Kaip tik tuo metu, kai Rusija demonstravo, kas laukia buvusių respublikų, drįstančių prieštarauti didžiajai kaimynei, Lenkija ir JAV susitarė dėl priešraketinio gynybos skydo elementų dislokavimo Lenkijos teritorijoje. Kaip ir galima buvo tikėtis, Rusija į tai atsakė, pasiūlydama paversti šalį tikra karinės technikos stovėjimo aikštele. Taigi, regis, priešraketinės gynybos sistema tikrai tapo reikalinga: ji turės galimybę sustabdyti Rusijos raketas, nutaikytas į Lenkiją, Čekiją ar net Didžiąją Britaniją, nes pastaroji taip pat gerokai prisidėjo prie šios sistemos dislokavimo reikalų.
Amerikos vyriausybė toliau nepaliaudama tikina, kad įrenginiai, kurie bus dislokuoti Lenkijoje, neturi nieko bendra su galimai Rusijos keliama grėsme. Pagrindinis jų tikslas – apginti Europą ir JAV nuo priešiškai nusiteikusių šalių tarpkontinentinių balistinių raketų, kurių, paradoksalu, tokios priešiškos valstybės kaip Iranas ir Šiaurės Korėja net neturi.
JAV vyriausybė primygtinai siūlo žvelgti į šviesią ateitį, kurioje priešraketinės gynybos sistema, pasak Pentagono, „saugos mūsų šalį bei mūsų draugus ir sąjungininkus nuo balistinių raketų atakų“. Žinoma, jei tik Rusija palauks, kol skydo elementai bus sumontuoti ir nenuspręs mūsų bombarduoti truputį anksčiau. Gera naujiena ta, kad, atsižvelgiant į dabartinius technikos progreso tempus, nuo patikimo skydo sukūrimo mus skiria tik penki dešimtmečiai. Bloga naujiena, kad šie penki dešimtmečiai tęsiasi jau daugiau nei šešiasdešimt metų.
Visa priešraketinės gynybos sistema pradėta plėtoti iškart po karo, 1946 metais, ir kol kas tenka pripažinti, kad pasiekimai atrodo beveik apgailėtinai. Žinoma, mes to net nenumanysime, jei skaitysime tik oficialius Pentagono priešraketinės gynybos skyriaus pateikiamus spaudos pranešimus. Juose žodis „sėkmė“ vartojamas kur kas dažniau nei bet kuris kitas daiktavardis. Visiška tiesa, kad amerikiečiams pasisekė numušti dvi iš penkių raketų, paleistų per pastaruosius penkerius metus testuojant pagrindinius sistemos elementus. Problema tik ta, kad šie bandymai turi nelabai ką bendro su realiomis atakomis.
Visi iki šiol vykdyti sistemos bandymai – tiek sėkmingi, tiek ir nenusisekę – buvo savotiška saviapgaulė. Tiesiog dar iki įvykdant bandymą jau būdavo žinomas atakos taikinys, jo tipas, raketos judėjimo trajektorija ir tikslas. Buvo panaudota vos viena priešo raketa, nes išbandoma sistema tiesiog nepajėgtų numušti dviejų ar daugiau tokių raketų. Jei dislokuojamos sumodeliuotos raketos realiai neturi nieko bendro su numatytu taikiniu, jos iš anksto visų sistemos elementų ir yra identifikuojamos kaip maketai. Siekiant padidinti sėkmės galimybę, pastarieji skrydžių bandymai tapo dar mažiau realistiški: kai testuojama pati sistema nebenaudojamos net sumodeliuotos raketos.
Šie faktai nurodo vieną sunkiausiai ištaisomų priešraketinės gynybos silpnybių: labai sunku numatyti, kaip lengvai priešininkai gali pergudrauti šią gynybos sistemą. Kaip yra sakęs buvęs Pentagono vyriausiasis pareigūnas Philipas Coyle‘as, atsakingas už priešraketinės gynybos sistemas, yra daugybė būdų, kaip priešiška valstybė norėdama galėtų pergudrauti visą sistemą. Kiekviena reali raketa, kuriai užfiksuoti ir yra sukurta sistema, gali pasiųsti masę netikrų elementų su tais pačiais radarais bei infraraudonųjų spindulių signalais. Netgi oro balionai bei metalo folijos gabaliukai gali visą sistemą išvesti iš rikiuotės. O norint 90 proc. sumažinti raketos pastebimumą lazerio spinduliais pakanka ją nudažyti baltai. Taigi toks itin „sofistikuotas“ būdas, kuriam įgyvendinti pakanka apsilankyti artimiausioje dažų parduotuvėje, gali praktiškai neveiksniais paversti milijardus dolerių kainavusius sistemos komponentus. Arba galima tiesiog pamiršti apie balistines raketas ir atakuoti sparnuotosiomis raketomis, prieš kurias ši sistema apskritai yra bejėgė.
Priešraketinės gynybos sistema yra tokia brangi, o priemonės ją apeiti tokios pigios, kad jei JAV vyriausybė tikrai dėtų pastangas užtikrinti šios sistemos veikimą, ji tiesiu taikymu nuvarytų šalį į bankrotą, kaip kad anksčiau ginklavimosi varžybos privertė „bankrutuoti“ Sovietų Sąjungą. Išleidusi vos kelis milijardus dolerių raketų maketų technologijoms, Rusija priverstų Ameriką atsakomosioms priemonėms išleisti dešimtis kartų didesnes sumas.
