Tęsinys. Skaityti pradžią
Jei vaikai nieko nebijos, kaip jie galės būti geri?
Bausmės baime šiame ar kitame pasaulyje besiremiantis paklusnumas nėra gėris, greičiau tai bailumas. Tikroji moralė (pagarba sau ir kitiems) atsiranda iš patirtimi paremto vidinio įsitikinimo. Ji negali būti primesta per baimę. Ji negali ir rastis iš vilties gauti atlygę, pvz., tikintis patekti į rojų, nes tai yra paprasčiausias papirkinėjimas. Kaip jau kalbėjome anksčiau, jei vaikui nuo pat pirmos gimimo dienos bus suteikiama kuo daugiau laisvės ir jis nebus verčiamas prisitaikyti prie tėvų lūkesčių, jis savaime išmoks esminių socialinio elgesio principų – švaros, mandagumo ir pan.
Mokytis jiems turi būti leista savo tempu, kiekvienoje natūralaus augimo stadijoje, o ne tada, kai tėvams atrodo reikalinga. Tai, kas yra „natūralu” kiekvienam augimo periodui, turi būti atrasta stebint, o ne iš anksto nustatant pagal savo įsivaizdavimą.
Ar galima išmokyti vaiką švaros nebaudžiant jo už purvinus rūbus? Daugelio psichologų nuomone, tai ne tik įmanoma, bet ir gyvybiškai svarbu psichinei vaiko savijautai, nes bausmė sukuria nuolat slopinamą domėjimąsi kūno funkcijomis. W. Reichas ir A. Lowenas įrodė, kad, pvz., įvairios maniakinės neurozės gali būti susietos su bausmėmis, taikytomis mokantis naudotis tualetu. Šunys, katės, arkliai ir karvės neturi jokių kompleksų, susietų su ekskrementais. Vaiko kompleksai atsiranda dėl mokymo metodo.
A. S. Neillas pastebi: „Kai mama sako „purvinas”, „bjaurus” ar „fu, fu”, atsiranda teisingumo ir neteisingumo elementas. Klausimas tampa moralinis, o turėtų likti fizinis”. Jis mano, kad klaidinga vadinti purvinu vaiką, mėgstantį žaisti fekalijomis. „Teisinga būtų jo dėmesį perkelti nuo išmatų į žemę ar molį. Tokiu būdu, jis lavins savo pomėgį be slopinimo. Jis patenkins savo susidomėjimą ir todėl po kiek laiko šis domėjimasis dings” („Summerhill”, 174 psl.).
Lygiai taip pat skeptikai abejoja, ar vaikas be bausmės baimės gali išmokti sveikai maitintis. Atsakymą galima rasti atlikus paprastą eksperimentą. Paruoškite stalą su pačiu įvairiausiu maistu – saldainiais ir ledais, grūdėta duona, salotomis, daigintais grūdais ir pan. Leiskite vaikui visiškai laisvai pasirinkti ką valgyti, jis gali visiškai nevalgyti, jei nejaučia alkio. Vaikas maždaug po savaitės pradės rinktis sveiką maistą, po to, kai patenkins draudžiamo ar ribojamo maisto troškimą. Toks yra „pasitikėjimo prigimtimi” pavyzdys. Deja, „mokymas” teisingai valgyti itin išsikerojęs mūsų visuomenėje, o vaiko laisvės idėja menkai suvokiama ir retai taikoma.
Klaidingas ir griežtos drausmės šalininkų teiginys, kad vaiką reikia versti gerbti kitų nuosavybę, nes tokiam auklėjimui visada aukojamas vaiko laikas, skirtas žaidimams. Vaikystėje reikia žaisti, o ne „ruoštis suaugusiojo gyvenimui”. Vaikai, beje, tą intuityviai nujaučia ir taip daro. Libertarai mano, kad pagarbos kito nuosavybei jausmą vaikas turi išsiugdyti savarankiškai. Tai reiškia, kad jis nebus baramas ar baudžiamas už daiktų laužymą ar gadinimą. Tada vaikystės abejingumą nuosavybei pamažu pakeis natūrali pagarba.
Skeptikai anksčiau ar vėliau paklaus: „Argi nereikia bausti bent jau už vagystę?”. Dar kartą pakartosime: atsakymas glūdi tikėjime prigimtimi. Sąvokos „mano” ir „tavo” yra atėjusios iš suaugusių pasaulio, augantis vaikas natūraliai jas supras, bet ne anksčiau. Tai reiškia, kad normalus vaikas „vogs”, nes jis į „vagystę“ žiūri visai kitaip. Jis paprasčiausiai stengiasi patenkinti savo kolekcionavimo pomėgį ar nuotykio troškimą. Nuosavybę taip stipriai sureikšminusioje visuomenėje tėvams, be jokios abejonės, nėra lengva atsispirti socialiniam spaudimui bausti vaiką už „vagystę”. Tačiau atlygis už pasitikėjimą bus vaikas, kuris vėliau išaugs į sveiką žmogų, natūraliai, o ne dėl baimės būti nubaustam, gerbiantį kitų nuosavybę.
Bet kaip vaikai gali išmokti etikos, jei jie auga nebaudžiami, be suvaržymų ir religinių instrukcijų?
Dauguma tėvų tiki, kad svarbiausia rūpintis etinių ir moralinių vertybių mokymu, kad be tokio mokymo vaikas užaugs „mažu laukiniu gyvuliuku”, veikiančiu tik pagal savo užgaidas ir visiškai negalvojančiu apie kitus. Ši idėja atsiranda iš to fakto, kad dauguma žmonių mūsų visuomenėje bent jau pasyviai mano, kad žmogus iš prigimties yra blogas – jei jo „neišmokysi” būti geru, jis bus tingus, piktas, smurtaus ir net žudys. Žinoma, tai iš esmės yra „prigimtinės nuodėmės” idėjos tąsa. Dėl šios plačiai paplitusios dogmos beveik visi suaugę mano, kad „pagerinti” vaiką yra jų prievolė.
