Taika ir ideologijų konflikto teorija politeizmuose
Gamtos filosofija kosmosą ir idealų erdvę dalija į Požemio (apačios), Žemės (centro) ir Dangaus sferas, žmogus yra lokalizuojamas ant Žemės Motinos, atsiduria konflikto zonoje ir siekia palaikyti gamtos harmoniją, darną. Šią struktūrą išreiškia pasaulio medis – axis mundi.
Nutolusiojo Dangaus įpėdiniu tampa aktyvusis gamtos pradas – griaudžiantis, rūstus, jaunas, karštakošis ir kvailas dangiškos tvarkos palaikytojas Perkūnas (Toras, Mardukas ir pan.), reprezentuojantis įstatymą ar sustabarėjusią dogmą – pasakas, sakmes ar tikėjimus, praktiškumą, apibrėžtumą. Jo priešininkas – apgavikas, pašaipūnas gudrusis triksteris, pirmapradis senasis dangiškos tvarkos tikrintojas ir griovėjas, chaoso dievas Velnias – personifikuoja tamsą, požemius, reprezentuoja natūralumą, nesutramdytą ir nesukultūrintą gamtą, mįsles, išmintį, muzikalumą ir nežabotą kūrybinę bei seksualinę potenciją. Jiedu bando įgyti kuo daugiau įtakos Žemėje, o žmogus, pagelbėdamas tai vienam, tai kitam, išpeša sau naudos.
Ši pasaulėžiūra visiškai priešinga monoteizmams ar į jį linkstantiems politeizmams, kur žmogus atitraukiamas nuo centro – Žemės ir pastatomas į dangiškųjų jėgų pusę. Persų Zoroastrizme politeizmas buvo paverstas ankstyvuoju monoteizmu, kosmosą suskirstant į gėrį ir blogį: dangiškieji dievai tapo piktaisiais demonais (priešingai nei induizme), o asurai – geraisiais dievais. Skandinavų religijoje įvyko panašus reiškinys – dievai asai tapo gėrio jėgomis, o vanai, nužeminti prie žemės ir požemio, dažnai vaizduojami blogais.
Paradoksalu, jog baltiškoji gamtos religija, nors ir paviršutiniškai sumišusi su krikščionybe, išlaiko gyvą pirmykštę žodinę tradiciją, o žemės ir požemio dievai bei dvasios (Velinas, Laumė, Ragana, kaukai) jose nėra demonizuojami. N. Vėlius pastebi, kad baltai išlaiko sudėtingesnįjį trinarį pasaulio suvokimą – žmogus išlieka kosmoso centre, nė viena kosmoso sfera nėra griežtai traktuojama kaip gėris arba blogis.
Nuo senų senovės kairė siejama su požemio jėgomis, moteriškumu, dešinė – su dangiškosiomis jėgomis, vyriškumu, taigi šiuolaikiniai anarchistai kovodami prieš kvailą, karštakošišką, dogmatišką dangišką tvarką stoja kairiojon požemio jėgų pusėn bandydami palaikyti harmoniją. Chaoso gaivalų proveržis būtinas mūsų kapitalistinei besaikių eikvotojų, materialistų, žmogaus prigimtį engiančiai civilizacijai.
Kalbėdami apie gamtos religijas turime neišvengiamai paliesti ir lytinių santykių temą. Vakarų Europoje viduramžiškoji krikščionybė labai griežtai kontroliavo žmonių kūniškus santykius, tuo tarpu Lietuvoje pastovus ir rimtas parapijų tinklas susiformavo tik XIX a., o sprendžiant iš XVI-XVII a. rašytinių šaltinių, valstiečiai dar buvo visiški pagonys. Gamtos religija atsispindi net Kristijono Donelaičio, kilusio iš valstiečių, poemoje, kurioje vyksmas dėstomas pagal gamtos ciklus, kada kiekviena poema prasideda personifikuotais panteistiniais vaizdais: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“, „Ir žoles visokias iš numirusių šaukė“. L. Rėza ir J. Basanavičius pastebi gamtos religijos gyvybingumą ir XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje, taigi folklorą galime laikyti baltiškosios seksologijos šaltiniu.
