Rugpjūčio 7-osios naktį, Pekino olimpiados atidarymo metu, Gruzijos prezidentas Saakašvilis įsakė atakuoti Cchinvalį, Pietų Osetijos sostinę.

       Oro bombardavimai ir antžeminės atakos buvo daug kur nukreiptos prieš civilinius taikinius, įskaitant gyvenamuosius namus, ligonines ir universitetus. Provincijos sostinė Cchinvalis buvo sugriauta. Atakų metu žuvo maždaug 1500 civilių gyventojų, tai patvirtina tiek Rusijos, tiek Vakarų šaltiniai. Oro ir artilerijos bombardavimas paliko provincijos sostinę be vandens, maisto, elektros ir dujų. Įbauginti civiliai gyventojai nurimus mūšiams ropojo iš rūsių į gatves, ieškodami maisto atsargų. Pagal įvairius pranešimus, maždaug 34000 Pietų Osetijos gyventojų pasitraukė į Rusiją.

       Šios karinės operacijos svarba ir laiko jai pasirinkimas turi būti išanalizuoti. Jis turi galingą potekstę.

       Gruzija yra JAV ir NATO jėgų forpostas prie pat Rusijos sienos, o taip pat Vidurio Rytų karinio teatro centre. Pietų Osetija taip pat yra strateginėje naftos ir dujų magistralės kryžkelėje.

       Gruzija nesiima karinių veiksmų be Vašingtono pritarimo. Gruzijos valstybės vadovas yra JAV įgaliotinis, o Gruzija – de facto JAV protektoratas.

       Rugpjūčio 7-ąją Rusijos pajėgos buvo visiškai pasirengusios. Skubiai buvo suruošta kontrataka. Į karą buvo nusiųsti desantininkai iš Ivanovo, Maskvos ir Pskovo divizijų. Buvo dislokuoti tankai, šarvuočiai ir keletas tūkstančių sausumos karių. Rusijos oro antskrydžiai palietė karinius objektus Gruzijoje, įskaitant Gorio karinę bazę.  

       Kas slypi už šio karo? Kieno interesams tarnaujama? Koks yra karinės operacijos tikslas?

       Yra įrodymų, kad atakas koordinavo JAV karo vadai ir NATO.

       JAV ir NATO karo ir žvalgybos planuotojai tiria įvairius įvykusios karinės operacijos scenarijus. Šiuo atveju Gruzijos ataka buvo nukreipta daugiausiai prieš civilius taikinius, buvo tikimasi civilių aukų.

       Turint omeny ribotą karinę galią, Gruzijos pergalė ir Cchinvalio užėmimas atrodė neįmanoma nuo pat pradžių. Tai buvo gerai suprantama NATO karo planuotojams.

       Humanitarinė katastrofa, o ne karinė pergalė – štai kas tapo esmine scenarijaus dalimi. Buvo siekiama sugriauti provincijos sostinę ir palikti kalnus lavonų.

       Jei tikslas būtų buvęs atstatyti Gruzijos politinę kontrolę provincijoje, operacija būtų vykusi kitaip – specialios pajėgos užimtų pagrindines įstaigas, komunikacijų tinklus ir provincijos institucijas, o ne bombarduotų gyvenamuosius namus, ligonines, jau neminint Cchinvalio universiteto.

       Rusijos atsakas buvo visiškai nuspėjamas.

       Gruzija buvo „padrąsinta“ NATO ir JAV. Tiek Vašingtone, tiek NATO būstinėje Briuselyje visiems buvo aišku, kas atsitiks, jei kontratakuos Rusija.

       Lieka klausimas, ar tai buvo tyčinė provokacija, kuria siekta iššaukti Rusijos karinį atsaką ir įtraukti rusus į didesnę karinę konfrontaciją su Gruzija (ir jos šalininkėmis), galinčią virsti dideliu karu?

       Gruzija siunčia į Iraką savo 2000 karių kontingentą, kuris savo dydžiu nusileidžia tik JAV ir Didžiajai Britanijai. Pranešama, kad dabar JAV priklausančiais lėktuvais jie skraidinami į savo šalį kovoti prieš Rusijos pajėgas.

