Ar Obama socialistas?
Esminiais klausimais Obama ir McCainas yra drėbti iš to paties molio. Nė vienas iš jų nepasisako už kapitalizmo panaikinimą – panaikinimą sistemos, paremtos darbininkų klasės išnaudojimu. Vienintelis jų skirtumas yra būdai, kuriais jie norėtų išsaugoti kapitalizmą. Obamos mintys apie galimus pokyčius patiko milijonams nuo karo pavargusių amerikiečių, iš kurių atimamas turtas, kurie bankrutuoja ir susiduria su bedarbyste. Kas galėtų nesutikti, jog tai geriau negu nieko? Tačiau savo uždegančiose kalbose Obama pažadėdavo nedaug. Iš tikrųjų jis turėjo bent jau žodžiais užsipulti Volstryto gobšumą, kritikuoti Busho veiksmus Irake, keikti Vašingtono padėtį.
Nenorėdamas pralaimėti, McCainas prakalbo apie tas pačias problemas, tik iš kito taško. Pažymėtina, kad šį sykį buvo kalbama apie konkrečias problemas, kitaip nei praėjusiais rinkimais, kuomet buvo abstrakčiai diskutuojama tokiomis temomis kaip abortai, ginklų kontrolė, homoseksualų santuoka ir „terorizmas“. Vis dėlto daugelis mano, kad McCaino partija yra atsakinga už ekonominę krizę, ir nuo pat pradžių jam teko dėti visas pastangas, kad patemptų šią sunkią naštą. Jam nepadėjo nei jo amžius, nei keistas maivymasis scenoje. Nepadėjo ir jo karikatūra kaip jis būdamas viceprezidentu bėga it pagalbininkas. Taigi jis grįžo prie seno JAV politikos triuko: apkaltinti savo oponentą esant komunistu ar socialistu. Prieš keletą metų tokia taktika būtų sukėlusi jei ne lemiamą, tai bent jau žymų efektą.
Tačiau augant ekonominei krizei socializmas vėl tampa populiarus. Kaltinimai „raudonumu“ nepakenkė Obamos reputacijai. Dauguma rinkėjų tuo kaip tik apsidžiaugė. Viena vertus, jie supranta, kad Obamos apšaukimas socialistu tėra vaizduotės polėkis, kita vertus, žodis „socializmas“ jau nebeturi „blogio“ reikšmės, kaip buvo prieš metus.
Obama aiškiai parodė, kad jis nėra socialistas. Jo sveikatos apsaugos, švietimo ir ekonominiai planai neturi nieko bendro su tikruoju socializmu. Jo kampanija visą laiką rėmėsi „viduriniąja klase“, retai paminint darbininkus ir iš esmės ignoruojant vargšus. Į McCaino atakas jis atsakydavo taip:
„Dabar, kadangi jis jau žino, jog jo ekonominės teorijos niekam tikusios, šias paskutines kelias dienas jis praleidžia vadindamas mane kiekvienu vardu, esančiu bet kokioje knygoje. Neseniai jis mane pavadino socialistu, nes noriu padidinti mokesčius turtingiems amerikiečiams, taip palengvindamas mokesčių naštą viduriniajai klasei. Nežinau, kas bus toliau. Savaitės pabaigoje jis apkaltins mane esant slaptu komunistu, kadangi aš išdalinau savo žaislus vaikų darželyje. Aš pasidalinau savo riešutų sviestu ir sumuštiniu su džemu.“
Iš tikrųjų nekreipiant dėmesio į šiuos pajuokavimus, vienintelis socializmas, kurį Obama remia, yra „Volstryto socializmas“. Nepaisant jo pažadų padidinti mokesčius 5 procentams turtingiausių amerikiečių, 700 milijardų dolerių parama yra „atvirkščio socializmo“ pavyzdys, milžiniška pašalpa turtingiesiems, už kurią turės sumokėti darbininkų klasė arba didesniais mokesčiais vėliau, arba mūsų gyvenimo kokybės sąskaita. Bet viena aišku: amerikiečiai vis labiau ir labiau tampa atviri tikro socializmo idėjai. Tai turės didelę reikšmę ateičiai.
Prezidentas Obama
Taigi ko mes galime tikėtis iš Obamos? Galima išvardinti begales įkvepiančių jo pažadų, tačiau skaitant tarp eilučių išaiškėja viena – jis nenorėjo persistengti su pažadais. Iš tikrųjų net prieš jį išrenkant jis jau išsisukinėjo nuo daugelio savo pažadų, kad sumažintų žmonių lūkesčius.
