1. Fašizmas plačiai paplitęs daugelyje industrinių ir pokolonialinių šalių radikalaus nacionalizmo, neonacizmo ir kai kuriomis radikalaus autoritarizmo formomis. Beveik visais atvejais eiliniais fašistais tampa privilegijuotos grupės nariai, netekę privilegijuotos padėties, pavyzdžiui, baltieji skurdžiai. Prieš II-ąjį pasaulinį karą didžioji Vokietijos darbininkų klasės dalis buvo nuskurdinta depresijos, o tai sudarė didelį kontrastą su vokiečių vaizdavimusi turtinga ir galinga nacija.
Šiuolaikinėje Vokietijoje neonacistinės politinės partijos daugiausia balsų (dažnai virš 10% nuo bendro skaičiaus) surenka rajonuose, kuriuose didelis nedarbo lygis. JAV baltieji bėdžiai iš Pietų, negaunantys baltaodžiams žmonėms pažadėtų pačios turtingiausios žemėje nacijos turtų, jungiasi prie kukluksklano. Ruandoje hutų tautos, daugiausia žemdirbiai ir medžiotojai, nublokšti į skurdą ir aštriai jusdami žemės stygių, išreiškė valdžios ir turtų siekį susitapatindami su etnine dauguma ir prisijungdami prie fašistinės hutų partijos, atsakingos už genocidą. Analogiškas fašistinis judėjimas, įtvirtinantis tautinės daugumos valdžią, susiformavo ir Indijoje tarp indusų.
Tokiu būdu fašizmą galime nagrinėti kaip reakciją į nepasitikėjimą ir tuščius privilegijų pažadus.
2. Fašizmą galima nagrinėti ir kaip elito fenomeną, privilegijuotųjų judėjimą. Vokiečių nacistų partija savo gretose turėjo daug turtingų pramonininkų. Franco vadovaujami Ispanijos fašistai buvo generolų, žemvaldžių aristokratijos ir bažnyčios vadovų sąjunga. Mussolinis sakė, kad fašizmą reiktų vadinti „korporatyvizmu”, nes jis yra valstybės ir korporacijų valdžios derinys. JAV kukluksklanas iš pradžių buvo panašus į džentelmenų klubą. Prieš II-ąjį pasaulinį karą turtingiausi pramonininkai (Hearstas, Rockefelleris, Fordas, DuPontas, Morganas) parėmė fašistus Europoje. Šiuo metu JAV daugelis konservatorių elito remia antiimigracinę „Minutemen” http://en.wikipedia.org/wiki/Minuteman_Project grupę ir kitas užsimaskavusias fašistų grupuotes. Fašizmas ypač susijęs su konservatyviąja elito dalimi, bijančia progresyvios elito dalies įsigalėjimo, galinčio sugriauti ir destabilizuoti sistemą.
Šiame kontekste fašizmas – tai elito bandymas išlaikyti tradicines moralės normas, sustiprinti socialinę hierarchiją ir apsiginti nuo žemesniųjų klasių revoliucinio aktyvumo.
3. Pagrindinės fašizmą charakterizuojančios idėjos
a) neapykanta imigrantams,
b) rasės grynumas,
c) baltaodžių viešpatavimas,
d) politinės galios įgijimas pasitelkus nacionalizmą,
e) socialinis darvinizmas – „išlieka stipriausieji”,
f) antisemitizmas
yra absoliučiai kvailos ir klaidingos.
a) Prieš imigrantus nukreiptos nuostatos yra gryna veidmainystė. Politinės partijos JAV ir Europos sąjungoje, vykdančios antiimigracinę politiką, paprastai remia laisvos prekybos sutartis (pavyzdžiui, NAFTA Šiaurės Amerikoje) ir karus (pavyzdžiui, pilietinį karą Salvadore), kurie kaip tik skatina imigraciją. Be to, šių šalių ekonomika priklauso nuo imigrantų darbo. JAV žemės ūkis ir statyba be imigrantų darbo greit žlugtų. Europos vyriausybės, kurios neva rūpinasi savo kultūros apsauga nuo imigrantų, neretai darė tą patį kolonizuotose šalyse, iš kurių ir atvyksta imigrantai. Jie nemato nieko bloga tame, kad skleidžia savo kultūrą kitose šalyse, ir nieko nedaro, kad sustabdytų „kultūros eroziją” dėl McDonald’s ir MTV ekspansijos.
