Dirbančiųjų klasė – daugelio iš mūsų klasė, parduodanti savo darbo galią tam, kad išgyventų, t.y. dirbantieji priversti arba dirbti, arba prašyti bedarbio pašalpos, arba vogti.
„Nerevoliuciniu“ laikotarpiu „revoliucingi“ dirbantieji, izoliuoti savo darbo vietose, daro viską, kad atskleistų tikrąją kapitalizmo ir jį palaikančių institucijų (profesinių sąjungų, „darbo žmonių“ partijų) prigimtį. Jie paprastai tai daro ne itin efektyviai, ir tai normalu. Taip pat dirbančiųjų ir nedirbančiųjų tarpe yra „revoliucionierių“, kurie skaito, rašo ir daro viską, kad pateiktų visaapimančią sistemos kritiką. Jie paprastai tai daro ne itin efektyviai, tai irgi yra normalu.
Ši perskyra yra sukurta kapitalizmo: vienas iš kapitalistinės visuomenės bruožų yra fizinio ir intelektualinio darbo pasidalijimas. Šis padalijimas egzistuoja visose mūsų visuomenės srityse; jis taip pat egzistuoja „revoliuciniame“ judėjime. Būtų idealistiška tikėtis iš „revoliucinio“ judėjimo „grynumo“, tarsi jis nebūtų mūsų visuomenės produktas.
(Žodis „revoliucija“ yra vienas iš labiausiai „politiniame“ diskurse nuvalkiotų žodžių. Teatleidžia skaitytoja/s seseriškai už pernelyg dažną jo vartojimą.)
***
Kaip „radikalai“ ir „revoliucionieriai“, ką gi mes iš tikrųjų darome? Su kuo mes iš tikrųjų kalbame? Su kuo mes bendradarbiaujame? Kokį poveikį mes darome? Kokį poveikį mes galėtume daryti? Kodėl mūsų tiek mažai ir koks yra mūsų tikslas? „Revoliucionieriai“ yra pavojingesni, labiau suprantami, o jų veiksmai efektyvesni, kai jiems patiems aišku, ką jie daro ir kame slypi jų veiksmingumas.
Yra du pagrindiniai „revoliucijos“ (kuri gali nuversti kapitalizmą ir jį pakeisti laisva žmonių visuomene) materializacijos teoriniai modeliai. Šie teoriniai modeliai yra plačiai aprašyti, ir šiame tekste nėra reikalinga nagrinėti atskiras politines grupes, kurios skirtingu lygiu gali laikytis vieno ar kito modelio. Jei mes kažkiek buvome isitraukę į politinę, klasių kovos ar „revoliucinę“ veiklą, atpažinsime, kas čia yra rašoma (nors galbūt mums tai nepatiks, arba mes su tuo nesutiksime)...
I modelį pavadinčiau sąmoningumo kėlimo modeliu. Savo gryniausioje ar paprasčiausioje formoje šio modelio idėja yra ta, kad radikalai bando šviesti ir įkvėpti „mases“ arba dirbančiųjų klasę. Šie radikalai tikisi masinio pritarimo savo idėjoms ir kad galiausiai dauguma gyventojų galės pakeisti tai, kaip mes visi gyvename. Šio modelio šalininkai paprastai turi gana prieštaringą požiūrį į tuos, kuriuos jie tikisi paveikti. Viena vertus, jie gali jaustis intelektualiai pranašesni už „mases“, ir sielvartauti, jog „paprasti žmonės“ niekada nepasieks pakankamai aukšto supratimo lygio (dėl jų beveik tyčinės kvailystės!). Kita vertus, šie radikalai linkę turėti tai, ką būtų galima pavadinti beveik religiniu tikėjimu žmonių „gerumu“. Jie grindžia savo viltį, kad kiekvienas iš mūsų vieną dieną pakeis savo nuomonę apie dalykus, nes tik pats Šėtonas galėtų neigti jų propagandos tiesą amžinai.
