Šis rašinys iš pradžių buvo skirtas Delfio portalui, bet tikriausiai dėl savo reakcingumo (taip, juk tai atsakymas į daugybę piktų komentarų mano asmeniui ir mano pažiūroms) liko nepaviešintas. Gal ir teisingai, nes vienoje vietoje aš spekuliatyviai Katalikų bažnyčią pavadinau „piderastine organizacija“. Dabar to tekste nebėra: rastas kitas, švelnesnis apibūdinimas. Taigi, redaktorių valia spręsti, kas turi būti jų laikraščiuose, kas ne. Tačiau, jeigu tikrai šiame straipsnelyje yra nors kiek anarchizmo, tai man visai patiktų, jei jį savo tinklapyje publikuos www.anarchija.lt
Apmaudu, bet didžioji dalis Lietuvos katalikų mano, jog šeima remiasi ne morale, o bažnyčia: „sakramentu“, „zaksu“ ar „štampu pase“. Didieji humanizmo laikai eina į pabaigą, juos keičia naujųjų biurokratų ir klierikų aparatas. Nekalto straipsnelio „Šeima krikščioniškomis akimis“ komentatoriai neokonservatoriai pasipiktino, jog šeima yra savistovi vertybė, o autoriaus kuklią istorinę ir teologinę šeimos instituto apibraižą išvadino bolševizmu ir homoseksualizmu. Regis, apie šiuos dalykus verta pasiaiškinti, nes kiek begintum šeimą nuo hiperbolizacijų ir frustracijų, vis vien išlieka pavojus, kad šį šventą Dievo kūrinį ar pasaulietinį darinį (nelygu kaip pavadinsi) puls visokie ideologijų tarnai.
Žinoma, pilkoji virtualiųjų piliečių masė apie viską sprendžia pagal sąmokslo teorijos ir antrojo galo schemas. Taip pažangi, socialdemokratiška ir žmonių teises ginanti bendruomenė „Naujoji kairė 95“ keiksnojama už tuos pačius pramanytus dalykus: seksualinę orientaciją bei pasidavimą tariamiems baubams – aškenazams, komuniagoms, šėtonui ir t.t. Visa tai būtų juokinga ir tiek, jei ne nuojauta, kad visas tas mėšlas slypi tavo artimojo ir kaimyno galvoje.
Tautiečius reikia nuraminti. NK95 nėra nukreipta prieš Lietuvos liaudį ir jos papročius. Mes netgi esame heteroseksualūs! Didžioji dalis tokie esame natūraliai, t.y. iš prigimties, kiti iš įsitikinimo. Mat heteroseksualumas yra klasiška kairioji orientacija. Priešingai, homoseksualizmas (kartu su onanizmu) yra tipiškos dešiniųjų vertybės. Heterogeniškumas kreipia žmogų link naujų pojūčių ir žygdarbių, tuo tarpu homoseksiški dešinieji tradiciškai tenkinasi vis tuo pačiu ir tuo pačiu. Todėl daugelis konservatyvių elementų mėgsta užsisklęsti savo tamsiose romaniškose pilyse ir neapkesti kairiųjų protų, kurie kvėpuoja grynu ir laisvu kalnų oru.