Čia egzistavo visos įmanomos lytinio santykiavimo formos ir tikra laukinė meilė, kontracepcija ir net poligamija. Tačiau tema labai plati ir apie ją neišsiplėsime. Pradžiai paliesime hierogamiją – šventąsias vestuves. Baltų ir daugelio indoeuropiečių mitologijoje aukštinamos Dangaus ir Žemės vestuvės, pavasario liūtys ir želianti žolė – jų lytinio akto manifestacija. Šeimos tėvas ir motina, įšventindami ir aplaistydami namus, aukoja Žemynai ir Žemėpačiui (pasak V. Toporovo, Dangaus Tėvo hipostazei), o Mažojoje Lietuvoje jaunavedžių lytinis aktas buvo vestuvinių apeigų dalis.
Daugybė žemdirbiškų papročių, ritualinių žaidimų yra labai erotiški. XVI a. šaltiniai teigia, jog jaunuoliai per bernvakarį garbina seksualinius santykius globojančią dievybę Pizių, o merginos – Gondą. Žymusis semiotikos pradininkas A. J. Greimas juos išaiškina kaip dieviškąją porą, globojančią seksualinius santykius ir bičių spietimą – Bubilą ir Austėją. Bubilas yra šiek tiek ištvirkęs ir aktyvus dievas, o Austėja – šeimos santarvės sergėtoja, kurios vardas reiškia nuolatinį audimo, trinksėjimo veiksmą, taigi tai artimiau indiškajam tantrizmui, o ne nekaltojo prasidėjimo filosofijai. Dažnai pagoniškieji dievai neturėdavę išplėtotos mitikos, kaip jau minėta, mitologija/folkloras su kultu turėjo mažai ką bendro, daugiausiai apie dievus pasakydavę jų vardai.
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose žinome atvejų, kuomet bažnyčia piktinasi išsiskiriančiomis krikščioniškai sutuoktomis jaunuolių poromis, kurios vėl susimeta pagal „bjaurius stabmeldiškus“ papročius su kitais partneriais. Skyrybų motyvas, kaip visuomenės organizacijos išraiška, atsispindi etiologinėse sakmėse, pasakojančiose apie Mėnesio ir Saulės skyrybas bei jų santuokos vaisiaus – Žemės pasidalijimą. Šios sakmės žinomos plačiame areale, išeinančiame už baltų ribų, o susiformuoti krikščioniškoje visuomenėje negalėjusios.
Saulės ir Mėnulio skyrybų mitas įdomus dar ir dėl skyrybų priežasties. Kai kuriose sakmėse aiškinama, jog tai buvo Aušrinės (Veneros žvaigždės) ir Mėnesio neištikimybė. Pati Aušrinė apeiginiame folklore, karo dainose vaizduojama kaip kario mergelė, į ją sublimuojamas erotinis potraukis. O štai Afroditės (Veneros) ir Aštartės šventyklose senovės pasaulyje tarnavo vaidilutės, kurių paskirtis buvo ritualinė prostitucija. Jomis naudojosi kariai ir žyniai. Išdavystės su Aušrine motyvas žinomas ir indų senojoje religijoje. Iš metraščių žinome, jog kunigaikštis Kęstutis taip pat nusižiūrėjo Palangos vaidilutę Birutę. N. Vėlius pabrėžia, jog šis įvykis žinomas daugelyje pasaulio mitologijų ir yra greičiau ritualinis, o ne atsitiktinė paleistuvystė.
