Nacionalizmą Lietuva myli. Tą „gerąjį“, „draugišką“, be kumščių, getų ir automatų, tą, kuris širdis pripildo kilnaus tautinio pasididžiavimo savimi (ypač mielo daugiau didžiuotis neturintiems kuo) ir kviečia „mirti už Tėvynę“: „didžiuojuosi, kad esu lietuvis“.
Nes „būti lietuviu“ – labai kieta. Tai tokia reta, išskirtinė, kartu su krauju perduodama savybė, „kilmės privilegija“, nieko nekainuojantis, nepametamas asmens kokybės sertifikatas – kaimynai dantimis griežia iš pavydo (ne kiekvienam juk taip pasiseka).
Gerasis nacionalistas nieko neskriaudžia, nieko nežemina – tiesiog didžiuojasi. Myli (Tėvynę, aišku) ir didžiuojasi (Ja ar savimi? Kvailas klausimas: Tėvynė ir yra jis): kas gi čia blogo? Iš kur gerajam nacionalistui žinoti, kodėl kažką negražiai išvadina, apstumdo ar primuša „Lietuva lietuviams!“ skanduojantis jaunimas? Kuo čia dėtas jis? Kuo čia dėtas rasizmas (tas tai jau tikrai blogas)?
Bet palaukite: „Koks čia rasizmas, jeigu nenoriu matyti Vilniaus gatvėse japonų, jeigu manau, kad čigonai – iš prigimties vagys, arabai – teroristai, o žydai – godūs sukčiai?“ – kiek kartų sutikote gerąjį nacionalistą, keliantį panašius klausimus? Kiek kartų jam nepritarėte? O gal pritarėte? Puiku, bet tada liaukitės kratytis „rasisto“ etiketės ir samprotauti apie „gerąjį nacionalizmą“, nes skirtumai jo nuo to kito, „blogojo“, ir nuo rasizmo, kurį patys pasmerkėte – neįžiūrimi.
Liaukitės, nes nacionalizmas yra ne kas kita, kaip rasizmo atmaina, istoriškai atsiradusi maždaug tuo pačiu metu dėl panašių priežasčių (premoderni Europa tokių dalykų nežinojo; dar 20 amžiaus pradžios kaimietis, lietuviškai paklaustas, kokia jo tautybė, patraukęs pečiais atsakydavo: „Esu Rymo katalikų vieros“), jis grįstas ta pačia „savo-svetimo“ logika, tuo pačiu „pasididžiavimu“.
Pasididžiavimas visada nurodo subjekto santykį su kitais – PRANAŠUMO santykį (antraip pasididžiavimas bus tik tuščias žodis be turinio, vartojamas automatiškai, „iš pareigos“, nemąstant). Opranašumas reiškia kito (to, kurio atžvilgiu didžiuojiesi) pažeminimą („didžiuojuosi, kad esu lietuvis, o ne koks žydas, lenkas ar rusas“ – be šito garsiai ištarto ar tik numanomo tęsinio frazė „didžiuojuosi, kad esu lietuvis“ neturės jokios prasmės). „Didžiuojuosi (rasiniu ar etniniu pagrindu), nes esu šaunus (rasiniu ar etniniu pagrindu), o tai reiškia, kad yra žmonių, kurie (rasiniu ar etniniu pagrindu) ne tokie šaunūs“ – būtent ši mintis ir yra nacionalizmo (tiek „gerojo“, tiek „blogojo“) pagrindas.
