Saulas Newmanas šioje postanarchizmui skirtoje paskaitoje kritikuoja klasikinį racionalistinį anarchizmą, kaip išlaikantį prieštaravimą tarp troškimo nuversti valdžią ir ją iš naujo sukurti. S. Newmanas mano, kad anarchistų judėjime yra išvirkščiai pritaikyta Thomaso Hobbeso natūraliosios tvarkos samprata, pabrėžianti, jog natūralioji tvarka yra chaosas ir visų karas prieš visus.

        Th. Hobbesas manė, kad valstybė yra išeitis, nors valstybę valdo tie patys gyvuliai a.k.a. žmonės, tuo tarpu Kropotkinas, Spooneris, Rothbardas ir netgi Chomsky tiki gera žmogaus prigimtimi ir kaltina valstybę ją užgožus, nors pačią valstybę sudaro tie patys žmonės (turint omenyje paprastą faktą, kad valdžia – tai irgi žmonės, o ne Ponas Dievas).

S. Newmano siūlo susitaikyti su faktu, kad kova prieš valdžią ir valdžios įgijimas yra neatsiejami (be vieno neįmanoma suprasti kito, kaip binarinės opozicijos, pvz., etatizmo ir anarchizmo). Kaip išeitį jis siūlo Michelo Onfray tipo „nesibaigiančias mikrorevoliucijas“, paremtas Foucault valdžios analize. Rezultatas turėtų būti panašus į klanines, separatistines, autonomizuotas ir hegemonizuotas bendruomenes be apibrėžtos teritorijos. Dialektinis prieštaravimas tarp proletariato ir buržuazijos galėtų būti išspręstas panaikinant kapitalistinę nuosavybės sampratą ir įvedant naudojimu paremtą Proudhono stiliaus tvarką. Marksistinę ekonominę teoriją reikia pašalinti kaip visiškai klaidingą ir ją pakeisti subjektyvistine austrų ekonomikos mokyklos darbo vertės teorija, sintezavus jos metodologinį individualizmą su Franfurto neomarksistinės mokyklos kritine teorija ir Foucault idėjomis.

Saul Newman: Postanarchism between Politics and Anti-Politics (1-4)