Baltams, be abejonės, žinoti abortai. Vestuvinėse ir meilės dainose mėgstamos rūtos, simbolizuojančios merginos jaunystę, buvo ne tik kultivuojamos kaip Laimos kulto dalis, tačiau naudotos persileidimui sukelti, „rūtų trotyjimas“ nereiškė krikščioniško nekaltybės praradimo (žmogus tradicinėje kultūroje nebuvo laikomas kaltu už natūralumą), tačiau reiškė jaunystės palaipsninį sekimą – vainiko lapų skynimą. Tradicinis kaimas nebuvo perdėtai skaistuoliškas, kaip mėgsta aiškinti katalikų bažnyčia arba sovietiniai aršūs komunistai, po nepriklausomybės atgavimo patapę aršiais katalikais. Šiaurės Europoje šiltomis vėlyvo pavasario ir vasaros dienomis merginos nakvodavusios klėtyse, svirnuose, kur jas aplankydavę kaimo jaunuoliai, taip būdavo pasirenkamas mėgstamas jaunikis. Svirnas/klėtis nuo senų senovės buvo ir su erotika bei vestuvių apeigomis susijusi vieta.
Pagrindinė gamtos religijų funkcija – sujungti bendruomenę, tokiomis priemonėmis tampa meno formos: šokis, muzika, bendra meditacija, svaigiosios medžiagos, ugnis. Ugnis – pagrindinė pagoniško kulto ašis, pasaulio centras, apie kurį kuriama bendruomenė ir bendrystė. Baltų ir daugelio tautų mitologijoje kosmogonija prasideda nuo ugnies kibirkšties, pvz., vienoje kalendorinių apeigų giesmėje vaizduojama kibirkštis, nukrentanti nuo pasaulio medžio viršūnės ir išlaisvinanti vandenis, taip įvyksta saulėgrįžos virsmas. Perkūnas, sugriaudžiantis pavasarį ir ženklinantis ribą tarp išvaromo chaoso – įšalo ir Žemės suklestėjimo, taip pat yra kibirkštis.
Pagrindiniai Šiaurės Europos gėrimai – alus ir midus, naudojami religinėse apeigose, nors XVI a. LDK išplinta spirito varyklos, degtinė įsibrauna ir į pagoniškas ceremonijas. Žinotas ir vynas, gamintas iš uogų. Midus taip pat yra tam tikros rūšies vynas, jis irgi naudojamas liaudiškose gamtos religijos ceremonijose. Geriama ratu iš kaušo (kupko), nuliejant gėrimą dievams (pvz., Žemei) bei užgeriant, linkint gerovės bei sveikatos bendruomenės nariams. Per šią puotą daug giedama, kuo daugiau dievų pagerbiama – tuo ilgesnė puota, tuo daugiau linksmybių.
Šventės švenčiamos atžymint makrokosmoso (pasaulio) bei mikrokosmoso (žmogaus) gyvenimo virsmus. Kiekviena šventė turi savitą, tik jai vienai būdingą ritualų turinį, pvz., per vaiko palaiminimą ir vardynas vaikams duodamas naujas vardas, giminė dainuoja nešvankias „krikštynų dainas“, per Kalėdas ir žiemos saulėgrįžą sniegu velkamas didžiulis Kelmas simbolizuojantis seną laiką, taip pat chaoso dievą, jis laistomas kisieliumi, barstomas grūdais, galop sudeginamas atžymint seno nugalėjimą ir jauno pergalę. Kalendorinių švenčių ritualai padeda susitapatinti su gamta, įsilieti į ją, pasijusti gamtos dalimi, patirti išskirtinius, šventinius potyrius.