„Religinė“ aliuzija čia buvo panaudota ne šiaip sau. Pagrindinė priežastis, dėl ko šis modelis toks populiarus, galbūt yra susijusi su organizuotų religijų tradicijomis. Turima galvoje krikščionybė ir daugybė jos sektų. Krikščionybė yra verbuojanti religija, kitos svarbios religijos, pavyzdžiui, islamo – taip pat verbuojančios organizacijos, bet galbūt galima būtų teigti, kad krikščionybė suteikė esminę taktiką kitoms tokio pobūdžio religijoms; žinoma, iki šiol, jokia kita religija nebuvo tokia sėkminga (ir tokia žudikiška). Organizuotos verbuojančios religijos didelę savo veiklos dalį skiria sąmoningumo kėlimui, siekdamos parodyti įvairių socialinių sluoksnių žmonėms „šviesą“. Jos tikisi pakelti žmonių „mases“ į aukštesnį moralinį lygį, kuriame galima būtų pasiekti tam tikrą taikos ir harmonijos tarp tikinčiųjų mastą.
Vienas iš pavyzdžių nurodančių į sąmoningumo kėlimo modelio „religinę“ prigimtį, yra atsakas, kurio mes, radikalai ir „revoliucionieriai“, sulaukiame iš kai kurių žmonių, bandydami pateikti savo argumentus „nepolitiniams“ pažįstamiems socialinėse situacijose. Jie mano, kad esame panašūs į Jehovos liudytojus ir norėtų, kad užsičiauptume, ir eitume š...n.
Kita priežastis, dėl ko sąmoningumo kėlimo modelis vis dar yra populiarus tarp šiandienos radikalų, norinčių pakeisti „masių“ galvojimo būdą, glūdi autoritarinėje kairėje, kuri tebenaudoja šį modelį visame pasaulyje. Mes tik turime pažvelgti į pasaulio anarchistų ir libertarų pataikavimą tokioms antiproletarinėms organizacijoms kaip IRA ar ETA ir dabartinį madingą entuziazmą Lotynų Amerikos „antikapitalistinių“ judėjimų atžvilgiu. Autoritarinės kairės organizacijos tiesiog įsimylėjusios sąmoningumo-kėlimo modelį, kuris labai lengvai gali būti panaudotas Partijos organizavimui bei paklusnių rėmėjų kūrimui. Kalbant apie „kairę“, sąmoningumo kėlimas iš tikrųjų reiškia žmonių švietimą apie konkrečios partijos valdžios užėmimo būtinybę.
II modelį, priešingą aprašytam pirmajam, galima būtų pavadinti ekonomistiniu-deterministiniu modeliu. Šis modelis savo esme yra materialistinis, o ne moralistinis ar „religinis“. Jo perdaug nedomina ginčai apie žmonių „gerumą“ ar „nuodėmingumą“. Jis pažymi, kad žmonės yra formuojami aplinkybių ir to, ką jie verčiami daryti. Jis teigia, kad nėra prasmės bandyti pakeisti „masių“ protus literatūrine ar veiksmo propaganda. Jis teigia, kad gyventojų sluoksniai (tai yra, dirbančiųjų sluoksniai) galės pakeisti visuomenę tada, kai ekonominės aplinkybės iššauks reakciją. Remdamiesi istoriniais faktais, ekonomistinio modelio šalininkai teigia, kad didesnės dalies dirbančiųjų klasės sąmoningumas pasikeis tik tada, kai visuomenė susidurs su gilia politine ir ekonomine krize.
Šis mąstymo būdas iš dalies kyla dėl supratimo iš kur atkeliavo svarbiausios politinės arba, tiksliau, „revoliucinės“ idėjos. Pavyzdžiui, tai buvo 1871 m. Paryžiaus dirbantieji, kurie sukūrė Komuną kaip praktišką, „revoliucinę“ organizavimosi formą. Karlas Marxas tik dokumentavo ir pasisakė už ją jau po įvykio...
