Buvo 2002-ųjų vasara, kai keliaudama per vieną Vengrijos miestelį pamačiau priešais mane einančią jauną merginą. Jai buvo penkiolika ar šešiolika metų, ir ji dėvėjo marškinėlius, kurie išdidžiai skelbė ją esant „bjauria mergaite“.Po šešių mėnesių Filadelfijoje vykusioje moterų studijų konferencijoje kalbėjau auditorijoje, kurioje kelios jaunos moterys dėvėjo marškinėlius, ant kurių krūtinės buvo piktų užrašų „p**da“ arba „kalė“. Tuoj po to atsidūriau Panamoje, kur mačiau apkūnią septynmetę pasipūtėlę su rožine palaidinuke, kurios užrašas šaukė „Bling bling“. Kai grįžusi namo pasižiūrėjau internete, pamačiau, kad užrašas „Bjauri mergaitė“ buvo pakeistas į „Kvaila bjauri mergaitė“, o kiti marškinėliai skelbė „Kol galiu būti viršuje”.
Ar merginos, dėvinčios tokius marškinėlius, yra išsilaisvinusios moterys, valdančios savo kūnus ir dabar skinančios moterų judėjimo vaisius, ar jos yra tiesiog apgaulės aukos? Tokios patirtys priverčia mane iškelti platesnį klausimą. Jos priverčia klausti, kaip buvo transformuoti ir į ką paversti moterų judėjimo tikslai ir požiūriai, kai jie buvo integruoti į populiariąją kultūrą ir kasdienybę.
Moterų išsilaisvinimo judėjimas, prasidėjęs septintajame dešimtmetyje, iš pradžių buvo radikalus judėjimas, siekęs gilių ir fundamentalių pokyčių. Jis apibrėžė tai, kaip vyrai ir kiti privilegijuotieji įsipina į kiekvieną socialinę, politinę ir ekonominę instituciją ir kultūrinę praktiką, ir taip pat metė iššūkį baltųjų dominavimui, privilegijuotam heteroseksizmui, susiskirstymui į klases, o taip pat ir lyties (gender) įvaizdžiams, kurie palaipsniui buvo normalizuoti ir paversti nematomais. Moterų išsilaisvinimo judėjimas, kaip prisimenu, kalbėjo apie radikalią visų mūsų institucijų transformaciją. Tai skatino moteris permąstyti kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, vertė reflektuoti, kieno interesams tarnavo visuomenės organizacija ir vertybės, kurias buvome išmokyti branginti.
Šio projekto centre buvo skirtumas tarp lyties (sex) ir lyties (gender). Norėdamos mesti iššūkį konservatyviam požiūriui, kad moters socialinė rolė buvo nulemta jos prigimties, feministės ginčijosi, kad jei gimstama vyru ar moterimi (tai biologinė funkcija – ir daug kam tada atrodė, kad šios dvi galimybės yra vienintelės), gender rolės buvo nulemtos visuomenės. Moterys pastebėjo, kad tai, su kuo mes buvome išmokytos tapatintis, tai, kas reiškė buvimą tikra moterimi, tarnavo vyrų ir kapitalizmo interesams. Tai privertė mus įtarti, kad tai, ko mus mokė, buvo mūsų „įgimti“ polinkiai, ir domėtis „laisvu pasirinkimu“.
Labai svarbus to laikotarpio straipsnis, tikra klasika, buvo Sandros Bem ir Daryll Bem „Amerikietės moters homogenizavimas: pasąmonės ideologijos galia“. Autoriai pareiškė, kad net jei diskriminacija baigtųsi rytoj, niekas drastiškai nepasikeistų, nes diskriminacija yra tik problemos dalis. „Diskriminacija žlugdo jau padarytus pasirinkimus. Kažkas dar žalingesnio iškreipia pasirinkimo motyvaciją. Tas kažkas yra pasąmonės ideologija, kalbanti apie moteriškąją lytį.“ Kitaip tariant, daugelis mūsų pradėjo suprasti, jog mes buvome socializuotos taip, kad norėtume to, kas kopijuotų status quo ir suteiktų jam didesnę galią.
Antroji moterų išsilaisvinimo judėjimo banga atmetė įsigalėjusius grožio standartus, Barbės (liesos baltaodės) įvaizdį, nes jis buvo išties nepatrauklus visoms, kurios nebuvo baltaodės, o dauguma iš mūsų tokios ir nebuvo. Kritika įgavo atpažinimo ir iššūkio grožio standartams bei apsirengimo ar puošimosi taisyklėms, įdiegtoms visuomenėje egzistuojančios rasinės, klasinės ir lyčių hierarchijos, formą. Antrosios bangos moterys buvo pavargusios nuo to, kad jas mados industrija vertė sekso objektais, todėl jos nuspyrė savo aukštakulnius (kurie buvo suvokti kaip kinių pėdų veržimo tęsinys – apribojant moterų judėjimą ir laikant jas priklausomybėje), nusiėmė korsetus ir liemenėles, nustojo dėti pastangas tapti 2 dydžiu ir susitelkė ties sveiku maistu – sveiku joms ir planetai.
