Pakelkite rankas visi tie, kuriems patinka globalizacija! Ar jūs jiems priklausote? Jei taip, yra pagrindo tikėti, kad jūs esate buržujus romantikas. Kas yra buržujus romantikas ir kodėl turėtumėte susirūpinti? Globalizacijos epochoje buržujai romantikai tampa tarptautinės korupcijos varomąja jėga, nors prisidengia altruizmu. Buržujų romantinės paradigmos išmonė slypi tame, kad individas, patekęs į šią kategoriją, dažnai išvis nesupranta, kur pateko. Pastaruoju metu buržujų romantika tapo socialine tendencija. Holivudo žvaigždės, politikai, NVO darbuotojai ir šiaip piliečiai propaguoja šitą sistemą, nesirūpindami jos šalutiniu poveikiu. Jos populiarumas tenkina ir liberalius „hipių“ judėjimus, ir korporacijų/politikų interesus. Ji prievartauja tiek liberalus, tiek konservatorius. Tai kas iš tikrųjų yra tie buržujai romantikai? Ir kaip išgirsti signalą, skelbiantį, kad tu esi vienas iš jų? Pažvelkime į viską įdėmiau.

       Buržujai romantikai yra neoliberalai, vietoj geresnės pasaulinės pilietinės visuomenės iškeliantys laisvosios rinkos metodus. Jie įsivaizduoja pasaulinę rinką, knibždančią nuo įvairių tautų ir kultūrų, kuriose visose bus įmanoma prekiauti ir keistis resursais – tai atneštų naudos visiems. Tai – firmų bosai, atiduodantys šiek tiek turto pagalbos Pietums programoms. Tai korporacijų darbštuoliai, kurie tikina, kad modernybė ir technologijos išjudins Pietų ekonomikas. Tai netgi vadinamieji „humanitarai“, prievartaujantys į globalinės rinkos areną priimti trečiojo pasaulio rinkas ir prižadėti, kad masiniam skurdui ateis galas. Jų yra visur. Jie egzistuoja įvairiais pavidalais, esti skirtingų spalvų, profesijų, religijų, atstovauja skirtingiems politiniams sluoksniams. Trumpai tariant, buržujus romantikas yra kapitalistas šventeiva: tas, kurio intencijos yra socialistinės, bet svarbiausia – kapitalizmas. Jie yra laisvosios rinkos „geros valios“ šalininkai.

       Tačiau jie atsisako pripažinti, kad laisvoji rinka yra kokia tik nori, tik ne laisva. Nors leidžiama kilti globalinės Šiaurės rinkoms, bet globaliniai Pietūs lieka apipančioti. Laisvoji rinka yra modernus nevaržomo globalinio kapitalizmo eufemizmas. Mes laisvąja rinka vadiname nacionalinių ir korporacinių interesų susivienijimą siekiant padidinti pelną ištisai manipuliuojant tarptautinėmis prekybos sutartimis. Mes laisvosios rinkos institucijomis vadiname TVF ir Pasaulio banką, kurie turėjo didžią užduotį padėti skurdžiausioms tautoms, bet veikia turtingųjų tautų naudai.

       Kaip bebūtų, ne tik JTO, TVF ir Pasaulio bankas stengiasi nutrinti liniją tarp korporacinių ir humanitarinių interesų. Pasaulio bendruomenei didžiulį nerimą kelia biotechnologijos industrija ir nesirūpinimas ja. Nieko nuostabaus, kad JAV ta tema diskutuojama labai mažai. Korporacijos mato globalinius Pietus kaip „neišnaudotą“ rinką, kurios priklausomybė nuo užsienio pagalbos padaro tų šalių gyventojus palankiais vartotojais iš būtinybės. Daug paramos ir vystymo programų po apgaulinga federalinio jų įvaldymo kauke slepia korporacines iniciatyvas. Monsanto, pasaulyje lyderiaujanti chemijos kompanija, kasmet investuoja milijonus, kad sukurtų genetiškai modifikuotą (GM) maistą, atsparų jų pačių gaminamam vejos žudikui – Round Up ®. Didysis Monsanto tikslas būtų išplatinti pesticidus tarp įprastinių žemės ūkio gaminių ir pakelti jų kainas. Bėda ta, kad Monsanto aptiko alkaną, badaujančią rinką. Bandydama sužaisti humanitarinėmis simpatijomis kitoms tautoms ir individams, Monsanto 1998 Europoje pradėjo agresyvią viešųjų ryšių kampaniją, kurios šūkis buvo „Teatsigauna derlius“. Ši kampanija paskatino alkaną Afriką tirti ir utilizuoti GM maistą. Globaliniai Pietūs atsakė įniršiu.