b) Rasės grynumo idėja neturi jokio mokslinio pagrindo. Rasė – apibendrinimas. Nėra jokio pavojaus dėl tarprasinių santuokų, juk įvairus genetinis fondas gyvybingesnis už vienodą. Niekur nėra ir visiškai „švarių” etninių grupių. Faktiškai mes visi kilę iš vienų ir tų pačių protėvių ir nuo pat pradžių maišomės.
c) Baltųjų dominavimas – irgi faktais nepagrįstas melas. Pagrįstas grubiu ir išgalvotu pseudomoksliniu palyginimu, atliktu XIX amžiuje.
d) Nacionalizmas – vulgarus melas: politinis ir ekonominis elitas nuolat sudarinėja sandėrius su kitomis šalimis ir taip turtėja, o tuo pačiu metu moko savo aklus sekėjus nekęsti žmonių iš kitų šalių, taip skaldydami darbininkų klasę. Mojavimas vėliava ir deklaruojama meilė nacijai sustiprina vyriausybės valdžią ir suteikia jai pasitikėjimo, kartu sumažindama žmonių savivaldą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Kvailystė, bet nacionalistai tiki, kad taps laisvi, jei jų kalėjimo sargai atrodys taip kaip jie ir kalbės ta pačia kalba.
e) Socialinis darvinizmas – teorija apie „stipriausiojo pergalę”, perkelta į politinę sistemą, – niekis lyginant su moksliniu darvinizmu. Iš tikrųjų Darwinas niekada nenaudojo termino „išlieka stipriausieji”, jis tik nustatė, kad gyvūnas išlieka prisitaikydamas prie supančios aplinkos, o ne kovodamas su ja. Faktiškai žmonės praranda savo didžiuosius evoliucinius pranašumus – sugebėjimą bendrauti ir kūrybiškai mąstyti, paklusdami griežtai socialinei hierarchijai, kuri neturi jokio prigimtinio pagrindo.
f) Viduramžiais žydus žudę žmonės vaizdavo juos palūkininkais ir nuo jų priklausė. XX amžiuje kapitalistai antisemitai kaltino žydus „tarptautiniu bolševikų sąmokslu” ir tuo pat metu bankininkų bei kapitalistų sąmokslu. Akivaizdu, kad fašistai žydus naudoja kaip atpirkimo ožius, kai reikia ką nors apkaltinti.
4. Tiek daug fašistų ir neonacistų netikėtų tokia kvaila ir nepagrįsta teorija, jeigu jų neapykanta nesiektų tam tikrų tikslų. Akivaizdu, kad mes negalime rimtai žiūrėti į fašistų ideologiją, bet turime rimtai žiūrėti į pačius fašistus, nes jie kalti dėl žmogžudysčių, socialinių žiaurumų ir grasinimų. Jeigu fašizmas naudingas, turime paklausti: kam? Ankstesnis antisemitizmo pavyzdys duoda atsakymą. Fašizmas atranda atpirkimo ožį.
Fašizmas kursto neturtingus dominuojančios grupės žmones, pavyzdžiui, vargšus baltaodžius arba krikščionis, nekęsti kurios nors kitos žmonių grupės, kad jų tikrasis priešas liktų saugus. Skurdžiai turi tikrų priežasčių nekesti turčių. Kada žydai vaizduojami turtuoliais ir priskiriami tarptautinio bankininkų sąmokslo rengėjams, tada skurdžiai nekenčia žydų ir judėjų labiau nei jie nekenčia turčių ir kapitalizmo. Kai taip nutinka, elitas gali šypsotis ir būti ramus – jis apsaugotas nuo tų, kuriuos išnaudoja.
