums patiems pritariant. Kaip mes galėsime pasipriešinti tam, kai tiek daug žmonių savo noru atidavė valstybei savo sąmonės raktus ir neprotestuodami sutiko, kad už juos nuspręstų, ką galima daryti ir ko ne, ką galima tyrinėti ir ko ne, net ir tai, ką galima patirti ir ko ne?

 

Iš knygos „You are still being lied to“ vertė diedas

 

2011 04 08