Prie temos. Homoseksualizmo klausimas yra specifinė katalikybės problema. Katalikiškos moralės problema. (Žinoma, homooreontuotų žmonių buvo ir prieš šv.Petrą, bet jie nebuvo jokia problema, neturėjo slapstytis ir pan. Beje, Sodomos ir Gomoros tragedija buvo ne tame, kad šie miestai buvo ištvirkę, o visų pirma tame, kad neklausė Izraelio Dievo.) Apie tai nuo amžių kalbėjo humanistai ir švietėjai, rusų šviesuoliai (ypač V.Rozanovas). Be to, šiek tiek nukrypstant nuo pagrindinės temos, pastarieji taikliai pastebėjo (M.Dostojevskis, N.Berdiajevas), jog bolševizmo grėsmė tiesiogiai išvestina iš vakarietiškų sanklodų, iš jėzuitų dvasios ir organizacijos. Lietuvai, kuri buvo šio reakcingo ordino forpostas rytuose ir kuri nespėjo pati susidoroti su šiuo kriminaliniu slibinu, iki šiol sunkiai sekasi vertinti humaniškas bei švietėjiškas idėjas; Lietuva iki šiol nešasi tą jėzuitišką prakeiksmą, kuris šiandien apsireiškia visokių dvigubų standartų išplitimu. Vienas tokių – Katalikų bažnyčia yra tokia įstaiga, kurios didelė dalis darbuotojų, dvasiškių, yra homoseksualios orientacijos, vis dėlto Vyskupų konferencijos pareiškimais pasauliečiams LKB neva smerkia šį seksualumo reiškinį. Šį paradoksą noriu apsakyti dar paprasčiau – ši, iš esmės monoseksuali organizacija (V.Rozanovas) viešai pasmerkia gėjus pasauliečius ir po to dar sakosi ginanti šeimą! Toks dvigubas standartas šaukiasi Dievo rūstybės, bado akis visuomenės kritikams ir sunkia našta gula ant tikinčiųjų pečių.
Vyskupų konferencijos dar neatskleidė nė vienos rezonansinės bylos dėl nuodėmingos savo darbuotojų elgsenos! Per visą dešimtmetį (ar šimtmetį?) nebuvo jokio reikalo, jokio pedofilijos atvejo ar homoseksualios draugystės po zakristijos skliautais?! Nejuokinkit, žmonės viską mato ir girdi! Bet mūsų Lietuvos KB hierarhai užsispyrusiai tyli. Apie panašius atvejus mus pasiekia žinios dažniausiai tik iš užsienio, tik pasaulietiniai laikraščiai apie tai retkarčiais informuoja, kartais ir patys pareiškia įtarimus dėl vienos ar kitos prisirpusios bylos. Toks veidmainiškas bažnyčios pareigūnų elgesys kenkia jiems patiems, o labiausiai tikintiesiems. Jie raginami smurtu priešintis Lietuvos mažumų taikiom eisenoms, LKB lobistiniais keliais prastuminėja antikonstitucines poįstatymines pataisas ir taip po truputį įtvirtinamas diskriminacinis menatalitetas. Greitai Lietuva pavirs tuo klierikaliniu užkampiu, koks ir buvo rožiniame tarpukaryje. Dar daugiau, mūsų šalyje, o ypač jos šventovėse, mažumų atžvilgiu baigia įsivyrauti nepakantumo kodeksas – toks, koks yra įkalinimo įstaigose.
Homoseksualumas yra katalikiškos moralės problema. Kalbu apie specifinį katalikybės santykį su viešumu. Tai yra teatrališkas santykis, po kurio skraiste užslėptos lieka moralumo grimasos, neaiškios ir iškreiptos. Geroji to maskarado pusė yra nenugalimas lietuvių polinkis į teatrališkumą ir ironiją, blogoji – visiškas etinis ir intelektualinis palaidumas, ambivalencija. Dėka tokių jėzuitinių talentų Lietuvos visuomenė palyginus lengvai prisitaikė prie okupacinės rusų valdžios, tačiau dėl to dabar taip stringa jos integracija į Europą. Tik pas mus ir Lenkijoje gali iškilti tokios fenomenalios problemos kaip prezidentinė krizė (adekvati permanentinei popiežiaus sosto krizei), nesutarimai su Europos lyderiais (tas pats velnias) – juk mes iki šiol gyvename dvigubų standartų tradicijoje… Tie dalykai mūsuose įsiėdę labai giliai ir netgi tapo mūsų tapatybės dalimi. Vis dėlto turi būti kažkokia aukštesnė moralinė instancija, kuri vaduotų tautą iš moralinės korupcijos gniaužtų. Ta instancija nebegalės būti LKB, tradicinės partijos ar atskiri charizmatiški lyderiai. Atėjo naujų laikų heraldai. Nesileisdamas į ilgesnius komentarus, tetarsiu, jog pagrindinis moralumo orientyras ir kodeksas nūnai mums yra Europos Konstitucija ar kitokia Sutartis, kuri vienok nepaneigia kito – Naujojo Testamento.
