Kiekvienas mūsų yra realybės mašina, kiekvienas mūsų – konstruojanti mašina. (Toni Negri). Akivaizdu, kad techninės mašinos veikia, jei tik nėra sugedusios. Troškimų mašinos – priešingai, beveikdamos galiausiai sugenda, ir iš tikrųjų veikia tik tuomet, kai jų funkcijos sutrikusios. Menas dažnai naudojasi šia savybe, kurdamas įtikinamas grupines fantazijas, kuriose troškimų produkcija pasitelkiama sukeliant trumpą sujungimą socialinėje produkcijoje bei įsiterpiant į techninių mašinų reproduktyviąsias funkcijas per disfunkcinį elementą. (Gilles Deleuze, Felix Guattari. L'anti-Oedipe)
Kas yra dalijimasis žiniomis? Kaip veikia žinių ekonomika? Kuo pasireiškia bendrasis intelektas? Imkime cigarečių automatą. Ši mašina yra mokslo žinių įkūnijimas metalo bei programinės įrangos komponentuose, daugiasluoksniame inžineriniame kūrinyje, skirtame komerciniam naudojimui: ji automatiškai apdoroja pinigų bei prekių srautus, žmogų pakeičia vartotojui patogiu valdymo paviršiumi, saugo privačią nuosavybę ir funkcionuoja reikalaudama minimalios priežiūros ir atnaujinimo. Kur dingo tabako prekeivis? Kai kuriais atvejais jis laimi laisvo laiko. Kitais – kompanija, kuriai priklauso platinimo tinklas, jį pakeičia. Dažnai jo vietoje sutinkame techninį personalą. Šis nesveikas pavyzdys ne tiek pervadina Markso tekstą „Ištraukos apie mašinas“ „Ištraukomis apie cigarečių automatus“, kiek rodo, kaip mus supa postfordistų teorijos ir kad kolektyvinio intelekto sukurtos materialiosios ar abstrakčios mašinos yra organiškai pririštos prie ekonomikos ir mūsų poreikių srautų.
Vietoj bendrojo intelekto mes turėtume kalbėti apie bendruosius intelektus. Yra gausybė kolektyvinio intelekto formų. Kai kurios gali tapti totalitarinėmis sistemomis, kaip antai karinė-vadybinė amerikiečių neokonservatorių ar „Microsoft“ imperijos ideologija. Kitos – įkūnytos socialinėse demokratinėse biurokratijose, policinės priežiūros aparatuose, spekuliuotojų biržos operacijomis matematikoje ar mūsų miestų architektūroje (kasdien vaikštome kolektyvinio intelekto konstrukcijomis). „Kosminės odisėjos 2001“ ar „Matricos“ distopijose mašinų smegenys evoliucionuoja sąmoningumo link, kol joms prireikia atsikratyti žmonių. Kita vertus, „gerieji“ kolektyviniai intelektai kuria tarptautinius bendradarbiavimo tinklus, kaip antai globalinio judėjimo, rizikingų darbuotojų, nemokamos programinės įrangos kūrėjų ar medijų aktyvizmo tinklai. Jie įgalina ir žinių keitimąsi universitetuose, atviras Kūrybinių bendruomenių (angl. „Creative Commons“) licencijas ir į dalyvavimą orientuotą urbanistinį planavimą, išsilaisvinimo vaizdinijas ir naracijas.
Iš geopolitinės perspektyvos galėtume projektuotis į vieną iš Philipo Dicko mokslinės fantastikos paranojų: Žemę valdo vienas Intelektas, bet jo viduje vyksta karas tarp dviejų bendrojo intelekto organizacijų – priešingų, bet kartu ir persipynusių.