       Kodėl gi? Juk buržujaus romantiko požiūriu maistas yra maistas! Ypač badaujantiems ir skurstantiems Afrikos žmonėms. Ak, bet arčiau pažvelgus į tikrus šių korporacinių interesų padarinius besiplėtojančioms ekonomikoms paaiškėja, kodėl taip aršiai buvo priešinamasi GM maistui. Maisto ir plėtros politikos institutas (IFDP) pabrėžė tris destabilizuojančius faktorius, dėl kurių GM maistas kelia pavojų globaliniams Pietums: 1) korporacijų noras pasipelnyti; 2) atsisakymas teikti informaciją; 3) neadekvatus atsakas alkiui.

       Korporacijų fondai buvo įkurti tam, kad padėtų vargšams, bet jie krauna pinigus į korporacijų kišenes. IFDP pažymi, kad „mokesčių mokėtojų pinigai naudojami, kad Pietų šalys per užsienio pagalbos programas būtų paverstos alternatyviomis GM produktų rinkomis. USAID ir Pasaulio maisto programa, besimėgaujančios savo altruistiniu fasadu, ugningai priešinasi GM maisto žymėjimui. 2004 metais, Tailandui JAV primetė 8.7 mlrd. dolerių sankcijas, kadangi ši valstybė nesutiko priimti maisto, ant kurio žymima, ar jis yra genetiškai modifikuotas.

       Didžiuliai atvežamo maisto kiekiai, nepažymėti etiketėmis „organinis“ ar „genetiškai modifikuotas“, apsunkina valstiečių ir savarankiškų bendruomenių gyvavimą. GM produktų patentų teisės padaro vidaus ekonomiką priklausomą. Jei valstietis be leidimo pasistengia pasisodinti GM sėklų, jis iš esmės pažeidžia Monsanto GM sėklų patentų teises. Kai kur GM sėklos sukėlė nepriklausomų ūkių krizę ir teismo būdu privertė ūkininkus atsiskaityti patentus turinčioms korporacijoms. Taip užteršiami ir organinio ūkininkavimo metodai. Taigi, patentų teisės yra priešiškos progresui ir ekonominiam stabilumui besivystančiose šalyse. GM maisto šalininkai naudoja du klaidingus argumentus: kad alkį skatina nepakankamas kiekis maisto, o GMO gelbsti žmones nuo bado mirties. Kaip bebūtų, tyrimai rodo, kad pasaulyje vienam žmogui pagaminama daugiau maisto, nei bet kada istorijoje. Taigi, problema slypi ne maisto trūkume, jo gamyboje, o vargšų galimybėse pavalgyti.

       Plėtros programos ir toliau eksploatuoja skurstančias ir badaujančias šalis, prievartaudamos jas atlikti veiksmus prieš jų pačių valią: „pagalbos“ priėmimas nesutaikomas su savarankišku plėtros procesu. Kai GM peržengia valstybių sienas, besivystančios šalys nebegali išvengti korporacinio imperializmo finansinės galios keliamų grėsmių. Afrikoje besivystančios šalys priešinasi biotechnologijos industrijai ir jos vykdomam šalių eksploatavimui. Catherine Bernini nusakė kapitalistų idealą sakydama „Maistas yra jėga. Mes jį panaudojame, kad pakeistume elgesį. Kai kas gali tai pavadinti papirkimu. Mes neatsiprašinėjame“. Na, bet mes visi sėdime namie, patenkinti tuo, kad mūsų mokesčių pinigai padaro tai, ko negalime patys mes – padeda tiems, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos.

       Faktas, kad šios „užsienio pagalbos“ kampanijos aukos yra tiek „nuvarytos“ besivystančių šalių ekonomikos, tiek mes, piliečiai. Tačiau mes – tik savo įsitikinimų aukos, paverstos minėtųjų programų gynėjais. Kaip mes galime pakeisti tokius klaidingus įsitikinimus? Amerikos žmonės, patenkinti savo izoliuotu žvilgsniu į pasaulį, patenkinti ilsisi įsitikinę, kad jų valdžia (žmonių valdžia, jų išrinkta ir jiems dirbanti...arba tik kalbanti) pasirūpins viskuo. Jau seniai laikas pakeisti tokią nuomonę. Ne tik dėl mūsų rolės kariniuose ir kitokiuose konfliktuose, bet ir dėl mūsų, kaip „humanitarinės pagalbos“ teikėjų rolės. „Pagalbos užsieniui“ programos – tai tik iškreipti pavadinimai, sumažinantys kapitalistų gėdą prieš pilietinę visuomenę, ir tuo pačiu įsteigiantys ištisas rinkas, suvaržančias trečiąjį pasaulį. Ar jums dar keista, kodėl likęs pasaulis yra toks pilnas neapykantos Amerikai? Taigi, prieš nuramindami savąją moralę dėl globalizacijos, paklauskite savęs: ar išvengėte buržuazinės romantikos apgaulės? Ar jūs tik vieni iš jų?

       www.infoshop.org

       Vertė kp