Tokie žmonės kaip Michaelas Moore'as, kuris tai vadina „Pažadėtaja žeme“, mano, jog žmonės tikisi iš Obamos greitų rezultatų. Obamos patarėjai ir žiniasklaida šitai puikiai suprato ir pasistengė sušvelninti tą pakilimo nuotaiką, kuri apėmė jam laimėjus. Jau rinkimų naktį, MSNBC analitikai išreiškė susirūpinimą, kad Obamos šalininkams gali tekti „nusivilti“. Vienas vyresniųjų Obamos patarėjų Didžiosios Britanijos laikraščiui „The Times“ sakė, kad pirmos savaitės po rinkimų bus darbingos, „ ir todėl nebus jokio nuotaikos šuolio nuo euforijos iki nusivylimo.“
„The Times“ straipsnyje „Obamos pastangos po pergalės rinkimuose sumažinti amerikiečių lūkesčius“ rašoma:
„Obamos interviu Kolorado radijo stočiai parodė, kad jis stengiasi sumažinti žmonių viltis. Paklaustas apie savo tikslus per artimiausią šimtą dienų, jis atsakė, jog jam reikės daug laiko išspręsti tokias dideles ir brangias problemas, kaip sveikatos apsaugos reforma, globalinis atšilimas ir karas Irake. „Pirmas šimtas dienų bus svarbios, tačiau tikriausiai prireiks tūkstančio dienų, kad kažką žymiai pakeisti“ , - sakė Obama. Pastarosiomis dienomis jis tai sakė ir žmonių minioms. „Stovėdamas čia prieš jus neapsimetinėsiu, kad pasiekti šiuos tikslus bus lengva, o ypač dabar “, - kalbėjo Obama mitinge Sarasote, Floridoje, nurodydamas „ekonominės krizės ir karo Irake kainą“.
Amerikos visuomenė vis labiau poliarizuojasi į kairę ir dešinę. Dabar, po rinkimų kampanijos įkarščio, buvę varžovai šias priešiškas stovyklas vėl turi nuraminti ir sutaikyti. McCainas savo porinkiminėje kalboje kvietė tautą būti vieninga ir palaikyti naują prezidentą. Obama kalbėdamas nurodė savo prezidentavimo kryptį. Pateikiame keletą ištraukų.
„Aš žinau, kad jūs to nedarėte vien laimėti rinkimams ar dėl manęs. Jūs tai darėte todėl, kad suvokėte uždavinių, kurie turi būti atlikti, rimtumą. Net dabar, kai mes švenčiame, mes žinome, jog išbandymai, kuriuos mums atneš rytojus, bus didžiuliai. Du karai, pavojus visai planetai, didžiausia finansų krizė šiame amžiuje. Mes žinome, kad dabar Irako dykumose ir Afganistano kalnuose po nakties keliasi drąsūs amerikiečiai, kad rizikuotų savo gyvybėmis dėl mūsų. Yra motinų ir tėvų, kurie užmigdę savo vaikus gulės ir svarstys apie tai, kaip jie pasiims paskolas, apmokės gydytojo sąskaitas ar sutaupys pakankamai pinigų vaiko mokslui. Tai nauja karta, kuriai turi būti sukurtos darbo vietos, pastatytos naujos mokyklos, kuri turi atlaikyti išbandymus ir sutvirtinti draugystę.
Kelias iki tikslo bus ilgas ir status. Galbūt mes jo nepasieksime per metus ar net per vieną kadenciją, bet, Amerika, aš niekada nesu tuo taip tikėjęs kaip tikiu šią naktį - mes savo tikslą pasieksime. Aš jums pažadu – mes, kaip žmonės, kelio galą pasieksime.
„Kelyje pasitaikys ir nesėkmių, ir priešlaikinių startų. Yra daug žmonių, kurie nesutiks su mano sprendimais ar politika, kurią aš vykdysiu būdamas prezidentu. Mes žinome, jog valdžia negali išspręsti kiekvienos problemos, tačiau aš būsiu jums nuoširdus ir nenutylėsiu sunkumų, su kuriais mes susidursime. Aš klausysiuosi jūsų ir darysiu tai ypač tada, kai mūsų nuomonės skirsis. Pirmiausia aš jūsų paprašysiu įsitraukti į darbą statant šią šalį, kaip tai buvo padaryta prieš 221 metus - blokas po bloko, plyta po plytos, pūslėta ranka prie pūslėtos rankos.