Mums, pripratusiems prie tradicinių reprezentatyviųjų globalinio judėjimo formų, nesiseka užčiuopti naujų produktyvių konfliktų. Susirūpinę imperialistiniu karu, mes neįvertiname šios kovos centralizmo. Pasak Manuelio Castellso, mes apibrėžiame judėjimą kaip pasipriešinimo identitetą, kurio nepavyksta paversti projektiniu identitetu. Mums nežinomas atstumas tarp globalinio judėjimo ir kapitalistinės gamybos centro. Parafrazuojant Paolo Virno, mes sakome, kad naujose gamybos formose yra jau per daug politikos, kad judėjimo politika dar galėtų išlikti autonomiškai garbinga.
1977-ųjų įvykiai (ne tik Italijoje, bet ir pankų laikais) sankcionavo „revoliucingosios“ paradigmos pabaigą ir judėjimo, atveriančio naujas erdves konfliktams komunikacijos, medijų ir vaizdinių gamybos srityse, pradžią. Šiandien atrandame, jog „judėjimą“ kaip formatą reikia peržengti vardan paties tinklo.
Trys veiklos rūšys, aiškiai atskirtos XIX amžiuje – darbas, politika ir menas – dabar integruotos viename požiūryje, kuris yra centrinis kiekvieno produktyvaus proceso atžvilgiu. Norint dirbti, užsiimti politika ar kurti vaizdinius dabar reikia mišrios kompetencijos. Tai reiškia, jog visi mes esame darbininkai-menininkai-aktyvistai, bet taip pat reiškia, kad kovotojo bei menininko figūros yra peržengtos ir kad tokia kompetencija formuojama tik bendrojoje erdvėje, t.y., kolektyvinio intelekto erdvėje.
Po Markso veikalo „Grundrisse“ („Politinės ekonomijos kritika“) bendrasis intelektas virto patriarchu šeimos, susidedančios iš gausesnių ir daugybę dalykų jungiančių koncepcijų: žiniomis grįsta ekonomika, informacinė visuomenė, kognityvusis kapitalizmas, nematerialus darbas, kolektyvinis intelektas, kūrybinė klasė, kognitariatas, keitimasis žiniomis, postfordizmas. Per pastaruosius keletą metų politinis leksikonas praturtėjo persipynusiais kritiniais instrumentais, kuriuos vartome rankose, bandydami suprasti jų tikrąją naudą. Paprastumo vardan įskaitėme tik terminus, primenančius Šviečiamąjį amžių – spekuliatyvų, angelišką ir beveik neognostinį požiūrį. Bet tikrovė daug kompleksiškesnė, ir mes laukiame naujų formų prisiimant vaidmenį, kuris toje pačioje srityje numatytas ir troškimui, kūnui, estetikai, biopolitikai. Mes taip pat prisimename ginčus „kognityvus prieš rizikingąjį darbuotoją“ – dvi to paties medalio puses, kurias Chainworkers.org ateities technologijų spėjikai apibūdina šitaip: „kognityvieji darbuotojai yra tinklo administratoriai, o rizikingieji – tai prijungtieji prie tinklo, pirmieji – tai smegenų darbuotojai, o pastarieji – grandininiai darbuotojai; pirmuosius suviliojo ir paliko kompanijos bei finansinės rinkos, pastaruosius įtraukė ir padarė lanksčiais globalinio kapitalo srautai“.
Esmė ta, kad ieškome naujo kolektyvinio faktoriaus ir naujos krypties surūdijusio revoliucinio sverto pritaikymui. Daugumos jėgos koncepcijos sėkmė irgi atspindi esamą disorientaciją. Kritinė mintis nesiliauja siekti sukurti kolektyvinį veikėją, kuris įkūnytų Zeitgeist, ir mes galime grįžti į istoriją, rekonstruodami esmines kiekvienos politinio veiksmo paradigmos formas: daugiau ar mažiau kolektyvų socialinį faktorių, daugiau ar mažiau vertikalią organizaciją, daugiau ar mažiau utopinį tikslą. Proletariatas ir dauguma, partija ir judėjimas, revoliucija ir saviorganizacija.