Ką pamatysime pažvelgę į populiariąją kultūrą šiandien? Nagi, Barbė grįžo su trenksmu. Mergytės pradeda laikytis dietos ketvirtoje klasėje ir jau nebesustoja. Anksčiau tai būdavo daugiau baltųjų mergaičių problema, bet dabar tai išsiplėtė į visas etnines grupes. Ir dietų nepakanka, aliarmo vertomis proporcijomis daugėja anoreksijos ir bulimijos atvejų.
Šiandien dauguma jaunų merginų nori rengtis kaip Paris Hilton, Brittney Spears, Lidsay Lohan, Mariah Carey ir L'il Kim. Ir taip rengiasi ne vien paauglės ar vyresnės merginos, esama keturmečių ir šešiamečių, apsirengusių kaip sekso objektai. Visur vien iškirptės, ir mes, moterys, negalime pasisotinti, o einame ir nusiperkame dar daugiau rūbų su iškirptėmis. Kai kurios iš mūsų nustojo pirkti liemenėles aštuntajame dešimtmetyje; šiandien moterys užsiėmusios liemenėlių ir į jas dedamų krūtų pirkimu.
Didėja krūvos žurnalinių istorijų apie mergaites, kurios ankstyvojoje ar viduriniojoje paauglystėje nori pasididinti krūtis, taip pat daugėja paauglių, kurioms plastinės krūtų ir nosių operacijos dovanojamos gimtadienio ar mokyklos baigimo proga. Į madą sugrįžo kvailos blondinės: Jessica Simpson, Pamela Anderson, Paris Hilton. Moterys spraudžia savo kojų pirštus į daug kainuojančius dizainerių pagamintus batukus. Mes esame karta, kurią užliejo plastinė chirurgija ir botulinas.
Bet juk pasaulis yra pavojingas, ir moterims bei mergaitėms nutinka blogų dalykų. Kodėl pasaulyje, kuris mums nesaugus, jūs rengiate savo vaiką kaip sekso objektą? Kodėl pačios rengiatės kaip pornožvaigždės? Kodėl pasaulyje, kur siaučia prievarta prieš moteris, jūs dėvite marškinėlius su užrašu „Disciplinuok mane“?
Lengva įsivaizduoti atsakymą į šią kritiką iš moterų, dalyvavusių toje Filadelfijos moterų studijų konferencijoje: ar moterys neturėtų rengtis taip, kaip nori? Atsakyta būtų nedvejojant: taip, turėtų. Bet pirmiausiai mes turime sukurti pasaulį, kuriame moterys būtų išties laisvos pasirinkti. Taip, atkirstų tos merginos, bet ar tokių marškinėlių dėvėjimas nėra būdas išreikšti savo teisę apibrėžti save ir pateikti iššūkį sistemai. Į tai aš atsakau, kad taip gali būti, bet mados, kurias šiandien renkasi daugelis moterų, nėra iššūkis patriarchijai, o juo labiau kapitalizmui – anaiptol, šie pasirinkimai reiškia totalų bejėgiškumą prieš šias sistemas. Mes apsukome ratą. Mergaitės ir moterys dabar tiki, kad jos parodo esančios laisvos, kai rengiasi kaip tikri vyriškų seksualinių fantazijų objektai. Anksčiau vyrai eidavo į suaugusių sekso parduotuves pasižiūrėti moterų ir mergaičių, apsirengusių taip pat, kaip dabar kai kurios iš mūsų apsirengusios kasdien eina į mokyklą ar į darbą.
Išties moterims buvo pateiktas čekis apsipirkti. Mums sakė, kad moterų judėjimas kovoja dėl teisės rinktis. Korporacijų kapitalizmas ir patriarchija džiaugsmingai papildė antrosios bangos šūkį, kad bet koks pasirinkimas yra išlaisvinantis ir galią suteikiantis pasirinkimas. Bet ką išties reiškė „tai, kas asmeniška, yra politiška“? Prisimenu, ką reiškė tokie moterų laisva valia daromi pasirinkimai (tekėti, turėti vaikų, rengtis ir elgtis kaip priklauso, angažuotis nustatytoms seksualinėms praktikoms, pasirinkti darbą ar nedarbą, o jei dirbame, kokiu karjeros keliu eisime, ir pan.) – jie turėjo būti suvokti dominuojančios sistemos kontekste, kur rasės/etniškumo, klasės ar lytiškumo problemos kirtosi su gender, kad radikaliai apribotų moterų galimybes. Ši sistema tokia efektyvi dėl to, kad ji išties nematoma, nes jos pagrindinės privilegijos mūsų laikais yra milijardais būdų efektyviai racionalizuojamos ir normalizuojamos.