Šio modelio šalininkai vis dėlto mato dialogo ir propagandos vertę, bet pirmiausia kaip būdą padidinti (visada mažą) „revoliucionierių“ skaičių bei jų sugebėjimus, kad, vykstant esminėms klasinėms konfrontacijoms, jie galėtų daryti teigiamą įtaką besiklostantiems įvykiams. Šis modelis praranda savo naudingumą, kuomet kažkas panašaus į naivų determinizmą (sic!) tampa dominuojančiu analitiniu įrankiu.
Sąmoningumo kėlimo šalininkai tikrai sunerims dėl tariamo „žmogaus valios“ ignoravimo, kuris egzistuoja antrajame modelyje. Jie teigia, kad „revoliucija“ negalės įvykti be sąmoningų ir apšviestų žmonių daugumos (ar didelio skaičiaus) veiksmų. Jie įrodinėja, jog norint, kad tai įvyktų, į dirbančiųjų galvas turi būti kalamas metų metus trunkantis švietimas. Ši argumentacija yra klaidinga ir mums tereikia pažvelgti į istoriją bei mus supantį pasaulį, kad pamatytume kodėl...
Pirmiausia, jei „masės“ iki šiol nepasirinko „revoliucinės“ politikos po 150 metų trukusios propagandos ir daugelio istorinių pavyzdžių, tuomet, kada jos ruošiasi tai padaryti? Gal kitais metais? Antra, jei mes prabėgomis pažvelgsime į ankstesnius „ revoliucinius“ įvykius (pabrėžiu, „revoliucinius“, o ne nacionalistinius perversmus), tuomet pamatysime, kad dauguma dalyvių nėra „profesionalūs revoliucionieriai“. Tai yra žmonės, kurie per labai trumpą laiką, politinės ir ekonominės suirutės sūkuryje, suvokė praktinę dirbančiųjų klasės emancipacijos būtinybę ir ėmėsi ją įgyvendinti. Jų „švietimą“ atstojo realių įvykių liudijimas, o ne metų metus skaityta propaganda (jos jie, žinoma, neskaitė).
Žmonių idėjos gali pasikeisti labai greitai, priklausomai nuo aplinkybių kuriose jie atsiduria; „revoliucija“ yra neįmanoma be didelės dalies dirbančiųjų klasės, žengiančios „anapus“ susiklosčiusių įvykių ir savo pačios valia kuriančios savo ateitį. Įvykiai, o ne propaganda, veda, vedė ir visada ves dirbančiuosius link „revoliucinės“ sąmonės. Bet jų valia tampa dominuojančiu veiksniu būtent tada, kai jie sprendžia, kaip įgijus naują sąmoningumą veikti tose aplinkybėse, kuriose jie atsiduria.
Ką tokioje situacijoje daro „revoliucionierius“? Būtent šiame klasinio konflikto etape (kai ekonomikos sunaikinimo galimybė tampa reali ir neišvengiama) „revoliucionieriams“ yra svarbu būti išgirstiems. Taip pat šiame etape dirbančiųjų klasei bus pateikta daugybė kitų argumentų iš įvairaus plauko grupių, norinčių išgelbėti kapitalizmą. „Revoliucionierius“, ilgai studijavęs kontrrevoliucijos prigimtį ir jos pagrindinius žaidėjus, padės visa tai atskleisti ir bus įtrauktas į bet kokių iniciatyvų, kurios kelia grėsmę autonominei „revoliucinių“ dirbančiųjų veiklai, slopinimą.
Tam, kad visa tai būtų veiksminga, reikalinga šalia turėti kuo daugiau „revoliucionierių“, bet mes turime suprasti, kad šie skaičiai niekada nesuformuos masinio judėjimo. „Revoliucijas“ kuria įvykiai, o ne nario bilietą turinčių politikierių skaičius.Organizuotas masinis judėjimas, savo prigimtimi, šioje visuomenėje, negali būti „revoliucinis“. To tiesiog nebūna.