Fašistų neapykanta nukreipta ir į engiamas grupes. Amerikiečių istorijoje tai juodaodžiai, amerikos čiabuviai ir lotynų amerikiečiai. Pagal baltaodžių viršenybės mitą, teigiantį, jog visi baltieji žmonės laikomi aukštesniais, baltieji skurdžiai turi eksploatuoti žemesnes rases. Vietoje to, kad mokytų nekęsti tikrųjų priešų – elito, fašizmas moko valdžios neturinčius baltuosius nekęsti ir versti kaltę juodiesiemsir emigrantams – už „nusikalstamumo platinimą” ir „užimtas mūsų darbo vietas”. Ši neapykanta sukuria ir psichologinę atskirtį, kuri įgalina išnaudojimą pagal odos spalvą ir užkerta kelią vienijimuisi.
Baltieji turčiai, kapitalistai ir valstybės elitas turtėja iš vergijos, imigrantų darbo bei kitų eksploatacijos formų. O baltieji darbininkų klasės atstovai turi vaidinti policininkų vaidmenį. Materialinės naudos jie beveik negauna, tačiau kvailina save tariama psichologine nauda vaidindami mistinės aukštesnės baltosios rasės atstovus. Baltieji turčiai gali krizenti visą kelią iki banko, kad taip lengvai ir pigiai baltuosius darbininkus pavertė savo įrankiais.
5. Jei tiesa, kad elitas gauna naudos iš fašizmo, tada galime rasti įrodymų, kad elitas remia fašizmą. Jų iš tikro yra. Daugelis Europos Sąjungos valstybių remia „kultūrinio grynumo” idėją ir gina dominuojančią europinę kultūrą nuo „užteršimo” emigrantais, reikalaudamos, kad pastarieji praeitų kultūros testą. Korporacinė, elitui priklausanti žniasklaida Europos Sąjungoje ir JAV nušviečia problemą taip, kad sukeltų nerimą ir baimę. Ji retai kalba apie priežastis, dėl kurių žmonės migruoja, nepasakoja apie korporacijas ir karus, griaunančius jų tėvynę. Jos retai mini faktą, kad ES ir JAV ekonomikos sugriūtų be imigrantų darbo, kad baltieji vartotojai priklauso nuo pigaus imigrantų darbo ir pigaus importo (vaisių, drabužių, kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kt.) iš šalių, iš kurių tie imigrantai atvyko. JAV elitas finansiškai remia nuosaikias fašistines grupes, ypač krikščionių fundamentalistus. George’as W. Bushas, kaip ir Reaganas, nemažai nuveikė pompuodamas tokioms grupėms valstybės pinigus. Įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, lengva rasti ideologinio ir materialinio valstybės ir bažnyčios vykdomo fašistų rėmimo įrodymų.Akivaizdu, kad elitas stengiasi kelti baimę ir nežinomybę, o tai sukuria priežastis fašizmui atsirasti.
6. Ką elitas gauna iš fašizmo? Labai daug. Fašistiniai įrankiai nenuvilia savo šeimininko. Fašizmas padeda suklaidinti žemesnes klases suversdamas elito sukurtas problemas – skurdą, bejėgiškumą, korporacinę globalizaciją – kokiam nors atpirkimo ožiui, pavyzdžiui, emigrantams. 2006 metų Vengrijos maištai – puikus pavyzdys. Žmonės buvo taip nusivylę siaubingomis sąlygomis, kad užėmė gatves, išvijo policininkus ir okupavo valstybinę televizijos stotį, tačiau tai nebuvo revoliucija! Minioje dominavo fašistinė ideologija, todėl vietoje tikrojo priešo – kapitalistinio išnaudojimo, sustiprėjusio po to, kai jų šalis prisijungė prie ES, – jie apkaltino dar didesnius skurdžius nei jie – imigrantus. Žmonės atakavo sinagogas ir ėmė kurti idiliškas fantazijas apie Vengrijos istoriją prieš šimtą metų nepaisydami to, kad daugelis žmonių, tiesiogiai atsakingų už jų problemas, yra vengrai. Fašistai skaldo žemesniasias klases, versdami jas peštis tarpusavyje, sukeldami neapykantą ir priešiškumą. Tai leidžia baltiesiems ir krikščionims lengviau išnaudoti kito tikėjimo žmones arba žmones su kita odos spalva. Tokiu būdu jie gina elitą nuo revoliucijos.