Vėlyvajame septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, moterims dalinantis istorijomis, palaipsniui ar kai kada staigiai lyg yla iš maišo išlindo ir dėmesio pareikalavo tai, kas anksčiau buvo normalizuota. Mums paaiškėjo, kad tai, kas buvo mano problema, mano negalia, mano baimė, mano skausmas, buvo patirta ir kitų moterų. Mes suvokėme, kad „tai, kas yra asmeniška, yra politiška“, yra galią teikiantis jausmas. Ne vien tik aš negalėjau gauti tam tikro darbo: kitos moterys turėdavo tą pačią problemą, ne dėl to, kad aš/mes nesame pakankamai geros darbuotojos, bet dėl plintančio rasinio ir gender šališkumo priimant dirbti. Išaiškėjo, kad mano alga mažesnė, nei mano bendradarbių vyrų – ne dėl to, kad moterys iš prigimties silpnesnės, mažiau kompetentingos ar produktyvios, o dėl to, jog darbai ir užmokesčiai buvo apibrėžiami taip, kad vyro padarytas darbas buvo vertinamas labiau ir nusakomas kitais žodžiais. Ir bet kuriuo atveju vyras nešiojo švarką ir kaklaraištį arba uniformą.
Tada pasakyti „tai, kas yra asmeniška, yra ir politiška“ reiškė pažymėti, kad pradėti galima nuo individualių moterų gyvenimų ir tiesiai nuo tos realybės pajudėti link institucinių privilegijų bei hierarchijų. Mes pradėjome suvokti, kad tai, kas atrodė esą individualūs pasirinkimai, išties buvo labai socialu ir išreiškė valdančiųjų vertybes ir interesus. To pasekmėje mes tapome labai įtarios savo pasirinkimuose.
Šiandien asmeniška yra tiesiog asmeniška. Ir tas supratimas į populiariąją kultūrą atėjo dėl to, kad nėra jokio politinio konteksto ar analizės, apie ką Katha Pollitt rašo taip: „Moterys išmoko visą tai, ką daro, kiek tai būtų akivaizdžiai konformistiška, bejėgiška, rodytų susinaikinimą ar nusižeminimą, nusakyti kaip asmeninį pasirinkimą, kuris negali būti kritikuojamas, nes tai ir yra feminizmas“.
Kai šešiasdešimtųjų ir septyniasdešimtųjų feministės reikalavo moterims teisės pasirinkti, jis atpažino prievartinės institucionalizuoto rasizmo, seksizmo, heteroseksizmo ir klasinių privilegijų galios kontekstus. Moterys pradėjo suprasti, kad individualios problemos virsta socialinėmis ir jas individualiai nelabai įmanoma išspręsti, jei išvis įmanoma. Moterys stebėjo, kas riboja pasirinkimus ar verčia rinktis ir klausė, kaip galima tuos pasirinkimus pakeisti, ne tik dėl savęs, bet dėl visų moterų, visų žmonių.
Šiandien socialinių problemų nėra. Respublikonų administracijos Vašingtone ir apskritai konservatyvių dešiniųjų dėka mes gyvename pasaulyje, kuriame nebėra socialinės dimensijos ir nebėra socialinių problemų. Dabar gyvena tik individualios žmogiškos būtybės, vertos ar nevertos, nusipelniusios ar nenusipelniusios. Kompleksišką susijusių faktorių tinklą, kuriame anuomet buvo būtinas rimtas pagarbus žvilgsnis į kiekvieną socialinio ir ekonominio gyvenimo aspektą, pakeitė supaprastintas redukcionistinis požiūris.
Kadaise moterys, kenčiančios nuo didelio nedarbo, nelygybės mokant atlyginimus, neegzistuojant ar esant nepakankamai didelėms išmokoms, negalinčios normaliai auginti vaikų ir gyvenančios gerovės sistemoje, verčiančioje jas dirbti iki nukritimo, negalinčioje joms garantuoti galimybės mokytis, organizuotai gindavosi nuo skurdo ir diskriminacijos. Dabar užuot metus iššūkį klasiniam ir rasiniam diktatui, atkakliai peršami tokių problemų sprendimai patariant moterims kurti labdaros draugijas, rinkti užsilikusias drapanas toms neįsidarbinusioms nevykėlėms. Bet pagal 2004 duomenis, skurde gyveno vienas iš aštuonių žmonių. Ir skurdas yra socialinė problema. Turėtų būti aišku, kad moterys gyvena skurde ne dėl to, kad nemoka sekti madų.
