Anarchistinės sektos ne visada susijusios su organizacine struktūra. Mažytėms idėjinėms sektoms priklausantys nariai savo skaičiumi aiškiai nusileidžia įvairiems naujiems ir madingiems „ideologiniams” kultams. Be to, pastarieji ne visi susiję su anarchizmu, šiuo žodžiu jie tik pridengia anarchizmui svetimas tendencijas. Pavyzdžiui, tautinis, kultūrinis ar seksualinis suprematizmas. Tai dalykai, kurie neturi nieko bendro su kova prieš bet kokias viešpatavimo formas.
Patys pirmiausi ir patys veržliausi turbūt buvo tautiniai anarchistai (T/A). Į juos būtų galima numoti ranka, kaip į banalius politikierius, tačiau jie vis dėlto per daug spalvingi ir gana beprotiški žmonės, kad galetume juos ignoruoti. Beprotystė, kaip žinome, stipriai traukia žmones. Be to, tautiniai anarchistai dažnai ne be pagrindo remiasi „anarchizmo klasikais”, kurių idėjos ne visada neginčytinos.
Anarchija tautiniams anarchistams reiškia valstybės sunaikinimą. Po to įvairios bendrijos kurs tokias savo gyvavimo formas, kurios geriausiai atitiks bendrijos narių norus. Čia ypatingai svarbus tampa bendrijos kultūrinis, tautinis ir rasinis vienalytiškumas. T.y. tokios visuomeninės organizacijos idealas - anarchija geto ribose. Kiekviena tauta turės savo getą. Neva taip bus įveiktas rasizmas ir išspręstas rasinis klausimas. Socialiniu tokio judėjimo objektu, skirtingai nei klasikinėje anarchizmo versijoje, tampa ne individas ar socialinė klasė, o nacija. Vienas garsus (praeityje) šios įdomios srovės veikėjas teigė, kad ateityje viskas bus pagrįsta „santykiais tarp savų vaikinų”. „Savi vaikinai savuose rajonuose” įkurs „anarchistines” respublikas. Aš visada ploju diplomuotiems juristams, kurie taip meistriškai perteikia sudėtingiausias idėjas. Savo straipsnyje šis „savų vaikinų teorijos” šalininkas tikino, kad T/A revoliuciją palaikys ir nacistai, ir komunistai, ir islamistai. Kiekvienas „revoliucionierius” galės sukurti rojų žemėje, kurios dydis prilygs Monako kunigaikštystei. Tačiau ši ideologija nesiekia panaikinti viešpatavimo ir išnaudojimo, ji priartina juos prie žmogaus. Ta prasme, feodalo ir baudžiauninko santykiai bus „žmogiški”.
Toli ieškoti nereikia. Panaši „tautinio anarchizmo” versija įgyvendinta Somalyje. O Afganistane (tada, kai dar nebuvo išorinės įtakos, prieš okupaciją) ji evoliucionavo iki talibų absoliutizmo. Visai dėsningai.
Šiuolaikinė T/A koncepcija atsirado XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai šis judėjimas prasisverbė į libertarų ir ekologų tarpą. Tai buvo nuosaiki „naujųjų dešiniųjų” (ekofašistų ir „trečiosios pozicijos” atstovų) srovė. Visuotinės reakcijos ir sudešinėjimo sąlygomis 9-ojo dešimtmečio pabaigoje tautinis anarchizmas ėmė rimtai grasinti tiek „klasikiniam”, tiek „neo” anarchizmui. Kartu su Richardu Huntu ir kitais anarchofašistais, kurie pasireiškė kaip intelektualinio ir moralinio anarchizmo degradavimo pasekmė, ėmė vystytis ir kita grynai nacistinė tendencija.
