Šitą straipsnelį parašiau prieš keletą metų, po eilinio teroristinio akto arba karo veiksmų, kurie buvo pradėti prieš rinkimus. Palestinos pavyzdys įrodo, kad straipsnis aktualus ir šiuo metu. Valdančiosios Izraelio partijos bei valdžioje esantys politikai neturėjo jokių vilčių artėjančiuose rinkimuose, kurie įvyks vasarį, tačiau dabar Ehudo Barako ir Tzipi Livni reitingai smarkiai auga. Tai eilinis karas, padėsiantis laimėti rinkimus.
Izraeliečiams nereikia meluoti, kad karas nukreiptas prieš „Hamas“ organizaciją ir kad Gazos operacija – tai bandymas nutraukti Izraelio teritorijos apšaudymą raketomis. „Hamas“, švelniai tariant, ne saldainiukas, todėl irgi atsakingas už šiuos įvykius. „Hamas“ – tai niekingi musulmonų fundamentalistai, apšaudantys taikius Izraelio miestus. Tačiau Izraelis NESILAIKĖ ugnies nutraukimo sąlygų ir tęsė „Hamas“ aktyvistų likvidavimo operacijas Palestinos teritorijoje PALIAUBŲ METU. Tokiu būdu izraeliečiai patys provokavo savo teritorijos apšaudymą. (Apie Izraelio reidus buvo galima sužinoti, pavyzdžiui, iš rusiškai transliuojančio Izraelio televizijos kanalo RTVi.)
Tad klyksmai apie raketomis apšaudomą Izraelį – tikra veidmainystė: jei norima paliaubų, derybų partneriai nežudomi. Šį karą (žymia dalimi) sukėlė Izraelio provokacijos, kurios buvo sąmoningai eskaluojamos prieš rinkimus.
Rinkimais dabar nedaug kas tebetiki. Daugeliui žmonių akivaizdus oligarchinis šiuolaikinės visuomenės charakteris. Visi politikai – beveik be išimties – vagys, skirtumai tarp partijų – minimalūs, viską valdo pinigai... Štai dėl ko į rinkimus ateina vis mažiau žmonių.
Vis akivaizdžiau pasitvirtina anarchistų tiesa, kad tarp choleros ir maro nepasirinksi. O tai jau kelia pavojų sistemai. Ateis į rinkimus mažiau nei pusė rinkėjų – vadinasi, sistema aiškiai nepasiteisina. Vadinasi, žmonės neprivalo jai paklusti, jų akyse ji neturi jokio autoriteto, jie su ja nesitapatina.
O štai sprogimai stimuliuoja nacionalistinę isteriką, kurią žiniasklaida ir politikai vėliau nukreipia į priešrinkiminės kampanijos vėžes. Šis metodas suveikė Rusijoje – po pirmųjų sprogimų Maskvoje ir Volgodonske liaudis masiškai prabalsavo už Putiną. Už jį balsavo ir antrą kartą – po traukinių sprogdinimų šalies pietuose ir Maskvos metro.
Tai suveikė ir susprogdinus traukinius Ispanijoje – į rinkimus atėjo 77 proc. gyventojų. Tačiau poveikis buvo visai kitoks nei Amerikoje, Izraelyje ar Rusijoje. Ispanų liaudis pasirinko ne kraugeriškus patriotų patriotus, o tuos, kurie kvietė taikai. Ispanai mąstė logiškai – mes karo nenorėjome, į jį mus įvėlė vyriausybė, tad tegul ji pati ir pasitraukia. Taigi nors manipuliacijos ir pavyko, vis dėlto ispanai atsisakė paklusti Pavlovo šuns principui: „dūris-kauksmas“. Vietoj to jie ėmė mąstyti.
Visos politikų kalbos apie moralinę teisę priešintis terorizmui yra gryna veidmainystė. Vien Irake amerikiečiai savo bombomis nužudė žymiai daugiau taikių gyventojų, negu visi islamo teroristai per visą ilgą savo egzistavimo laiką. Bin Ladenas – teroristas, o Šaronas, atsakingas už žudymus Sabros ir Šatilos gyvenvietėse, apskritai už visą siaubingą karą Libane, per kurį izraeliečiai bombomis ir raketomis nušluodavo ištisus miestus, už palestiniečių vaikų sužaudymus okupuotose teritorijose, jis ką – dievo avinėlis?
O ką pasakyti apie Rusijos valstybę, ant kurios sąžinės guli tūkstančiai taikių Čečėnijos gyventojų, nužudytų per pirmąjį ir antrąjį Čečėnijos karą? Argi ji ne teroristinė organizacija? Išeina taip, kad Rusijai arba kokiai nors kitai valstybei užliejus visuomenę kraujo jūromis, viskas ne taip jau baisiai atrodo, netgi visai pakenčiamai lyginant su nedidele teroristų operacija. Taigi, kaip prisipažino vienas rusų politikas: „Politikai – moraliniai veidmainiai“.
... Mes nemanome, kad viską suorganizavo ir papirko kokių nors šalių specialiosios tarnybos – Rusijos, JAV, Izraelio ar Ispanijos. Žinoma, specialiosios tarnybos dažnai pačios timpčioja teroristus už virvučių. Pavyzdžiui, Borisas Berezovskis savo interviu laikraščiui „Le Monde“ tiesiai prisipažino, kad perdavė Basajevui 2 mln. dolerių „cemento gamyklos atstatymui“. O juk būtent šis oligarchas palaikė Putiną per Berezovskio žmonėms priklausiusį pirmąjį Rusijos televizijos kanalą.
Viską paaiškinti slaptųjų tarnybų suokalbiu būtu naivu. Galų gale, juk teroristų lyderiai turi savo tikslus, o jų judėjimai nuolat stiprėja, nes minta neapykanta tų žmonių, kurių artimieji žuvo nuo Amerikos, Rusijos ar Izraelio okupantų rankos. Sistema tiesiog išnaudoja teroristus savo labui. Nebūtų teroristų, būtų sugalvoti nauji triukai, kaip įtraukti žmones į politinius oligarchų ir valstybininkų žaidimus.