Dabar įsivaizduojama, kad bendrasis intelektas (ar kaip ji bepavadintume), atrodo, yra kolektyvinis faktorius, kurio forma yra tinklas, tikslas – sukurti saviorganizacijos platformą, o veikimo laukas – biopolitinis impozantiškas kognityvusis kapitalizmas.
Mes čia nekalbame apie daugumos jėgą, nes tai koncepcija, kuri yra drauge per tauri ir išpūsta, paveldėta iš šimtų metų filosofijos ir pernelyg dažnai šaukiama per marširuojančius garsiakalbius. Daugumos koncepcija davė daugiau naudos eliminuojant globalinio judėjimo identitetines pretenzijas nei kaip konstruktyvus instrumentas. Pars construens bus užduotis bendrajam intelektui – tokiems filosofams kaip Paolo Virno, kai jiems reikės surasti bendrąjį pagrindą, prarastąjį kolektyvinį faktorių, rekonstruoti Kolektyvinį intelektą ir Bendradarbiavimą kaip besiformuojančias ar prigimtines daugumos savybes.
Kurdami kitą paranojišką mitą, mes įsivaizduojame, kad technika yra paskutinioji įpėdinė plejadoje kolektyvinių faktorių, istorijos generuojamų kaip matrioškoje: religija – teologija – filosofija – ideologija – mokslas – technika. Tai tas pats kaip sakyti, kad informacinėse ir intelektualinėse technologijose minties istorija yra sluoksniuota, nors prisimename tik paskutinę šios plejados seriją, t.y., tinklą, kuris įkūnijo praėjusios politinės kartos svajones.
Kaip mes iki to priėjome? Esame taške, kur susiduria skirtingos istorinės plotmės: istorinių estetikos ir politikos sintezės pirmtakų paveldas; 68-ųjų ir 77-ųjų postūmiai, atvėrę naujas erdves konfliktams, išeinantiems už fabrikų sienų ir besikoncentruojantiems komunikacijoje bei vaizduotėje; spektaklio visuomenės ir logotipų ekonomikos hipertrofija; fordistinės atlyginimų darbo jėgos transformacija į postfordistinę autonominę ir nepastovią darbo jėgą; informacinė revoliucija ir interneto atsiradimas, tinklo ekonomika ir tinklo visuomenė; utopija, paversta technologija. Aukščiausia reprezentacijos įgyvendinimo forma, kuri tampa molekuline gamyba.
Vieni dabartinį momentą suvokia kaip gyvą pasaulinį tinklą, kiti – kaip miglotą debesį, dar kiti – kaip naują išnaudojimo formą, dar kiti – kaip galimybę. Šiandien tankumas ima siekti kritinę masę ir formuoja globalinę radikaliąją klasę susiduriant aktyvizmo, komunikacijos, menų, tinklo technologijų ir nepriklausomų tyrimų plotmėms. Ką reiškia būti produktyviu ir būti projekciniu, apleisti gryną konflikto reprezentaciją ir reprezentatyviąsias politikos formas?
Politinius debatus, menų pasaulį, filosofiją, medijų kritiką ir tinklo kultūrą sieja hegemoniška metafora – Nemokama programinė įranga. Girdime ją cituojant baigiantis kiekvienai intervencijai, kuri kelia problemą „ką reikia padaryti“ (o taip pat straipsniuose apie strateginį marketingą), tuo tarpu dvynė „atviro kodo“ metafora užkrėtusi visas disciplinas: atviro kodo architektūra, atviro kodo literatūra, atviro kodo demokratija, atviro kodo miestas…
Programinė įranga – tai nematerialios mašinos. Nemokamos programinės įrangos metafora yra tokia paprasta savo nematerialumu, kad dažnai taip ir nesusiduria su realiu pasauliu. Net žinodami, kad tai geras ir teisingas dalykas, mes polemiškai klausiame: kas pasikeis, kai visi pasaulio kompiuteriai naudos nemokamą programinę įrangą? Įdomiausias nemokamos programinės įrangos modelio aspektas – beribis kooperatyvus tinklas, programuotojų sukurtas globaliu mastu, bet kokius kitus konkrečius pavyzdžius galėtume nurodyti teigdami naujas veiklos formas realiame pasaulyje (ne vien skaitmeninėje erdvėje)?