Pagoniškos anarchijos lokalumas prieš globalistinį vartojimą
Gamtos religija skatina pažinti vietinę gamtą, laikytis savo protėvių papročių taip išreiškiant jiems pagarbą. Iš esmės ji tampriai surišta su Žeme, iš kurios kilęs žmogus. Pati žodžių „žmogus“ ar „žmona“ šaknis kilusi iš Žemės, kitose indoeuropiečių kalbose, pvz., lotynų „homo“ reiškia žmogų, o „humus“ – dirvožemį. Gamtos religija skatina žmogų pačiam pasirūpinti maistu, idealiausias maistas yra tas, kuris yra jį supančioje aplinkoje ir buvo vartotas protėvių (taigi genetiškai sveikas), įneštinė produkcija jau nėra tokia ideali. Šiuo požiūriu gamtos religija priešinasi kapitalizmui ir globaliam vartotojiškumui, taigi tokie kapitalistiniai laimėjimai, kaip bulvės ar karis traktuotini nežymiu harmonijos/darnos pažeidimu.
Senovinis žemdirbiškas ir rankiotojiškas gyvenimo būdas iš principo yra ekologiškas, idealiausia trąša laikytas pūdymas (kompostas) arba mėšlas, patys naminiai gyvuliai, pvz., karvės, laikyti šventais gerovės teikėjais, tarkim, stebuklinėse pasakose karvė tampa našlaičių motina. Žemdirbių visuomenėje gyvulių aukojimas ir pašventimas dievams nereiškė, jog dievai yra blogi ir trokšta kraujo, tai buvo atsisveikinimas su mylimais gyvuliais juos paskiriant dievams ir aukojant bendruomenės labui. Panašiai mitologijoje įprasminama ir augmenijos kančia: rugių, apynių, kanapių, visi jie kenčia, aukojasi kitų labui, taip pat įprasmina žmogaus gyvenimą. Medžiokle besiverčiančios tautelės, nudobusios žvėrį, atlieka laidojimo, atsisveikinimo apeigas, kuriomis atsiprašoma žvėries sielos ir dėkojama už jo kūną, padėsiantį žmonių bendruomenei išlikti, pats žvėris atiduodamas miško dvasiai ar Motinai Žemei.
Gamtos religijos etikos tikslas – visokeriopai tausoti gamta. Naivu manyti, jog gamtoje gyvenantys žmonės nesuprato gamtos ar jos bijojo, dėl to lauždami medžio šakeles atsiprašinėdavo. Veikla gamtoje buvo sankcionuota, visa panteistinė ar animistinė etika sukoncentruota į ekologiją ir tausojimą. Transcendencija neišvengiamai desakralizuoja kosmosą, pagarba atiduodama nematerialiam idealui, dėl to santykis su gamta gali tapti nihilistinis.
Su mirusiųjų pagerbimu susijusios apeigos, taip pat daugybė kitokių apeigų būdavo atliekamos pirtyje. Klaidingai manoma, jog Lietuviai buvo drovuoliai kaip Vakarų europiečiai. Kaip ir visoje Šiaurės Europoje, čia praktikuotas nudizmas. Žinoma netgi tokių faktų, jog moterys nuogos lakstydavusios apie pirtį prisivalgiusios drignių. Pačios drignės naudotos šamanistinėse raganų apeigose, nes suteikdavo skrydžio pojūtį ir veikdavo kaip haliucinogenas. Kiekvienas, mėgstantis tradicinę pirtį, puikiai žino, jog su rūbais vantomis niekas nesiperdavo, o dažniausiai šeimos į pirtis eidavo bendrai.
Diletantiška ir klaidinga manyti, kad pagoniškas gyvenimo būdas suderinamas tik su ekologišku kaimu. Jau antikinės pagoniškos tautos buvo smarkiai urbanizuotos. Viduramžių Lietuvoje egzistavo kosmopolitiški miestai ir daugybė įneštinių kultų. Vilniuje šalia pagoniškų kulto centrų egzistavo ir katalikiškų vienuolynų bei stačiatikių cerkvių. Gedimino politikoje atsispindi kultūrinio pliuralizmo idėjos, jis, norėdamas modernizuoti valstybę, teikė privilegijas atvykėliams. Vėlesnėje, jau krikščioniškoje epochoje pabrėžiama, jog, pvz., laikantis Lietuvos tradicijų čigonams išduodamas leidimas laisvai klajoti po šalį. Gintaras Beresnevičius pastebi, jog Bychovco kronikose atsispindi ankstyvasis religinis sinkretizmas, panašus į antikinį politeizmą, į kurį buvo integruojami egiptietiški, Artimųjų Rytų, galų bei mūsų netolimų giminaičių trakų kultai. Tokia politika padėjo suvaldyti milžinišką politeistinę multikultūrišką imperiją.