7. Kai kurie fašistai, įkvėpti Hitlerio „nacionalsocializmo”, tampa labiau sąmoningais antikapitalistais ar bent mano tokiais esantys. Tokie ekstremistai taip pat naudingi elitui. Nežiūrint to, kad jie nekenčia vyriausybės, jie vis tiek yra jos įrankiai. Pirmiausia jie sumažina bet kokios potencialios antikapitalistinės revoliucijos efektyvumą, nes suskaldo žemesniąją klasę skirdami daug dėmesio tautybei ir rasei. Be to, jie susipainiojo kapitalizmo prigimtyje, todėl galiausiai ima remti tautinį kapitalizmą, o tai dažniausiai reiškia didesnį valstybės vaidmenį kaip Hitlerio ir Lenino „socializme”.
Antra, revoliucionieriais apsimetantys ekstremistai savo neapykantą dažnai nukreipia į komunistus, antifašistus ir anarchistus. Kita vertus, autoritariniai komunistai – tai visiškai panaši į juos ir konkuruojanti fašistų grupė. Savo laiku būdami valdžioje, jie parodė ryžtą taikyti tokias pat priemones siekdami išvalyti ir sutvarkyti savo šalį. Dešinieji ir kairieji fašistai gali kovoti tarpusavyje, bet galų gale atras daug bendro, kaip matėme Lenino derybose su Austrija-Vokietija, 1939 m. Molotovo Ribentropo pakte, nesenai susikurusiame nacionalbolševikų judėjime arba Rusijos federacijos komunistų partijos paramoje imigrantų nekenčiančiam „Judėjimui prieš nelegalią imigraciją”.
Nuolatiniu fašistų taikiniu neatsitiktinai tampa anarchistai, nes pastarieji nori panaikinti bet kokią politinę valdžią, todėl sukelia bekompromisį pavojų elitui. Fašistai užpuldinėjo ir net žudė anarchistus visais laikais visoje Europoje ir JAV. Kai kuriose Rytų Europos šalyse anarchistams sunku suurengti net koncertą ir surinkti lėšų, nes jie bus užpulti fašistų. Tokiu būdu fašistai veikia kaip karinė valstybės jėga. Be to, FTB ir federalinė policija infiltravosi į kukluksklaną bei kitas baltuosius aukštinančias grupes ir naudoja jas juodųjų radikalų, tokių kaip „Greensboro Massacre”, puldinėjimui. Italijoje 1970 m. „įtampos laikotarpiu” valstybės žvalgyba išnaudojo fašistines grupuotes kairiųjų žudynėms, gausiai apgyvendintų vietovių sprogdinimams ir apkaltino tuo „Raudonasias brigadas”. 2006 m. Maskvoje neonacistai mušėsi policijos pusėje su gėjų parado dalyviais.
8. Greta nuolatinio tokių paslaugų teikimo, fašistai yra naudingas valstybės instrumentas ir dėl to, kad elitas ir buržuazija gali pasinaudoti fašistiniu pasipiktinimu siekdama apsiginti nuo tikros žemesniųjų klasių revoliucijos. Fašistai gali nuversti atskiras vyriausybes, tačiau vyriausybės yra tik įrankis elito rankose. Italijoje žemvaldžiai, bažnyčios vadovai ir gamyklų savininkai prieškariu pamatė, kaip jiems gerai gyventi valdant Mussoliniui. Vėliau buržuazija visur suprato, kad fašizmas gali ją apginti nuo revoliucijos. Ispanijos elitas nedvejodamas parėmė Franco fašistinį perversmą, nes siekė apsiginti nuo augančio anarchistų judėjimo.