Tai, kas prasidėjo gilią žiemą prieš 21 mėnesį, neturi baigtis šią rudens naktį. Ši pergalė nėra pokytis, kurio mes siekiame - tai tėra šansas mums kažką keisti. Ir to mes nepasieksime, jei grįšime į ankstesnį kelią. Tikslas nebus pasiektas be jūsų.
„Taigi iššaukime naują patriotizmo dvasią, dėl paslaugos ir atsakomybės, kai kiekvienas iš mūsų nusprendžia imtis darbo ir dirbti sunkiau, žiūrint ne tik savęs, bet ir kitų. Prisiminkime, kad jei ši finansų krizė mums ir nepasakys nieko, mes negalime turėti klestinčio Volstryto, kol dauguma kenčia - mes kylame ir krentame kaip viena tauta, kaip vienas žmogus.
„Nepasiduokime pagundoms grįžti prie šališkumo, smulkmeniškumo, nesubrendimo, kurie taip ilgai nuodijo mūsų politiką. Prisiminkime, kad buvo šioje šalyje žmogus, kuris pirmas nešė respublikonų partijos vėliavą į Baltuosius Rūmus. Ši partija įsteigta remiantis pasitikėjimu savimi, asmens laisve, tautos vienybe. Tai vertybės, kuriomis mes turime dalintis, kai demokratų partija pasiekė šiandieninę pergalę. Mes tai darome nuolankiai ir esame pasiryžę užglaistyti mūsų nesutarimus, kurie stabdė mūsų progresą. Kaip Lincolnas yra pasakęs šaliai, kuri tada buvo draskoma dar didesnių nesutarimų nei dabar - mes esame ne priešai, o draugai, ir mūsų aistros neturi kenkti mūsų bendrai meilei.“
Štai ką mes išgirdome tiesiai iš jo lūpų. Mes turime padėti į šalį mūsų skirtumus ir dirbti sunkiau, pasitikint savimi, nesitikint per daug iš valdžios, susiveržti diržus ir aukoti kitokias aukas bei būti draugais. Iš esmės tai beveik tokia pat kalba, kokią po rugsėjo 11-osios šaliai pasakė Bushas ir kuri taipogi rėmėsi tautos vienybe. „Tautos vienybės“ idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai ir imponuoja milijonams žmonių, kurie pavargo nuo karo, rasizmo, moterų diskriminacijos, homofobijos ir kitų nesutarimų. Tačiau pagal kapitalizmą „tautos vienybė“ reiškia pajungti darbininkų klasės interesus saujelės kapitalistų interesams. Mes visi galime būti amerikiečiai, tačiau nesame visi „lygūs“. Amerikos visuomenė yra susiskaldžiusi į klases, kurios yra priešingos ir turi nesutaikomus skirtumus. Viena klasė išnaudoja kitą ir gyvena iš kitos darbo. Viena klasė sutelkia savo rankose didžiulius turtus, kol milijonai kitų vos pragyvena. Viena klasė dominuoja valstybės politikoje ir kontroliuoja valdžią. Viena klasė leidžia įstatymus ir verčia juos vykdyti tam, kad jos interesai būtų apginti.
Ir jeigu šališkumas yra „menkas“, „nesubrendęs“ ir „nuodingas“, tai kodėl tęsti tą farsą su dvejomis valdančiosios klasės partijomis, kai jos iš esmės yra du tos pačios partijos sparnai? Taip pat neįtikėtina yra tai, kad Obama paminėjo pirmąją Abraomo Lincolno inauguracinę kalbą. Turėtume jam priminti, kad nepaisant Lincolno draugiškų žodžių, nesutarimus, kurie skaldė tautą, užbaigė tik ilgas ir kruvinas pilietinis karas. Tuomet šalis buvo padalinta į kapitalistus šiaurėje ir vergvaldžius pietuose. Šiandien šalis pasidalinusi į dvi pagrindines klases: darbininkų klasę ir kapitalistų klasę. Jas sutaikyti yra tas pats kaip apskritimą suskirstyti į kvadratus. Obama ir jam artimi žino, jog klasių kovos protrūkiai jau ne už kalnų. Jo uždavinys yra leisti vykti šiai kovai iki „saugios“ ribos.