Šios idėjos užgimė ne vakar, jos turi gana ilga ir gėdinga istoriją, prasidėjusią nuo brolių Strasserių „kairiojo nacizmo”. Vienas pirmųjų „dešiniojo anarchizmo” idėjas ėmė skelbti rasistas J. Evola. Idėjiniams anarchistams jis priešpastatė „anarchus”, o pati anarchija jam tapo revanšu už nepavykusį fašizmo eksperimentą. Valstybės sunaikinimo idėja, itin miglotai suprasta nacistų, jam tapo savitiksle idėja. Tiesą sakant, toks maištas, kuris niekaip savęs neapriboja (kaip A. Camus kūryboje), panaikina vienokias represijas ir padeda atsirasti kitokioms, dar didesnėms. Vietoj atsakingo socialinio veiksmo, kuris siekia išlaisvinti visus, individualus T/A maištas skelbia neribotą laisvę pačiam sau. Toks „anarchistas” tampa panašus į prieškarinių laikų pogromų organizatorių. Tampa žmogumi, kuris siekia savo laisvės kitų sąskaita. Tam tikrą laiką šios idėjos atrodė kaip elitinis ir inteligentiškas fašizmo iškrypimas.
Vėliau, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, tautinis anarchizmas buvo diegiamas Italijoje pasitelkus NATO projektą „Gladius”. Šiaurės Atlanto aljanso tikslas buvo užkirsti kelią realiai galimoms revoliucijoms daugelyje Pietų Europos šalių. Neonaciai bendradarbiavo su amerikiečių karinėmis struktūromis ir ultradešiniaisiais Lotynų Amerikos režimais. Fašistinio „internacionalo” sukūrimas tapo viena svarbiausių Amerikos užsienio politikos krypčių.
Tautinis anarchizmas, tautinis maoizmas ir kitos srovės, kurias išgalvojo italų neofašistai, turėjo diskredituoti kairiuosius ir iš vidaus skatinti jų subyrėjimą. Tautinio anarchizmo aferomis galima pavadinti daugybę fašistų ir policijos provokacijų. Galiausiai tautinio anarchizmo demagogija nepasiteisino, nes neonaciai nepanoro atsisakyti fiurerio principo ir atskleidė savo ryšius su kapitalu, mafija ir policija. Be to, jie įsigudrino žudyti ne tik kairiuosius, bet ir dešiniuosius. Taigi ši provokacinė ideologija apkarto ir patiems jos „tėvams bei kūrėjams”. Šiandien „trečioji pozicija” - nuobodus katalikų sambūris, kuriam vadovauja turčiai ir finansiniai sukčiai.
Huntas apdergė anarchiją, o kitas kultinis tautinis anarchistas Troy'us Southgate'as atsirado kaip tik iš nacistų tarpo. Įdomus tipas, kuris politinę veiklą pradėjo nuo dalyvavimo Nacionaliniame Fronte. Intelektualus skustagalvis, kuris 1987 metais pateko į cypę už muštynes su ANTIFA, o 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų Jorkšyre bandė organizuoti „baltąjį judėjimą be lyderio”. Kaip ir jo idėjinis brolis iš Prancūzijos, jis fiziškai pralaimėjo kovą su „multirasinėmis šiukšlėmis” ir šiuo metu
atsidėjo ideologiniams bei mistiniams apmąstymams ir vaikų auklėjimui.
Skaitydamas jo interviu nejučia imi galvoti apie patologinį logikos trūkumą. Jis rasistas ir kartu „prieš nekaltų žmonių užpuldinėjimus”. Nacionalinį Frontą jis prisimena beveik kaip kairuolišką ir antikapitalistinę struktūrą. Skelbia antifašizmą ir kartu dalyvauja „naujosios dešinės” kongresuose, kuriuose susirenka organizacijos, bandančios kurti „žmogišką fašizmą”.
Šiuolaikinis tautinis anarchizmas - tai smarkiai iškreipta Strasserio ideologija. Tai tik nacizmo ir socialdemokratijos hibridas. Nieko nuostabaus, jei tautinis anarchizmas jums pasirodė išsigimėliškas. Judėjimas su tokiu genealoginiu medžiu turi atrodyti būtent taip. Kaip šizofreniškas postmodernistinis Frankenšteinas.
V.Z.
2008.02.26
Vertė Darius Pocevičius
http://livasprava.in.ua