9. Fašizmas nėra nei antiautoritarinė, nei antikapitalistinė ideologija, todėl kapitalistiniam elitui jis nėra baisus. Netgi tie antikapitalistiniai „nacionalsocialistai”, kurie pasisako prieš turčius ir prieš globalizaciją, lengvai pakliūva savo tautinių kapitalistų kontrolėn, nes iškelia nacionalizmą į pirmą vietą. Atsiribodami nuo kitų tautų, jie atsisako tokio galingo ginklo, kaip solidarumas. Nacionalistinės vyriausybės, gavusios fašistų paramą, gina kapitalistinę nelygybę ir prisideda prie globalizacijos. Mojuodamos vėliavėlėmis, provokuodamos karus prieš silpnas valstybes arba smerkdamos kurią nors mažumą, jos atitraukia žmones nuo įsisenėjusių problemų – skurdo ir vargo. Tokiu būdu fašistai, manantys, kad jie „gina” arba „stiprina” savo tautą, iš tikrųjų laižo tos tautos engėjų batus. Jiems reikia tos pačios tautybės vadų kontrolės, jie aklai prisiekia būti ištikimi elitui, kuris nuolaidžiauja jų smulkiems prasižengimams. Taip fašistai užtikrina, kad išnaudojimas ir valdžios savivalė tęsis toliau.
10. Daugelis fašistų, ypač neonacistai, savo socialinių problemų kritiką didele dalimi grindžia rasės sąvoka. Svarbu suprasti, kad neegzistuoja jokio mokslinio rasės apibrėžimo. Kai kurie žmonės šviesesni už kitus, kai kurie – tamsesni, bet griežtos skiriamosios ribos nėra, kiekvieno paveldas maišytas. Kalbant genetikos terminais, daugiau įvairovės surandama vienos rasės viduje, o ne tarp skirtingų rasių, t.y. jūsų genai gali būti artimesni ne tos pačios, o visiškai kitos rasės žmogaus genams. Rasė yra socialinis išradimas. Ši savoka neegzistavo iki tol,kol Europa nepradėjo kolonializmo laikotarpio. Kai tik jie ėmė pavergti afrikiečius, kolonizuoti azijiečius ir naikinti amerikos čiabuvius, europietiškasis elitas ėmė naudoti rasės terminą, kad atskirtų save nuo jų ir apgautų Europos žemesnę klasę, skirdama jai policininko ir išnaudotojo pagalbininko vaidmenį. Ankstyvosiose amerikiečių kolonijose valdanti klasė greitai sukūrė įstatymus prieš maišytas santuokas tarp baltųjų ir afrikiečių, nes pasitaikydavo daug atvejų, kai žemesniųjų klasių europiečiai prisijungdavo prie sukilimų arba gyvendavo kartu su kitos radės žmonėmis, laikydami tokią bendruomenę laisvesne.
11. Kapitalizmas ir valstybė visada kėlė nepasitenkinimą ir maištą. Žmonėms nepatinka, kai juos kontroliuoja ir išnaudoja. Valstybinis rasizmas ir autoritarizmas – tai priežastys, dėl kurių kai kurie maištininkai kaltę suverčia išgalvotiems atpirkimo ožiams ir linksta į fašistines pasipriešinimo formas. Tiesioginė valstybės propaganda tarp engiamų gyventojų sukuria palankią terpę fašizmui. Tokiu būdu fašizmas tampa neišvengiamas, kol egzistuoja valstybė. Tie, kurie priešinasi fašizmui, turi remti antiautoritarinę revoliuciją. Autoritarinė revoliucija problemos neišspręs, nes valstybė – valdžios instrumentas. Net jei ją išmušime iš kapitalistų klasės rankų, ji grįš tiems, kas užims valdžią – kitai, tačiau analogiškai elito klasei. Galų gale autoritarinė kairioji revoliucija sukurs valstybę, panašią į SSRS ar nacistinę Vokietiją. Bet jei yra stiprus fašistinis judėjimas, revoliucija tampa beveik neįmanoma dėl fašistų gebėjimo skaldyti žemesniąją klasę ir puldinėti revoliucionierius.
