Transnacionalinės korporacijos tikslas yra tapti išties daugiašale – pakibti virš bet kurios tautos suverenios valdžios, tuo pačiu gaunant visų tautų suverenių valdžių aptarnavimą. Pagrindinis „Colgate Palmolive“ kompanijos finansų pareigūnas Cyrilas Siewertas savo pastebėjimu išreiškė visų korporacijų nuomonę. Jo pastebėjimas buvo toks: „Jungtinės Valstijos negali automatiškai reikalauti mūsų [korporacijos] paramos. Mes nė nemanome padaryti šios šalies pirmąja.“Pasirašius tarptautinius „laisvosios rinkos“ susitarimus, tokius kaip NAFTA, GATT ir FTAA, didžiosios kompanijos įgijo daugiau galios už nacionalinių valstybių suverenias valdžias. Šie susitarimai suteikia anoniminiams tarptautiniams prekybos komitetams privilegiją sutrukdyti, anuliuoti ar susilpninti bet kokios valstybės įstatymus, kurie galbūt apsunkintų investicijas ir korporacijų rinkos prerogatyvas. Šie prekybos komitetai – kurių geriausias pavyzdys yra Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO) – sudaro grupes „prekybos specialistų“, kurie, turėdami viršenybę prieš bet kokios šalies įstatymus, ekonominiuose klausimuose atlieka teisėjų vaidmenį, taip užtikrindami tarptautinio finansinio kapitalo viešpatavimą. Šis procesas, vadinamas globalizacija, laikomas neišvengiamu natūraliu „augimu“ ir plėtra, naudinga visiems. Iš tiesų tai yra globalinis, didžiųjų pasaulio verslo interesų surengtas pučas.
Niekieno neišrinkti ir ištraukti iš korporacijų pasaulio, šie specialistai susitikinėja slapta ir dažnai turi investicinių interesų susidūrę su sprendžiamomis problemomis. Jų nevaržo jokios sąlygos dėl interesų konfliktų. Nė vienas iš penkių šimtų GATT taisyklių ir apribojimų puslapių nėra nukreiptas prieš privačias korporacijos; visos taisyklės nukreiptos prieš vyriausybes. Vyriausybės signatarės turi mažinti tarifus, nutraukti ūkių subsidijavimą, traktuoti užsienio kompanijas taip pat kaip ir vidaus, gerbti visų korporacijų pretenzijas į patentus ir klausyti visuotinės elito biurokratinės valdžios – PPO – įsakymų. Jei šalis atsisako pakeisti savo įstatymus taip. kaip diktuoja PPO specialistai, PPO gali primesti baudas ar tarptautinės prekybos sankcijas, nutraukdama besipriešinančiai šaliai reikalingų prekių ir medžiagų tiekimą.
Kaip aukščiausias globalinis teisėjas, PPO veikė prieš įstatymus, laikytus „laisvosios rinkos barjerais“. Ji privertė Japoniją susitaikyti su didesnėmis pesticidų nuosėdomis importuojamame maiste. Ji sulaikė Gvatemalą, kad ji neatšauktų klaidinančios kūdikių maisto reklamos. Ji daugelyje šalių pašalino draudimą naudoti asbestą, ekonomiško kuro ir taršos standartus automobiliams. Ji veikė prieš jūrų gyvybę saugančius įstatymus ir draudimą vartoti produktus iš retų gyvūnijos rūšių. Europos Sąjungos atsisakymas importuoti hormonų pilną jautieną iš JAV susilaukė milžiniško liaudies pritarimo Europoje, bet PPO trijų specialistų grupė nusprendė, kad šis draudimas yra nelegalus prekybos suvaržymas. Sprendimas dėl jautienos statė į pavojų masę kitų maisto importo taisyklių, pagrįstų rūpinimusi sveikata. PPO panaikino dalį JAV gryno oro įstatymo, draudžiančio tam tikras benzino priemaišas, nes tai būtų kišimasis į importą iš užsienio įmonių. Ir PPO panaikino dalį JAV retų rūšių įstatymo, draudžiančio krevečių gaudymą tinklais, ir taip buvo atsisakyta saugoti jūros vėžlius.
Laisva prekyba nėra teisinga prekyba; ji teikia pelną stiprioms šalims silpnesniųjų sąskaita ir turtingųjų interesams likusiųjų sąskaita. Globalizacija reiškia laikrodžio atsukimą atgal, kai dar nebuvo daugelio XX amžiaus reformų: jokios laisvės boikotuoti produktus, jokio draudimo dirbti vaikams, jokių garantijų dėl uždarbio ar pašalpos, jokių viešųjų paslaugų, galinčių varžytis su privačiomis, jokios sveikatos apsaugos ir saugumo reikalavimų, galinčių turėti įtakos korporacijų pelnui.