Aštuntajame dešimtmetyje Deleuze‘ą ir Guattari ištiko nuojauta apie mašinerinę industrinės gamybos imitaciją/introjekciją. Galiausiai hidraulinis materializmas ėmė kalbėti apie troškimų, revoliucijų, celibato, karo mašinas vietoj reprezentatyviųjų ar ideologinių.
Deleuze‘as ir Guattari ištraukė mašiną iš fabriko, mums belieka pašalinti ją iš tinklo ir įsivaizduoti postinternetinę generaciją.
Kognityvi darbo jėga kuria ne vien programinę įrangą, bet visų rūšių mašinas: elektronines, naratyviąsias, reklamos, medijų, veiksmo mašinas, psichines mašinas, socialines mašinas, libidingąsias mašinas. XIX amžiuje mašinos apibrėžimas reiškė energiją transformuojantį įrenginį. XX amžiuje Turingo mašina – visos kompiuterijos pagrindas – ima interpretuoti informaciją ‚0‘ ir ‚1‘ sekų forma. Pagal Deleuze‘ą ir Guattari, kita vertus, troškimų mašina kuria, dalija bei komponuoja srautus ir be atvangos kuria realybę.
Šiandien sakydami „mašina“ turime omeny bendrojo intelekto elementą, kiekvieną kolektyvinio intelekto tinklo mazgą, kiekvieną materialų ar nematerialų dispozityvą, organiškai rišantį ekonominius ir mūsų troškimų srautus.
Aukštesniame lygmenyje patį tinklą galima traktuoti kaip megamašiną – kitų mašinų rinkinį, ir net daugumos sąvoka tampa mašiniška, kaip Negri ir Hardtas rašo „Imperijoje“: „Dauguma ne tik naudoja mašinas gamybai, bet ir pati tampa vis labiau mašiniška, kadangi gamybos priemonės vis labiau integruojamos į daugumos protus ir kūnus. Šiame kontekste reapropriacija reiškia galią laisvai prieiti prie žinių, informacijos, komunikacijos ir juos kontroliuoti, kadangi tai yra pagrindinės biopolitinės gamybos priemonės. Bet vien dėl to, kad produktyviosios mašinos yra integruotos daugumoje žmonių, tai nereiškia, kad dauguma jas kontroliuoja. Greičiau jau ji daro jų susvetimėjimą žiauresnį ir kenksmingesnį. Teisė į reapropriaciją iš tiesų yra daugumos teisė į savikontrolę ir autonominę saviprodukciją.“
Kitaip tariant, postfordizme fabrikas pasitraukė iš fabriko ir visa visuomenė tapo fabriku. Mašiniškoji dauguma teigia, kad realus autonomijos suteikimas produktyviajai sistemai įmanomas akimirksniu, atjungiant daugumą nuo kapitalo valdymo. Bet ši operacija ne tokia paprasta tradicine „gamybos priemonių užvaldymo“ prasme. Kodėl?
Esant tokiai tiesai, kad šiandien pagrindinės darbo priemonės yra smegenys ir kad darbuotojai gali čia pat užvaldyti gamybos priemones, tiesa yra ir tai, kad kontrolė ir išnaudojimas visuomenėje tapo nematerialus, kognityvus, įtinklintas. Išaugo ne tik bendrasis daugumų intelektas, bet ir bendrasis imperijos intelektas. Darbuotojai, ginkluoti savo kompiuteriais, gali iš naujo užvaldyti gamybos priemones, bet vos tik iškišę nosį iš savo monitoriaus darbalaukio, jie susiduria su monstru, kurio nenumatė – priešo bendrojo intelekto monstru.
