Mes gyvename ne ideologijų pabaigos, bet jų atgimimo eroje. Pavyzdžiui, anarchizmą daugelis jo duobkasių jau seniai laikė mirusiu, o štai šiandien jis pasireiškia iš naujo, jo puiki savijauta atsispindi socialiniuose judėjimuose, visur dygstančiuose iš mūsų vis labiau destruktyvios globalinės socialinės tvarkos gelmių.
Užtenka vien internete ar kitais būdais stebėti judėjimo prieš kapitalistinę globalizaciją debatus, kad pastebėtum, jog juose vyrauja anarchistiniai principai, tokie, kaip organizavimasis arba bet kurios valstybės formos atmetimas („que se vayan todos“!).
Ir kol senieji kairieji intelektualai, ypač Lotynų Amerikoje, vis dar atrajoja nuolatos kintančius judėjimo šūkius, visuotinės simpatijos linksta prie laisvai organizuotų ir daugiausiai savarankiškų mobilizacijos ir diskurso modelių, o tai įrodo Pasaulio Socialinis Forumas Porto Alegrėje.
Autonominė perspektyva, labai artimai susijusi su anarchizmu, taip pat labai akivaizdi politiniuose ir socialiniuose modeliuose. Šį požiūrį formuluoja tiek Michaelis Hardtas ir Toni Negri, tiek Multitudes žurnalo grupė, tiesioginė 1968-ųjų gegužės įvykių Prancūzijoje palikuonė. (Naujausia Hardto ir Negri knyga, taip pat pavadinta Multitudes – figūruoja geriausiai perkamų Amazon.com knygų sąrašuose).
Nors organizuotų anarchistų esama mažai – pavyzdžiui, Ispanijos CNT laikraštį užsisako apie 6 tūkstančius prenumeratorių, o CGT, profsąjungai, kuriai aš priskirčiau libertarinę tradiciją, vargu ar priklauso bent šimtas žmonių, – nusiteikimo prieš valstybę, tarptautinio solidarumo, individo laisvės ir laisvų asociacijų principai yra būdingi įvairiausiems judėjimams (nuo Barselonos skvoterių iki Ekvadoro „beteisių“, Argentinos „piqueteros“, Italijos autonomistų). Visiems jiems bendras įsipareigojimas emancipuotis išvengiant savų pajėgų delegavimo į tarpininkaujančias profesionaliosios politikos struktūras.
Kur yra naujosios anarchizmo, regis, tampančio XXI a. ideologija, šaltinis – juk sakoma, kad marksizmą jau ištiko galas. Ideologijų (kurių mitai yra neistoriški) stiprybė priklauso nuo istorinio konteksto. Ir pagal mano hipotezę – priešingą vyraujančioms nuomonėms – anarchizmui priklauso ateitis.
Ankstyvaisiais darbininkų judėjimo laikais (Pirmajame Internacionale), o vėliau nuo Andalūzijos ir Katalonijos iki carinės Rusijos, Prancūzijos Charte d'Amiens ir Čikagos, Gegužės 1-osios gimtinės išplitęs organizuotas anarchistinis judėjimas neatlaikė tiek kapitalizmo, tiek komunizmo sąlygomis patirtų represijų. Jo trapumas buvo pasekmė to, kad jis laikė tautinę valstybę svarbiausiu priešu, o tai buvo metas, kai valstybė tapo socialinės organizacijos centru ir pagrindu. Kaip bebūtų, dvidešimtasis amžius buvo tautinės valstybės amžius.
Klasikinis anarchizmas pasižymėjo plačiu pažiūrų spektru – nuo Stirnerio neredukuotino individualizmo iki Proudhono socialinės kooperacijos idėjų ir iki Bakunino bei Kropotkino libertarinio komunizmo idėjų. Jis visiškai skirtinguose kontekstuose įkvėpė tokias socialines kovas, kaip Machno valstiečių revoliucija Rusijoje, XX a. 3 dešimtmečio miesto socialinius judėjimus Meksikoje ir embrioninę socialinę revoliuciją, kurią pirmojoje pilietinio karo fazėje bandė įvykdyti ispanų ir katalonų anarchistai.