Nuo to laiko, kai 1983 metais JAV prezidentas Ronaldas Reaganas atnaujino šią programą, šalis jai išleido nuo 120 iki 150 mlrd. JAV dolerių. Valdant George'ui Bushui išlaidos dar labiau padidėjo. Pentagonas iš biudžeto ateinantiems penkeriems metams šiai programai realizuoti iškaulijo dar 62 mlrd. JAV dolerių, o tai reiškia, kad per dešimtmetį nuo 2003-iųjų iki 2013 metų šiai programai iš viso bus išleista 110 mlrd. JAV dolerių. Ir visa tai – nepaisant fakto, kad sėkmės tikimybė vis dar gana neapibrėžta ir miglota. Kaip neseniai rašė Amerikos žurnalas „Gynybos ir saugumo analizė“, Pentagonas sukūrė naują finansavimo sistemą tam, kad priešraketinės gynybos programa galėtų išvengti JAV vyriausybės taikomų atskaitomybės standartų. Tai skambiai vadinama spiraline plėtra, kuri tokiai programai labai tinka, nes užtikrina, kad jai skirtos lėšos nekontroliuojamai augs.
Spiralinė plėtra reiškia, Pentagono žodžiais tariant, kad „galutiniai reikalavimai šiai programai nėra iki galo žinomi, kai programa pradedama įgyvendinti.“ Tiesiog sistemai leidžiama plėstis visomis kryptimis, kurios tik ją administruojantiems pareigūnams atrodo tinkamos ir reikalingos. Gaunamas rezultatas, kai niekas nebežino, kam pati programa skirta ir kokių tikslų mėginama pasiekti, o gal jie jau ir pasiekti. Nėra jokių galutinių datų ir terminų, jokių fiksuotų kainų programos komponentams, jokių nuobaudų už klaidas, jokių standartų, pagal kuriuos būtų galima patikrinti sistemos efektyvumą. Ir ši sistema vis tiek dar nėra įgali pasiekti to, ką kelių šimtų dolerių diplomatija gali pasiekti per vieną dieną.
Taigi kam reikia skirti milijardus programai, kuri akivaizdžiai pasmerkta žlugti? Atsakymą pateikia pats klausimas: ji išsilaiko būtent todėl, kad neveikia.
Dėl to, kad visa JAV politika yra supuvusi nuo galvos iki kojų, galima kaltinti tiek respublikonų, tiek demokratų nesugebėjimą susidoroti su rinkimų kampanijos metu iškilusiomis finansinėmis problemomis. Tiesa, negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad G. Busho valdymo metu korupcija šalyje įgijo tam tikrų „Nigerijos korupcijos" bruožų – dabar federalinę vyriausybę galima laikyti plataus masto korporacine gerovės programa, atsilyginančia toms organizacijoms, kurios kadaise politinę paramą teikė per milijardinės vertės kontraktus. Priešraketinė gynyba yra susijusi su itin didelės vertės susitarimais. Kad geriau įsivaizduotume šių susitarimų „brangumą", galime juos palyginti su stebuklingu pudingu, kuris niekada nepasibaigia, kad ir kiek daug jo suvalgytume. Gynybos, oro erdvės apsaugos bei kitiems panašiems pramonės ir paslaugų sektoriams skiriamas finansavimas niekada nesibaigs, kadangi ši sistema bet kuriuo atveju niekada neveiks užtektinai gerai.
Tam, kad minėtasis „pudingas" nuolat išliktų didelis, administracija [JAV Vyriausybė] turi „išpūsti" grėsmę, keliamą tų valstybių, kurios iš tikrųjų neturi jokios galimybės sukelti tokią grėsmę, pasinaudodamos, pavyzdžiui, branduoliniu ginklu. Taip pat ji turi ignoruoti galimus atsakus tų valstybių, kurios iš tikrųjų gali tokią grėsmę kelti. Čia negalima nepaminėti, kad Rusija savo ruožtu taip pat daro korumpuotą įtaką. Reikėjo pamatyti, kaip negailestingai džiaugėsi Rusijos generolai ir aukšti gynybos pareigūnai, kai priešraketinės gynybos skydo dislokavimas jiems tapo savotiška dingstimi didinti savo pačių galią bei siekti padidinti gynybai skirtą biudžetą. Prieš vargšę senutę Lenkiją, kaip ir Čekijos Respubliką bei Jungtinę Karalystę, yra naudojamas spaudimas, kad šios taptų jauku Amerikai.
Mes klystame, jei Amerikos užsienio politiką norime paaiškinti jos racionaliu įsitraukimu į tarptautinių problemų sprendimą ar tuo, kad ši šalis veikia, kurdama efektyvias savo galios projekcijas. Iš tikrųjų valdžios interesai yra orientuoti ne į globalią erdvę, o į „provinciją": ji siekia nuraminti lobistus, kritiniais politinio ciklo momentais pakeisti viešąją nuomonę, patenkinti beprotiškas krikščionių fantazijas ir sudaryti atitinkamus sandėrius su ekscentriškų milijardierių vadovaujamomis televizijos kompanijomis. JAV iš tikrųjų neturi užsienio politikos – ji turi tik daugybę vidaus politikų, kurias nukreipia veikti už valstybės sienų. Dabartinei šios šalies administracijai nė motais yra tai, kad valstybės turimi 57 rūšių masinio naikinimo ginklai gąsdina visą pasaulį. Vienintelis jai dar įdomus klausimas tėra tai, kas už visa tai sumoka ir kokių politinių pasekmių tai turi.
Pagal The Guardian parengė Lina Valantiejūtė
Bernardinai.lt, 2008.08.26