12. Vadinasi, žmonės, kovojantys prieš fašizmą, turi atakuoti valstybę ir kapitalizmą kaip fašizmo priežastį. Fašizmas šiandien yra agresyvus ir draudžiamas simptomas, tačiau antifašistai, nekritikuojantys kapitalizmo ir valstybės, kovoja tuščiai, nes painioja priežastį su pasekme. Fašistai neateina iš niekur – juos skatina valstybė, jie akumuliuoja pyktį, kurį gamina kapitalizmas. Fašizmo negalima sutriuškinti paprasčiausiai sumušant fašistus, nors laikina gynyba ir būtina. Pagaliau fašistus dažnai verbuoja iš vargšų tarpo, kurie galėtų paremti tikrą antikapitalistinę revoliuciją, jeigu būtų pakankamai apsišvietę, kad pamatytų visas ksenofobijos ir rasizmo priežastis.
13. Norėdami nugalėti fašizmą, mes turime sukurti antikapitalistinį antiautoritarinį judėjimą. Toks judėjimas turi priklausyti visų odos spalvų ir visų tautų žmonėms, pasiruošusiems internacionaliniam solidarumui. Bet atsisakydami nacionalinių ir etninių skirtumų, kuriuos eksploatuoja fašistai, neturėtume ignoruoti tikrų visuomenės nesutarimų. Tik liberalizmo šalininkai į rasizmą žiūri per melagingus „spalvotus” akinius. Dėl odos spalvos nėra įgimto skirtumo tarp žmonių, šia prasme mes vienodi, bet skirtumų yra mūsų istorijoje ir kultūroje. Didžiulis skirtumas, jei visuomenė su jumis ir jūsų protėviais elgėsi nežmoniškai. Privilegijų ir engimo sistema mus skiria net tada, kai mūsų tikslai sutampa.
Baltieji antifašistai neretai ignoruoja šį susiskaldymą ir dėl to nepajėgia vienytis su „spalvotaisiais”. Jie neįžvelgia tikrų skirtumų juodaodžių ir baltaodžių istorijoje, nemato galimų antifašistinių akcijų pasekmių juodaodžiams (policija labai skirtingai reaguoja į skirtingos odos spalvos žmones). Tai viena iš priežasčių, kodėl „antifašistinį” judėjimą Europoje ir JAV sudaro beveik vien baltieji, neįtraukdami į savo tarpą kitos odos spalvos žmonių bei imigrantų. Įveikti baltųjų dominavimą taip pat svarbu, kai sunaikinti kapitalizmą ir daltonizmą, pasiekusį tokį laipsnį, kad matoma tik ekonomika ir užsimerkiama prieš kitas problemas. Tai skaldo judėjimą, nes daugelis „spalvotųjų” žmonių nenori veikti kartu su baltaisiais, kurie menkina baltųjų dominavimo problemas.
Baltieji žmonės turi rasti savų priežasčių kovai prieš susvetimėjusią neteisėtą baltųjų viešpatavimo sistemą. Rasinių problemų ignoravimas griauna pačių baltaodžių identitetą, todėl būtina suartėti su kitos odos spalvos žmonėmis, kurie akivaizdžiai kenčia nuo rasizmo. Panaikinti susiskaldymą, kurį (likimo ironija!) sukūrė patys antifašistai, neįmanoma baltiesiems antifašistams ėmus kviesti į savo gretas imigrantų ir „spalvotųjų” aktyvistus. Atvirkščiai, baltieji antifašistai turi surasti kelius, kaip jiems patiems priartėti prie tų, kurie akivaizdžiausiai kenčia nuo fašistų. Tai reiškia, kad jie turi prisiimti atsakomybę už tuos baltuosius, kurie buvo suklaidinti rasistų ir tapo jų ramsčiu.
Norint sukurti judėjimą, galintį iš pašaknų sunaikinti fašizmą, būtina suvokti, kaip fašizmas minta mūsų visuomenės prieštaravimais, ir rasti būdus šiems prieštaravimams pašalinti. Suvokti, kad privilegijuotieji ir engiamieji žmonės mato fašizmą skirtingai. Sujungti šias žinias į vieną visumą, suvienyti žmoes siūlant savitarpio pagalbą ir nukreipti žmonių pyktį ne į tariamus atpirkimo ožius, o arčiau pelnytų taikinių – į kapitalizmą ir valstybę.
Iš http://de.indymedia.org vertė E.B.