Pagoniškoji mitologija iš istorinės Lietuvos epochos mums atskleidžia gamtos religijos urbanizavimosi bruožus: Vilniaus mitologijoje dominuoja kalnas, simbolizuojantis visatos ašį ir centrą, Lizdeika, kurio paveiksle šiuolaikiniai tyrinėtojai užčiuopia šamaniškų/raganiškų bruožų, aiškindamas Gedimino sapną, religiškai įprasmina Vilniaus egzistenciją. Gamtos religija tampa miesto religija, šventuoju kosmosu tampa miestas. Aušros vartų kultas greičiausiai esąs pagoniškos miesto vartų kulto tradicijos tęsinys, įsibrovęs į katalikybę. Kas žino, galbūt prie Aušros vartų būta Aušrinės vaidilučių?
Gamtos religijoje miestas siekia savyje išsaugoti natūralų kosmosą – dievus. Taigi ir šiandien miesto ašis – kalnai, apsupti miškų, ten tebevyksta šiek tiek degradavusios svaigių gėrimų ceremonijos. Sereikiškių parke žmonės ateina atsigauti prie čiurlenančios Vilnelės, įtekančios į Viliją/Nerį, pasak V. Toporovo, – vėlių upę. Liaudies kultūros centras ten organizuoja panteistines kalendorinio ciklo šventes, ten vyksta Vilniaus lygiadienių misterijos. Ten pat Kalnų parkas, kur rengiamos postmodernistinės gamtos religijos ritualus ir giesmes aranžuojančios bei populiarizuojančios (tiesa, ne visada skoningai ir originaliai) dainų šventės. Moderniosios baltų ir apskritai šiuolaikinės pagoniškos kultūros festivaliai, pvz., „Mėnuo Juodaragis“, sutraukia tūkstančius gerbėjų, susižavinčių archajiniu pagoniškuoju anarchizmu.
Miesto barų kultūra yra kiek pakitusi pagoniškųjų žemdirbiškųjų svaigiųjų linksmybių vieta, išlaikanti savo magiškumą – vis dar mušami ir į stalą trenkiami bokalai, linkima sveikatos. Mieste klesti gatvės muzikantai, o tradicinėje pagoniškoje kultūroje muzikavo visi. Ten čiurlena fontanai, į kuriuos žmonės aukoja monetas, visai kaip ant mitologinių akmenų senuosiuose šventmiškiuose.
Šiuolaikiniam miestiečiui gamta netgi tampa pagrindine dvasine atrakcija. Tolimuosiuose rytuose Pietų Korėjos šamanizmas ir japonų šintoizmas jau nuo senų senovės yra integrali miestų kultūros dalis, gamtos religija tampa pažangių ir ekologiškų moderniųjų technologijų akstinu. Į Japonijos šventyklas braunasi modernusis menas, pvz., porceliano dievų šventyklose kulto objektas – šventas unitazas, kuriame nuleidžiami laiškai su hieroglifais užrašytomis problemomis. Kremuotų protėvių urnos kapinėse pristatomos konvejeriais, kompiuteryje išsirinkus norimą protėvį, Indijoje aukurai užkuriami mygtuku, o išminties ir mokslo dievas griovėjas Dramblys su savo drauge pele kai kuriose šventyklose vaizduojamas su „laptopu“.