Todėl Obama privalo daryti kosmetinius pakeitimus. Jis turi įtikinti, kad daro kažką naujo ir kitokio. Po 8 metų Busho ir jo bendrininkų valdymo tai bus kažkas panašaus į medaus mėnesį, kol amerikiečiai lauks ir seks, ko jie gali tikėtis artimiausioje ateityje. Iš jo tikimasi, kad jis anksti nurodys savo naujosios vyriausybės kryptį, kol Bushas dar kelis mėnesius šlubčios aplink Baltuosius rūmus. Obama greičiausiai stengsis kuo greičiau sumažinti mokesčius „viduriniajai klasei“, bandydamas juos padidinti turtingiesiems. Iš tikrųjų, jis kiek galima labiau apkarpys tuos įstatymus, kuriais Bushas sumažino mokesčius turtingiesiems, kas vėl prives prie tokių mokesčių, kokie buvo valdant Reaganui, Bushui Vyresniajam ir Clintonui, sugrąžins mus į laikus, kai buvo apkarpomas socialinių paslaugų biudžetas ir didinamas karinis. Tačiau net jei jis ir padidins mokesčius turtingiesiems, kiek jų bus sumokėta, lieka neaišku. Yra milijonas kilpų ir duobių, kurias jie naudoja, kad išvengtų mokesčių.
Jis taip pat davė suprasti, kad bet koks išlaidų padidinimas reikš biudžeto apkarpymą bet kurioje srityje. Turint omeny numatomą mokesčių įplaukų sumažėjimą dėl ekonominės krizės ir astronominį karinį biudžetą (daugiau kaip $500 milijardų per metus), anksčiau ar vėliau neabejotinai kažkas bus apkarpyta arba sumažina. Kad sudurtų galą su galu, valstybės ir vietinė valdžia turės arba padidinti vietinius nuosavybes ir pardavimų mokesčius, arba leisti, kad infrastruktūra, mokyklos ir kitos visuomenines paslaugos nyktų toliau. Tačiau bet kokiu atveju didžiausia naštos dalis teks darbininkams ir neturtingiems.
Kai kurie artimų Obamai žmonių komentarai atskleidžia jų lūkesčius dėl jo vyriausybės. Obamos viceprezidentas Joe Bidenas grėsmingai pasakė viename interviu, kad per pirmus šešis Obamos prezidentavimo mėnesius jo šalininkų ištikimybė bus išbandyta ir kad jie turėtų sutelkti jėgas. Tai aiški užuomina į kai kuriuos jau numatomus prieštaringus veiksmus ar jų raidą. Buvęs demokratų lyderis Tomas Daschle JAV Senate kalbėjo, jog būtų gerai, jei Obama taptų Baltųjų rūmų štabo vadu. Neseniai jis pasakė, jog nugalėtojas turės tiktai 50 procentų galimybę būti išrinktu ir 2012 metais. Kitaip tariant, jo artimiausi draugai mano, jog jo politika nebus mėgiama. Kodėl mes turime laukti kažko iš to, kuris palaiko Patriotinis aktas („Patriot Act“ - įstatymas, leidęs JAV spec. tarnyboms sekti gyventojus be teisinio pagrindo, suiminėti nesuteikiant teisių ir pan. - vert.past.), ir kuris pritarė didesnio masto JAV gyventojų sekimui?
Naftos biznis ir Obamos užsienio politika
Daugelis jau pavargo nuo Busho ir jo ryšių su naftos bizniu, tačiau ir tie, kurie remia Obamą, o ypač aplinkosaugininkai, turėtų daugiau pasidomėti Obamos energetikos politika ir susimąstyti. Be to, kad Obama neturi planų plėtoti vėjo ir saulės energetikos, jis pritaria branduolinei energetikai ir anglies (jis ją vadina „švaria anglimi“) naudojimui bei plėtojimui. Kaip ir McCainas, jis taip pat palaiko gręžimą ne valstybės teritorijoje („gręžk, mažule, gręžk!“). Obama balsavo už Busho ir Cheney'io 2005-ųjų metų energijos įstatymą, sakydamas, jog „tai buvo geriausia, ką mes galėjome šiuo metu padaryti.“ Kaip nebūtų keista, Johnas McCainas balsavo prieš.