Didžioji šios šalies konservatorių pergalė buvo griežtas klasinių ieškinių teikimo apribojimas. Aštuntame ir devintame dešimtmetyje klasinius ieškinius teismuose pateikę dėl rasės, lyties ar abiejų diskriminuoti moterys ir vyrai skynė pergalę po pergalės. Tokie procesai buvo tikras įrodymas, kad „asmeniška yra politiška“, nes jie augino sąmoningumą, nurodė socialumo reikšmę ir davė pergalingų rezultatų. Šiandieniniai efektyviai neigiamas rasizmas, seksizmas, heteroseksizmas ir homofobija.
Kadaise tai, kas asmeniška, išties buvo politiška. Šiandien tai tiesiog asmeniška. Kapitalistinė patriarchija dar sykį įrodė savo neeilinį sugebėjimą radikalius judėjimus ir iššūkius sistemai perpakuoti taip, kad sistema būtų palaikoma, o egzistuojantis galių ir privilegijų paskirstymas visuomenėje išlaikytas. Kaip patogu kapitalistinei patriarchijai yra tai, kad jaunos merginos šiandien galvoja, jog rengtis atspindint kiekvieno vyro seksualinę fantaziją reiškia merginų išsivadavimą, ir kad moterų judėjimas reiškė tik teisės pasirinkti siekį bei neturėjo nieko bendro su sudėtingais sprendimais dėl to, kokias vertybes ir socialinę viziją reiškia mūsų pasirinkimas.
Gerai prisimenu šešiasdešimtųjų seksualinę revoliuciją. Tada atrodė, kad pildosi moterų viltis kontroliuoti savo kūnus, valdyti savo pačių seksualumą. Bet greitai pasirodė, kad naujoji seksualinė laisvė tiesiog reiškė daugiau galimybių vyrams, o ne naujas patirtis moterims. Linda Phelps 1972 metais savo straipsnyje rašė: „Mūsų kultūrinė vizija yra tik vyrų patirties projekcija“. Ar tai pasikeitė? Toliau ji sakė: „Moterys yra bombarduojamos tokiais pačiais moters kūno seksualiniais stimuliatoriais kaip ir vyrai, taigi, moterys dažnai narsicistiškai reaguoja į savo kūną ir tai, kas jam daroma. Moteris yra mokoma būti seksualinių geismų objektu“. Skamba skausmingai pažįstamai. „Moterys yra socializuojamos taip, kad priklausytų iškreiptam erotinių fantazijų ir įvaizdžių pasauliui, kurį apibrėžia ir kontroliuoja vyrai“. Iš esmės moterys supranta, kad nieko naujo neįvyko. „Turime tiesiog naują, labiau sofistikuotą (ir introvertišką) vyriškos seksualinės kultūros versiją. Seksualinė laisvė reiškė didesnes galimybes vyrams, o ne naujas patirtis“.
Human Rights Watch tinklalapyje galėsite paskaityti: „Milijonai moterų visame pasaulyje gyvena apgailėtiname skurde, jos yra puolamos dėl to, kad yra moterys. Moterų puolimas yra negailestingas, sistemingas ir plačiai toleruojamas. Prievarta ir diskriminacija, nukreipta prieš moteris, yra pasaulinė socialinė epidemija. Mes gyvename pasaulyje, kuriame moterys iš esmės nekontroliuoja to, kas daroma su jų kūnais.”
Tokiam pasaulyje kovos dėl teisių pantomimoje, kurią vyriškoji kultūra vadina feminizmu, vis labiau netenkama jėgų ir degraduojama. Kova dėl teisių, kaip mus dabar tikina, nereiškia teisės į išsilavinimą, ekonominę nepriklausomybę, savojo kūno kontrolę, aplinkos saugojimą, socialinio teisingumo pamatų grindimą, bet teisingą pasirinkimą nešioti naujausius marškinėlius ir auskarus. O kieno interesams tai tarnauja? Šiandien kultūrinėse praktikose tebegalioja galios santykio nelygybė. Rasizmas, seksizmas ir klasinės privilegijos tebeklesti. Jos įrėmina mūsų pasirinkimus ir apibrėžia jų reikšmes. Antroji moterų judėjimo banga kalbėjo ne apie „lygybę“, bet apie išsilaisvinimą, nes, patikėkite manimi, lygybės negana.
Pagal www.counterpunch.org parengė Kasparas Pocius