Žinoma, masiniai judėjimai gali būti sukurti visuomenėje, tačiau jie nėra „revoliuciniai“. Pasižiūrėkime, pavyzdžiui, į ekologinį judėjimą; šis judėjimas per pastaruosius metus išgyvena pakilimą ir... sulaukia nemažai paramos iš kapitalistų klasės. Tačiau, tai nėra judėjimas, kuris reikalauja samdomo darbo ar klasių panaikinimo. Nors šio judėjimo aktyvistai „marginalai“ neseniai pabandė išsiaiškinti kas verčia tiksėti pasaulio ekonomiką, tai dar nereiškia, kad jų „antikapitalistinė“ retorika nebus įtraukta į partinių kairuolių politinius žaidimus.
Valdančiosios klasės idėjos žmonių galvas valdo tol, kol viskas pradeda klostytis visiškai nesėkmingai valdančiajai klasei ir ji tampa nepatikima.
Mes galime komunikuoti tik su tais žmonėmis, kurie mūsų klausysis ir mus supras. Mes, pavyzdžiui, galime įsitraukti į kovas savo darbovietėse ir padaryti įtaką. Mes galime bandyti užmegzti dialogą ir santykius su žmonėmis gyvenančiais kaimynystėje bei kartu spręsti joje susidariusias problemas. Ir mes galime pabandyti kalbėti su tais, kurie jaučia, kad viskas turi būti pakeista, bet mintyse dar neatliko šuolio, kuris padėtų jiems žvelgti į pasaulį iš „revoliucinių“ klasinių pozicijų. Šie žmonės vienu ar kitu būdu jau bus įsitraukę į „politiką“ .
Viena iš pagrindinių anarchistų organizacijų užduočių, tiek „literatūrinėje“, tiek praktinėje veikloje, turėtų būti kova su kairuoliška ideologija. „Revoliucinės“ idėjos nėra kairuoliškos, ar socialdemokratinės, ar leninistinės idėjos. Nors „profesionalių revoliucionierių“ skaičius visada bus mažas, norėtųsi, kad jie būtų kaip įmanoma geriau „pasikaustę“ (pvz., kaip įmanoma labiau antikairuoliški, antiautoritariški, antinacionalistiški, antikapitalistiški etc.).
Mes turime suprasti, kodėl mūsų grupės visada turi nedaug narių. Ir kad tai nėra „nesėkmės” ženklas. Iš tiesų, jeigu „masės” rytoj pradėtų plūsti pas mus, pateikdamos prašymus prisijungti, tai būtų nesėkmė. Dirbančiųjų klasė tampa „revoliucine” veikdama ir tiktai veikdama. „Revoliucionieriai” bus šalia, kai tai įvyks ir suteiks pagalbą „revoliuciniam” impulsui. Šiuo metu mūsų pagrindinis uždavinys, regis, yra stengtis išlaikyti griežtą analizę radikalios terpės sluoksniuose ir tokiu būdu pritraukti kuo daugiau „pakeleivių”, kurie pritartų „revoliucinėms” pozicijoms.
Nors ir svarbu, kad mes stengtumės padidinti „sąmoningų revoliucionierių” skaičių, mes negalime tikėtis masinio „revoliucinio” judėjimo pakilimo tol, kol ekonomika nesusidurs su rimtomis problemomis ir darbdaviai nebegalės mūsų sukontroliuoti. Šio „revoliucinio” judėjimo sėkmė didžia dalimi priklausys nuo veiklos, mūsų atliekamos šiandien. Štai kodėl mūsų veikla turi „skubrumo“ pojūtį ir kodėl visi tie, kurie laikosi „revoliucinių” pozicijų, turi veikti kartu.
Anarchija.lt
2011.01.20.