Obamos užsienio politika bus panašesnė daugiau į Madeleine Albright ir Billo Clintono (kuris savo valdymo metu subombardavo Iraką, Sudaną, Afganistaną ir Jugoslaviją, ir kurio ekonominės sankcijos sukėlė milijoną mirčių Irake) nei į Busho neokonų. Kitaip tariant, jis tęs ir gins JAV imperializmo interesus užsienyje, nors ir su mažesne arogancija ir didesne diplomatine priedanga. Jo Joe Bideno (jis pritarė Irako padalijimui) pasirinkimas yra tik vienas to požymis.
Karai Irake ir Afganistane, nekalbant jau apie situaciją Pakistane, visuose Vidurio Rytuose bei Lotynų Amerikoje, ir santykiai su Iranu, Rusija ir Kinija lieka pagrindiniais iššūkiais, su kuriais teks susidurti naujajai vyriausybei. Turbūt Obama užmegs ryšius su Vidurio Rytais pasakydamas kalbą kur nors arabiškajame pasaulyje. Galbūt jis perkels kur nors kitur karius ir pakvies “dialogui” Siriją, Iraną ir kitas šalis, kartu nepamiršdamas visų galimų variantų. Bet jo politikos esmė regione išliks tokia pati kaip ir Busho. Tai ne atsitiktinumas, jog vienas iš jo pirmų darbų, kai jį paskyrė būti demokratų partijos kandidatu į prezidentus, buvo įgyti Amerikos ir Izraelio ryšių su visuomene komiteto (American Israel Public Affairs Committee, AIPAC) palankumą. Tai svarbiausia proizraelietiška lobizmo grupė, viena iš svarbiausių Busho šalininkių.
Meistriškai vengdamas bet kokio įsipareigojimo dėl Irako, Obama sėkmingai panaudojo pokštą “užmesk masalą ir slapčia sukeisk”, kad prieštaraujantys karui balsuotų už jį. Iš tikrųjų, jis pasakė, kad kariai, atšaukti iš Irako, turi būti nusiųsti į Afganistaną! Tačiau, JAV imperializmo nuotykiai Irake jau pasmerkti, ir kariai turės galų gale būti išvesti. Vis dėlto Pentagonas ir megarangovai padarys viską, ką tik galės, kad išsaugotų didžiules bazes Irake. Atitraukdamas karius į šias bazes, Obama gali sudaryti vaizdą, jog jis mažina karo mastą, iš tikrųjų tęsdamas imperialistinę politiką Vidurio Rytuose.
Jis nusiteikęs agresyviai Irano atžvilgiu, neatmeta įsiveržimo į Pakistaną galimybės, o Venesuelos demokratiškai išrinktą prezidentą Hugo Chavezą pavadino diktatoriumi. Nepanašu, kad jis paleis JAV 4-ąją flotilę, kuri buvo atgaivinta tik šiais metais “patruliavimui” Lotynų Amerikoje bei Karibų jūroje. Jis taip pat pažadėjo uždaryti karo belaisvių stovyklą Guantaname, ir turbūt taip padarys. Toks žingsnis būtų svarbus jo įvaizdžiui, tačiau labiau tikėtina, kad jis tiesiog persiųs kalinius į kitą vietą.
Dar daugiau sužinosime apie jo užsienio politiką, kai bus surinktas užsienio politikos kabinetas. Tačiau pažiūrėjus į jo rinkimų kampanijos patarėjus irgi galima susidaryti vaizdą. Rinkimų kampanijoje užsienio politikos srityje jam patarinėjo buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis (kuris finansavo modžachedus Afganistane – Talibano pirmtakus); buvusi valstybės sekretoriaus pavaduotoja Susan Rice (ją išauklėjo Madeleine Albright); buvęs karo laivyno sekretorius Richardas Danzigas (kuris buvo atsakingas už JAV vykdytą Jugoslavijos bombardavimą); buvęs kontrterorizmo karalius Richardas Clarke'as (valdant Clintonui ir Bushui); generolas Merrillas McPeakas (pritarė Indonezijos įvykdytai Rytų Timoro okupacijai); Dennis Rossas (pasisakantis už tai, kad Izraelis okupuotų Vakarų pakrantę) ir daugelis kitų. Jie sako, kad jūs galite apie žmogų spręsti iš jo draugų. Tas “draugų” sąrašas kalba pats už save.
Versta iš www.marxist.com
Vertė Leftas
2008 11 15
