Neretai problemos, apėmusios visą visuomenę, provincijoje tarsi koncentruojasi ir ryškiau pasimato. Tad aprašysiu reiškinį, kuris jau paplitęs, bet tiesiog geriau užmaskuotas ar sunkiau pastebimas, pvz., Vilniuje.Iliuzijų ar spektaklio kūrimas per žiniasklaidos priemones – puiki investicija, ypač prieš rinkimus. Kad gautum geriausius reklamos (ypač pelninga – politinė) užsakymus, reikia reitingų ar bent palankių „lentelių“ apie juos. Reitingai „daromi“ pasitelkus juodžiausias viešųjų ryšių technologijas, t.y. per dirbtinius skandalus, dezinformaciją ir net visišką melą. Nes žmonėms patinka iliuzijos, patinka skandalai, ypač apie įžymybes...
Tačiau, ops,.. yra Civilinis kodeksas, Visuomenės informavimo įstatymas, pagaliau LR Konstitucija! Šmeižti žmogų griežtai draudžiama, jo reputacijos sąskaita daryti pinigus – irgi...
Ką daryti? Ką daryti?.. Ypač dabar, kai žalos atlyginimo dydis už šmeižtą nėra ribojamas.
Ir štai kokią išeitį rado Panevėžio „berniukai“:
„Kieti vyrukai", laisvalaikiu užsiiminėjantys politika, „naudinga“ visuomenine veikla, ir turintys (gali būti, kad nelabai švarių) pinigų, JAV įkuria ofšorą, kuris užsiima investavimu, draudimu (labai mėgstama verslo sritis tarp kriminalinių elementų) ir molinių žvakidžių distribucija. Gražu, naudinga, ypač darbščių lietuvaičių rankomis nulipdytų žvakidžių tiekimas amerikoniškai rinkai.
Truputį pasitūsinę su ofšorų re-re-registracijom, kažkur per Naujosios Zelandijos bankus perpumpavę pinigus ir tarsi patys su tais pinigais apsimazgoję, grįžta jaunikaičiai į Lietuvą kaip „investitoriai“, o jų švariai išplauti pinigai vadinami „užsienio kapitalo investicija“. Tik vienas keistumas: jie kažkodėl suskumba investuoti į vietinius 3-5 tūkst. egzempliorių tiražus teturinčius regioninius laikraštukus (kas ir sukelia mano įtarimus dėl JAV kapitalistų sveiko proto).
Tai va, tas užsienio investuotojas, investuodamas Lietuvoje, įregistruoja lietuvišką UAB (pavadinimas – būtinai su žodžiu MEDIA), o tą UAB padaro savo korporacijos atstovu ar padaliniu. Ta lietuviška UAB perperka redakcijų akcijas bei logotipus ir imasi „prižiūrėti“ kelias redakcijas, pvz., Kupiškio, Pasvalio ir Panevėžio „Balsus, aidus ar žinias“. Laikraščiai nuolat spaudžiami „daryti pelną“, t.y. kelti skandalus ir tuo pačiu – reitingus. Bekeldami savo reitingus ir pelną, UAB MEDIA tarnaujantys „Balsai, žinios ir aidai“ būtinai ką nors pažemina, apšmeižia ar išniekina (na, ko nepadarysi dėl pinigų?) Provincijos žurnalistai, teturintys pasirinkimą: arba šmeižti, arba badauti, aišku, kad šmeižia, aišku, kad rašo, ko iš jų prašo ir reikalauja...
Štai, pvz., daktaras X, jis – geras, gerbiamas ir įžymus. (Nejau rašysi apie nežinomą? Nebus skandalo.) Tai štai, apie jį parašo, kad jis – šundaktaris. Daktaras turi truputį pasitaupęs ir kreipiasi į savo advokatą, kuris, provincijoje dirbdamas, nepraktikuoja „pro bono“ geradarysčių ir ima už valandą po 300 Lt. Jie (daktaras X – naivus, o advokatas – suinteresuotas, kuris sako, kad Lietuvoje teisingumas brangiai kainuoja) kreipiasi į teismą.
Įvyksta (tarkim) sąžiningas teismas ir priteisiamas moralinės žalos atlyginimas, galbūt net ir nemažas. Ateina teisingumo akimirka, ir daktaras X eina atsiimti savo pinigų. Iš pradžių eina į redakcijos buhalteriją, ten jam pasako, kad reikia kreiptis į UAB „Media“ , UAB „Media“ direktorius (aišku, visiškas beturtis) siunčia jį pas užsienio investitorių „Inc.“, nes jis yra finansų valdytojas ir vienintelis akcininkas. O šis – tai ofšoro kontora JAV, kažkur Čikagos priemiestyje...
Apšmeižtas daktaras X turi teismo nutartį, sugadintą sveikatą ir moralinę pergalę (konkuruojantis laikraštis iš jo bylos jau pasidarė keliolika straipsnių ir apie jo pergalę teisme viešai informavo). Turi maždaug 7-10 tūkstančių litų įsiskolinimą advokatui (teisimosi išlaidas, kaip ir moralinės žalos atlyginimą, turėjo padengti atsakovas).
O UAB „Balsas, aidas ir žinios“ toliau sau rašo, ir net daktaras X neapsaugotas, kad vėl jo viešai neišdergs ir neaprašys...
Aišku, pasitaiko problemėlių... Tokį „kraugerišką“ žurnalistinį darbą gali dirbti tik marginalios asmenybės, kurios dažniausiai neišprususios ir, aprašinėdamos įvykius pasaulyje, gali, pvz., kandidatą į JAV prezidentus pavadinti negru. Bet tai, matyt, nieko tokio. Tokie tokiems rašo ir tokie tokius renka...
O pabaigai – prielaida. Kas galėtų paneigti, kad toks manipuliavimas atsakomybe nėra patogus ir pačioms politinėms partijoms, kurių investicijos į reklamą yra ribojamos LR Rinkimų įstatymo pataisų?
Nelabai švarius pinigus truputį pramazgojus per tuos pačius N. Zelandijos bankus, gauni puikią, jokioje lietuviškoje buhalterijoje neatsispindinčią reklamą provincijos „Aiduose, balsuose ir žiniose“. O balsuotojų balsai juk nekvepia – taip, kaip kai kam nekvepia ir pinigai...