Tačiau libertarai psichologai mano, jog prigimtinė nuodėmė neegzistuoja. Daug tiksliau būtų sakyti, kad egzistuoja „prigimtinė dorybė”. Kaip jau minėjome, W. Reichas nustatė, kad iš išorės primesta griežta moralė, kurdama grubius ir iškreiptus antrinius impulsus, pati tampa nemoralaus elgesio priežastimi. A. Neillas: „Aš pastebėjau – kai tik sugriaunu „blogo“ berniuko kadaise gautas moralines instrukcijas, jis tampa „geru“ berniuku” („Summerhill”, 250 psl.).
Nesąmoningas prigimtinės nuodėmės pripažinimas kokia nors forma yra pagrindinis bažnyčių įrankis privilioti tikinčiuosius, nes žmonės, tikintys, kad gimė „nuodėmingi”, jaučia stiprų kaltės jausmą ir atpirkimo poreikį. Todėl A. Neillas tėvams pataria pašalinti bet kokį kaltės atpirkimo poreikį sakant vaikui, kad jis gimė geras, o ne blogas. Tai padės jiems išvengti gyvenimą neigiančių religijų įtakos.
W. Reichas teigia, kad bažnyčia, kaip institucija, įtakodama jaunimo seksualumą, daro milžinišką žalą sveikatai („Children of the future”, 217 psl.). Cituodamas etnologinius tyrimus. jis pastebi: „Primytiviose bendruomenėse, kuriose žmonės gyvena malonumą teikiantį ir neiškraipytą seksualinį gyvenimą, tarp vyrų ir moterų nėra seksualinių nusikaltimų, perversijų, grubumo. Išprievartavimai net neįsivaizduojami, nes jų visuomenėse tam nėra jokio poreikio. Jų seksualinė veikla teka normaliais, gerai sutvarkytais kanalais, kurie bet kuriam kunigui keltų pasipiktinimą ir baimę. Suvaržytas, asketiškas jaunimas ir apkalbinėjančios, mušančios vaikus moterys šiose primityviose visuomenėse neegzistuoja. Jiems patinka žmogaus kūnas, jie patiria malonumą dėl jo seksualumo. Jie nesupranta, kodėl jauni vyrukai ir merginos negalėtų mėgautis savo seksualumu. Kai tik į jų gyvenimus įsiveržia asketizmas, šventeiviška painiava ir bažnyčia, kuri kartu su „kultūra” atneša ir išnaudojimą, alkoholį bei sifilį, jie pradeda kentėti kaip ir mes. Jie ima gyventi „moralų” gyvenimą, t.y. slopinti savo seksualumą, ir vis labiau grimzti į seksualinio sielvarto būseną. Tuo pat metu jie tampa seksualiai pavojingi. Pasireiškia sutuoktinių žmogžudystės, seksualinės ligos ir visokio plauko nusikaltimai.” ( Ibid., 193 psl.).
Jei mūsų visuomenėje būtų plačiai taikomi libertariniai vaikų ugdymo metodai, tokių nusikaltimų skaičius žymiai sumažėtų. Tai gana svarbu anarchistams, kurie dažnai klausinėjami kaip išvengti nusikaltimų anarchistinėje visuomenėje. Atsakymas toks: jei žmonės nebūtų slopinami vaikystėje, nusikaltimų būtų gerokai mažiau. Visų pirma, nesusiformuotų asocialų elgesį lemianti antrinių impulsų struktūra. Kitaip tariant, vadinamosios nusikaltimų problemos sprendimas slypi ne policijos, įstatymų skaičiaus didinime ar grįžime prie griežtų „tradicinių šeimos vertybių”, kaip norėtų konservatoriai, o priešingai – atsisakyme nuo tokių vertybių.
Yra ir kitų problemų, susijusių su religijų diegiamu moralizmu. Viena jų – neapykantos skiepijimas. „Jei vaikui sakoma, kad tam tikri dalykai yra nuodėmingi, jo meilė gyvenimui virsta neapykanta. Kai vaikas laisvas, jis niekada negalvoja apie kitą vaiką kaip nuodėmingą.” (Neill, Op. Cit., 245 psl.) Nuo idėjos, kad kai kurie žmonės yra nusidėjėliai, tėra tik mažas žingsnelis iki minties, kad kai kurios žmonių klasės ar rasės yra daugiau „nuodėmingos” nei kitos, o tai kartu su užslėptu pykčiu ir sadistiniais impulsais, sukurtais ankstyvojo moralistinio auklėjimo, veda į prietarus, diskriminaciją ir mažumų persekiojimą.
Dar vienas religinio mokymo pavojus yra gyvenimo baimė. „Religija vaikui dažniausiai reiškia vien baimę. Dievas yra galingas vyras su skylėtais akių vokais, todėl jis mato tave visur ir visada. Vaikui tai dažnai reiškia, kad dievas mato ir tai, kas daroma po lovos apklotu. Įdiegti baimę vaikui yra pats bjauriausias iš visų nusikaltimų. Pasakęs „ne” gyvenimui, vaikas tampa nepilnavertis, tampa bailys.” (Ibid., 246 psl.) Tie žmonės, kurie buvo gasdinami, kad po mirties pateks į pragarą, niekada visiškai nebeišsivaduos nuo neurotinio nerimo dėl savo saugumo. Tokie žmonės langvai tampa valdančiųjų propagandos, spekuliuojančios jų materialiniu nesaugumu, taikiniu