Socialinės, valstybinės ir ekonominės metamašinos – prie kurių žmonės prijungti it priedai – valdomos sąmoningų ir pasąmoningų automatų. Metamašinas valdo tam tikra kognityvios darbo jėgos rūšis – administracinė politinė vadybinė darbo jėga, vykdanti projektus, organizuojanti ir kontroliuojanti plačiu mastu; bendrojo intelekto forma, dėl kurios niekada nesitarėme, kurios pagrindinis veikėjas – figūra, iškilusi antrojoje XX a. pusėje: vadybininkas.
Pasak Bifo, primenančio Orwellą, mūsų postdemokratiniame pasaulyje (ar, jei jums labiau patinka, imperijoje) vadybininkai perėmė valdžią: „Kapitalizmas nyksta, bet Socializmas jo nepakeičia. Tai, kas iškyla dabar, yra nauja planuojamos, centralizuotos visuomenės rūšis, kuri nebus nei kapitalistinė, nei jokia priimtina prasme demokratinė. Šios naujos visuomenės valdovai bus žmonės, efektyviai kontroliuojantys gamybos priemones – t.y., verslo atstovai, technikai, biurokratai ir kareiviai, Burnhamo suplakami į vieną – vadybininkų – pavadinimą. Šie žmonės eliminuos senąją kapitalistų klasę, sunaikins dirbančiąją klasę ir taip sutvarkys visuomenę, kad visa valdžia ir ekonominės privilegijos liks jų rankose. Privačios nuosavybės teisės bus panaikintos, bet bendroji nuosavybė nebus įkurta. Naujosios vadybinės visuomenės bus sudurstytos ne iš mažų nepriklausomų valstybių, o iš didžiulių supervalstybių, besiburiančių apie pagrindinius industrinius centrus Europoje, Azijoje ir Amerikoje. Viduje kiekviena visuomenė bus hierarchinė su talento aristokratija viršuje ir minia pusiau vergų apačioje“.
Pradžioje minėjome du intelektus, kurie susiduria vienas su kitu pasaulyje, ir formas, kuriomis jie pareiškia apie save. Dauguma funkcionuoja kaip mašina, nes ji yra viduje schemos, socialinės programinės įrangos, sukurtos jos energijų ir idėjų išnaudojimui. O technovadybininkai (valstybiniai, privatūs ar kariniai) yra tie, kurie sąmoningai ar nesąmoningai suplanuoja ir kontroliuoja mašinas, susidedančias iš drauge sumontuotų žmonių. Bendrojo intelekto svajonė išveda į priekį monstrus.
Palyginus su plintančia neoliberalia technovadyba, globalinio judėjimo intelektas ne itin svarbus. Ką reikėtų daryti? Turime išrasti dorybingas revoliucines radikaliąsias mašinas, kurias būtų galima išdėstyti jas esminiuose tinklo mazguose ir priešpastatyti bendrajam intelektui, administruojančiam imperines metamašinas. Prieš tai pradėdami turime susipažinti su tankumu „intelekto“, kondensuoto kiekviename produkte, organizacijoje, pranešime ir medijose, kiekvienoje postmodernios visuomenės mašinoje.
Nepuoselėk mašinai neapykantos – tapk mašina. Kaip žinių, priemonių ir erdvės dalijimąsi galėtume paversti naujomis revoliucinėmis produktyviomis mašinomis, neskaitant perdėtos Nemokamos programinės įrangos? Tai iššūkis, kadaise pavadintas gamybos priemonių susigrąžinimu.
Ar globalinė radikalioji klasė sugebės išrasti socialines mašinas, galinčias mesti iššūkį kapitalui ir funkcionuoti kaip autonomijos ir savikūros atramos? Radikalias mašinas, kurios galėtų pasipriešinti technovadybiniam intelektui ir imperinėms metamašinoms, išrikiuotoms aplink mus? Daugumos kova prieš imperiją tampa radikaliųjų mašinų kova prieš imperijos technomonstrus. Kaip mums pradėti statyti šias mašinas?
Berlynas-Bolonija, 2004 m. vasaris
Iš anglų kalbos vertė Linas Kranauskas, www.balsas.cc