Šitoje įvairialypėje ideologinėje srovėje, kurią pripažino ir už kurią kovėsi milijonai, yra centrinė idėja: visiškas išsilaisvinimas nuo pagrindinio priespaudos šaltinio, valstybės. Tai buvo svarbu, kai nacistinė – fašistinė, stalinistinė ir liberalioji demokratinė karo mašinos ginklavosi, norėdamos viena kitą sunaikinti ir pasinaudoti valstybę, kad galėtų kontroliuoti tiek žmonių, kiek begalėjo apžioti.
Ir štai valstybių, nesvarbu kokia jų vėliava, pergalė po pusės amžiaus virto krize. Komunistinės vyriausybės negalėjo amortizuoti būtent to, ko iš jų tikėjosi Marxas: gamybinių jėgų plėtros. Taip atsitiko todėl, kad informacinė, technologinė revoliucija negali vykti, jei nėra informuotos visuomenės – tai yra, nuo valstybės laisvos visuomenės. Dinamiškai plėsdamasis kapitalizmas pats globalizavosi ir taip paplovė tautinės valstybės pamatus, ant kurių buvo pastatyta jos politika. Ekonomika tapo globaline, valstybė liko tautine, o visuomenė, valstybės našlaitė, gyvuojanti iš globalinio nepastovumo malonės, vis labiau apsikasė lokaliose erdvėse. Arba virto rinkiniu individų, kurių kiekvienas turėjo savo rūpesčių ir planų. Dėl to daug žmonių, ypatingai jaunimas, dar turintis suformuoti savą ideologiją, nustojo tikėti politikais, bet ne pačia politika, ne kitokia politika. Taigi, kol didžiosios jėgos bando užimti vietas komplikuotuose santykiuose tarp globalizacijos ir tautinės valstybės, noras išlikti ir pasipriešinimas kyla iš individo ir vietinės bendruomenės – kitais žodžiais tariant, iš to, kas tapo anarchistinės ideologijos konstravimo medžiaga.
Sunkiausia anarchizmui visada buvo sutaikyti asmeninę ir lokalinę autonomiją bei kasdienio gyvenimo industriniame ir nuo visko priklausomame pasaulyje komplikuotumą. Ir čia technologija tampa greičiau ne marksizmo, o anarchizmo šalininke. Vietoj didelių fabrikų ir gigantiškos biurokratijos (socializmo materialinės bazės), ekonomika vis dažniau veikia per tinklus (materialinius organizacinės autonomijos pamatą). Ir vietoj tautinės valstybės kontroliuojamos teritorijos mes turime miestus – valstybes, tampančias laidininkais tarp skirtingų teritorijų. Visa tai pagrįsta internetu, mobiliaisiais telefonais, satelitais ir informaciniais tinklais, kurie leidžia lokaliai ar globaliai komunikuoti visai planetai. Tai ne tik mano interpretacija: tai aiškiai atsispindi socialinių judėjimų diskurse, tai parodė puiki Jeffrey Juris'o knyga. Čia mes vėl girdime raginimą likviduoti tautinę valstybę, konstruoti autonomines socialines organizacijas, susidariusias iš individų ir bendraminčių grupių, rengiančių debatus, balsuojančių ir veikiančių per interaktyvios komunikacijos tinklus. Ar tai utopija? Ne, tai ideologija. Pažvelkite į skirtumą: utopijoje įsivaizduojamas geidžiamas pasaulį. Ideologija suformuoja praktiką. Utopijoje svajojama. Už ideologiją kovojama. Anarchizmas yra ideologija. O neoanarchizmas yra kovos instrumentas, atitinkantis XXI a. socialinio maišto poreikius.
Kai anarchizmas skelbia šūkį „Jokių dievų, jokių valdovų!“ – o tas šūkis skambėjo visada – jo pagrindinis varžovas maište prieš globalinį kapitalizmą šaukia „Dievas yra mano vienintelis valdovas!“. Esant akistatoje su nekontroliuojamu globaliniu kapitalizmu, o socializmui išėjus į pensiją, pasipriešinimą vykdo du nesutaikomi oponentai – fundamentalizmas ir anarchizmas.
Iš www.anarchistnews.org vertė KP