Tiek vienas, tiek kitas dokumentas Lietuvoje ir Lenkijoje skaitomas paskubomis, neatidžiai ir nenoriai. Tiek vienas, tiek kitas kovoja su dvigubais standartais. Dėkui Dievui, regresyviom Vatikano jėgom nepavyko užmesti kilpos ant Konstitucijos kaklo ir ji nepasprings nuo dvigubos standartizacijos. Dėkui Dievui šis iškilus dokumentas mokys mūsų vaikus protingos moralės ir tolerancijos. O štai Šventą Raštą skaityti mes turėsime išmokti patys. Daugelyje sričių mes neatsižvelgiam į Evangelijos dvasią. Štai, pavyzdžiui, apie homoseksualumą nei katalikų, nei kitų konfesijų kunigai nemoko nieko doro, kas aiškiai sakoma Naujajame Testamente. Pagrindinė vieta šiuo klausimu yra pirmieji laiško Romiečiams skyriai. Ten šv. Paulius ragina nesmerkti nusidėjėlių, nes visi stokoja Dievo pažinimo ir garbės, o išganomi tik Dievo malonės dėka. Toji tautos dalis, kuri atrodė Dievo nemylima, pasirodo bus mylima. Paulius įrodinėjo, kad Dievui nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, vagies ir keikūno, heteroseksualaus donžuano ir homoseksualaus piliečio. Visi yra lygūs ir jokia Romos ar Lietuvos kurija teneteisia, ir vienus tenadaro lygesniais už kitus. Toks yra Pauliaus, Jėzaus tarno, padavimas.
Taigi, homoseksualumas yra nuodėmė, bet ne didesnė už kitas, neužkertanti kelio siekti Dievo malonės ir tikėti Jėzaus Kristaus meile... Bet ką daryti su homoseksualiais lietuvių dvasininkais? Visų pirma mes neturėtume jų smerkti. Vis dėlto reikalauti, kad mūsų vyskupai būtų nuoseklūs, bristų iš dvigubų standartų liūno, privalome. Jie ir taip yra įsivarę į kampą… Jau turėtų apsivalyti, patys išviešinti netyrybės židinius, o dėl pogrindinių pedofilijos fabrikėlių klebonijose kreiptis pagalbos į Lietuvos ir tarptautines specialiasias tarnybas. Taip LKB galės dalinai atstatyti žmonių pasitikėjimą bažnyčia. Netgi gauti savus 80 proc. realaus, tikro prielankumo. Vietoj 80 proc. tariamo, veidmainiško.
Tiesa, yra ir kitas, reformatoriškas kelias. Kovodamas su Romos katalikų bažnyčios ištvirkimu ir dvasininkų luome matydamas nenugalimą homoseksualumo hidrą, vokietis Martinas Liuteris pats vedė ir savo sekėjams vienuoliams patarė kurti šeimas. Tokiu būdu prieš 500 metų Vidurio Europoje buvo išspręstas šis nepaprastai sunkus klausimas. Kada jį išspręs konservatyvi LKB? Aš viliuosi, kad gal būt dar suspėsiu Lietuvos žemėje išvysti moralinius LKB pokyčius. Gal ir ji panūs tapti nors kiek savarankiškesnė, lietuviškesnė, pažangesnė, visuomeniškesnė, šeimyniškesnė, kūrybingai ir jaunatviškai žvelgianti į ateitį bažnyčia?
Ervinas Koršunovas, teologas