Solidesnių pagrindų nacionalizmas nelabai ir turi, tačiau – kaip ir kitų absurdiškų idėjų atveju – jam tai nekliudo. Netgi atvirkščiai – tik tuo ir galima paaiškinti jo populiarumą: pakanka išdidžiai pareikšti „Esu ir būsiu nacionalistas, nes taip mane auklėjo“ – ir publika ims ploti atpažinusi „savą“, liaudišką mąstymo būdą. Mane, tuo tarpu, šitame nacionalisto credo ypač linksmina žodelis „nes“: jei auklėjimas PATEISINTŲ bet kokias vėlesnes subjekto tapatybes, tai jokia teisinė, moralinė ar intelektualinė atsakomybė apskritai nebūtų įmanoma („esu vagis, NES mane taip auklėjo“, „esu suteneris, NES man taip liepė tėvai“, „karo metais šaudžiau žydus, NES vaikystėje su kiemo draugais traukėm dainelę apie kopėčiom lipantį žyduką“ – aš tik tęsiu garbingas šeimos tradicijas, ko norite??).
Panašiais sakiniais galima nevykusiai aiškintis „kodėl esu toks arba padariau tai“ apeliuojant į klausytojų emocijas („supraskite ir griežtai nesmerkite!“) , tačiau kai jais tikimasi TEORIŠKAI APGINTI savo poelgius ir eksponuoti save kaip „tvirto charakterio“ personažą, skamba nė kiek ne geriau nei orus prisistatymas „Esu kvailys, NES mane taip auklėjo“.
Vargšas gerasis nacionalistas! Jis nekaltas – jį taip auklėjo! Vaikystėje išmokė negražių dainelių, tai ir negali pamiršti – vis eina ir niūniuoja, ypač pamatęs kokį juodaodį... Tikrai, vargšas mažylis! Ir kiek gi jam dabar metukų? Penki? Vienuolika? (Šiaip ar taip, penkiolikos tikrai dar neturi, nes penkiolikmečiai jau mokosi auklėtis ir mąstyti patys.) Bet, nors ir mažas, jis geras: štai, pavyzdžiui, nepritaria Berneen sumušimui – ji juk simpatiška, gražiai dainuoja, „trapi, jautri ir lengvai pažeidžiama“. Va, jeigu būtų stora ir negraži... Arba niekam nežinoma... Arba jei vietoje jos būtų pasitaikęs koks didelis, stiprus, tvirtas afrikietis ar čečėnas... Juos mušti jau būtų galima? Jie gi netrapūs?
Gerasis nacionalistas džentelmeniškai nemuša moterų: „nelygis“ – jos juk „mažutės, bejėgės, trapios būtybės“, tokios ir be mušimo turi žinoti savo vietą (va, kai užsimiršta ir tampa bjauriomis, agresyviomis, pavojingomis, visai nesimpatingomis furijomis... tada... pradžiai reikia į jas nukreipti paternalistinį žodyną...). Beje, globėjiški mažybiniai epitetai, dar labiau viktimizuojantys nukentėjusį nuo rasistinio išpuolio asmenį, gerojo nacionalisto lūpose anaiptol nėra atsitiktiniai – kaip ir gailestingumo ašara jo akyje: rasistinė-nacionalistinė logika visada feminizuoja Kitą, net jei tas Kitas būtų biologinis vyras, nes feminizacija yra sena fiziškai ar kultūriškai užkariauto priešo žeminimo retorika, nes „mažučiais, trapiais, pasyviais, bejėgiais, reikalingais globos“ vadinami visi socialiai subordinuotieji, KAI manoma, kad jie susitaikė su savo vaidmeniu ir nebekelia grėsmės. TADA jie atrodo visai simpatiški – kodėl gi gerajam nacionalistui jų nepaglosčius? Jis juk DIDELIS, TVIRTAS ir GERAS. Netgi MYLINTIS.
Tikroji socialinė problema – anaiptol ne Berneen užpuolę skustagalviai, o tie dori ir malonūs praeiviai (gerieji nacionalistai?), stovėję ir smalsiai žiūrėję arba ramiai sau ėję pro šalį. Tylus, pasyvus, draugiškas inteligentiškų žmogelių nacionalizmas-rasizmas – kur kas pavojingesnis ir niekingesnis už tą, kurį atvirai reprezentuoja gauja smurtaujančių skinhedų (jie bent sąžiningi sau ir kitiems, bent neapsimeta tuo, kuo nėra).
2008.04.21
delfi.lt