GATT ir vėliau pasirašyti laisvosios rinkos susitarimai leidžia korporacijoms primesti monopolinės nuosavybės teisę čiabuviams ir bendruomeniniam žemės ūkiui. Tokiu būdu agrarinis verslas gali geriau įsiskverbti į vietines, save išlaikančias bendruomenes ir monopolizuoti jų resursus. Pavyzdžiui, PPO pasistengė, kad JAV korporacija RiceTec įgytų patentą visoms basmati ryžių rūšims, amžiais augintoms Indijos ūkininkų. Taip pat ji pasistengė, kad viena Japonijos korporacija turėtų išskirtines teises pasaulyje auginti ir gaminti kario miltelius. Šie atvejai demonstruoja, kad tai, kas vadinama „laisvąja rinka“, kontroliuojama korporacijų monopolisčių. Tokia plėtra paskatino Malaizijos premjerą Mahathirą Mohamadą ištarti tokius žodžius:
Mes dabar gyvename tokioje situacijoje, kai genetinių resursų prisivogusios Vakarų biotechnologinės korporacijos gali prisikaupti daug pelno, iš tų medžiagų gamindamos patentuotus genetiškai modifikuotus produktus. Kaip žemai nusivažiavo pasaulinė rinka, jei nebeįmanoma išsaugoti gamtos dovanų vargšams, tačiau turtuolių modifikuotos, jos tampa didžiulio turto šaltiniu?
Jei dabartinis turtingų šalių elgesys bus toks ir toliau, globalizacija tiesiog sugriaus valstybių sienas, kad turintieji kapitalo ir prekių galėtų laisvai dominuoti rinkoje.
Globalizacija yra logiškas imperializmo tęsinys, imperijos pergalė prieš respubliką, tarptautinio finansinio kapitalo – prieš vietinį produktyvumą ir tautinės valstybės demokratiją (tokią, kokia ji yra). Kaip bebūtų, pastaruoju metu, aidint visuotiniams protestams, įklimpo ar pritarimo nesusilaukė keletas prekybinių susitarimų. 2000–01 metais vyko demonstracijos Sietle, Vašingtone, Sidnėjuje, Prahoje, Genujoje ir įvairiose kitose vietose. 2003–04 metais pamatėme, kad skurdesnės tautos geriau perpranta laisvosios rinkos suktybes ir atsisako netekti paskutinių suverenumo likučių. Plintant visuotiniam pasipriešinimui, vis daugiau nacionalinių lyderių yra linkę darsyk pagalvoti prieš pasirašydami naujus prekybos susitarimus.
Milijonai žmonių visame pasaulyje išėjo į gatves protestuoti prieš laisvosios rinkos susitarimus. Tarp jų yra ūkininkų, darbininkų, studentų ir intelektualų; visi jie stebi, kad nebūtų žengta naujų žingsnių atgal. Dabar žodis „globalizacija“ reiškia naują tarptautinės ekspropriacijos etapą, kuriame ne pribaigiama tautinė valstybė, bet sunaikinamos demokratinės teisės, galinčios apsaugoti socialines išmokas ir riboti korporacijų galią. Remiantis laisvosios rinkos susitarimais, gali nustoti egzistuoti visos viešosios paslaugos, nes jos privačiam kapitalui reiškia „prarastas rinkos galimybes“. Įstatymai, kuriais stengiamasi apsaugoti aplinką, darbo standartus ar vartotojo sveikatą, jau panaikinti, nes „kuria barjerus“ laisvajai rinkai.
Pagal laisvosios rinkos susitarimus, nuosavybės teisė tapo tarptautiniu viešpačiu, esančiu aukščiau už visas kitas teises, tokias kaip teisę į švarią gyvenamąją aplinką, teisę į prieinamas viešąsias paslaugas ir teisę į bent mažytį gabaliuką ekonominės demokratijos. Vietoj to vienintelė absoliutinę galią turinti sritis yra korporacinio privataus verslo sritis. Ji naudojama siekiant nutildyti dirbančiųjų balsus ir jų galimybę plėtoti viešąjį sektorių, tarnaujantį jų interesams. Naikinama net pati kalbos laisvė, kai „produkto peikimas“ imamas traktuoti kaip kišimasis į laisvosios rinkos veiklą. Pačią gamtą monopolizuoja ir privatizuoja korporacijos.
Taigi, kova prieš laisvąją rinką yra kova už teisę į politinę – ekonominę demokratiją, viešąsias paslaugas ir socialines išmokas, teisę nebūti paliktiems visiškoje didžiojo kapitalo malonėje. Tai – nauja ir drastiška klasių kova, kurią, atrodo, pražiopsojo kai kurie marksistai, įnikę į klasikinę teoriją ir blogai susigaudantys šių dienų viešojoje politikoje. Kaip paaiškėja iš laisvosios rinkos susitarimų, globalizacijoje nelabai paisoma rinkos, čia paisoma tik laisvės. Ji neša naudą turtingesnėms šalims, bet ne skurdesnėms, ir pelną visų šalių turtingosioms klasėms eilinių piliečių sąskaita. Tai – nauja šmėkla, besivaidenanti sename pasaulyje.
pagal www.zmag.org parenge kp