       JAV sprendimas atitraukti tarnaujančius gruzinus rodo, kad Vašingtonas suinteresuotas konflikto plitimu, ir Gruzijos pajėgos bus kaip patrankų mėsa panaudotos prieš Rusijos pajėgas.

          Liepos viduryje Gruzijos ir JAV pajėgos surengė bendras karines pratybas, pavadintas „Staigus atsakas“. Jose dalyvavo 1,200 JAV ir 800 Gruzijos karių.

       Gruzijos gynybos ministerija pranešė, kad JAV ir Gruzijos pajėgos „tris savaites dalyvavo apmokymuose Vaziani karinėje bazėje prie Tbilisio. Šios pratybos, pasibaigusios likus savaitei iki rugpjūčio 7-osios atakų, buvo tikra generalinė repeticija, planuota artimai bendradarbiaujant su Pentagonu.

       Karas Pietų Osetijoje neturėjo būti laimėtas, įtvirtinant Gruzijos valdžią Pietų Osetijoje. Juo ketinama destabilizuoti regioną, o taip pat įžiebti JAV ir NATO konfliktą.

       Liepos 12-ąją savo karinius mokymus Šiaurės Kaukazo regione pradėjo ir Rusijos gynybos ministerija. Tiek Maskva, tiek Tbilisis melavo, kad karinės pratybos neturi nieko bendro su situacija Pietų Osetijoje.
       Atsikratykime iliuzijų. Tai ne pilietinis karas. Visos šios atakos yra didžiojo Vidurinių Rytų karo dalis. Prisiminkime ir JAV – NATO – Izraelio pasiruošimą karui Irane.

       Nors patys NATO ir JAV kariniai patarėjai operacijose nedalyvavo, jie planavo įvykus ir teikė transportą. Izraelio šaltiniai praneša, kad antžeminiam puolimui rugpjūčio 7-8 talkininkavo „kariniai patarėjai iš Izraelio“. Izraelis taip pat teikė Gruzijai Hermes-450 ir Skylark oro pabūklus, panaudotus atakų metu. Rusijos karo lėktuvai subombardavo reaktyvinių lėktuvų fabriką prie Tbilisio, kuris gamindavo Su-25 lėktuvus, ir gaudavo Izraelio paramą.

       Gruzija – NATO pagalbinio karinio aljanso (GUAM) dalis, įėjusi į jį 1999-aisiais, prieš prasidedant Jugoslavijos karui. Ji taip pat yra pasirašiusi savitarpio karinio bendradarbiavimo sutartį su JAV. Sutartis pasitarnavo anglosaksų naftos interesams Kaspijos baseine, o taip pat dujų magistralėms.

       Gruzijoje yra tiek JAV, tiek NATO pajėgų, jos artimai bendradarbiauja su Gruzijos karo pajėgomis. Po minėto įėjimo į aljansą Gruzija gavo didelę JAV karinės paramą.

       Prieš kelis mėnesius, gegužės pradžioje, Rusijos gynybos ministerija apkaltino Vašingtoną, kad jis ir Briuselis destabilizuoja padėtį regione. Tačiau NATO – JAV – Izraelio karinė parama Gruzijai tiek ginkluotės, tiek apmokymų srityje nesumažėjo.

       Remiantis JAV kariniais šaltiniais, JAV Gruzijai pasiuntė daugiau nei šimto žmonių personalą apmokymams. Pentagono atstovas spaudai pareiškė nematąs reikalo atitraukti JAV karius ir samdinius iš Tbilisio prieigų. Taigi, JAV ir NATO karinis dalyvavimas konflikte atsispindi ir oficialiuose pranešimuose. Kokio jis masto, nepranešama. Gruzijoje, kuri nėra pilnateisė NATO narė, taip pat yra dvi NATO bazės. Vienoje iš jų, esančioje Goryje, Gruzijos kariai buvo ruošiami karui Irake. Paskutiniai Rusijos kariai Gruzijos teritorijoje esančią karinę bazę paliko šių metų liepą, prieš pat apmokymus.

       Dar vienas suinteresuotas subjektas – Izraelis. Jis yra Baku – Tbilisio – Ceihano naftotiekio, tiekiančio dujas rytinei Viduržemio jūros pakrantei, partneris. Daugiau nei 20 procentų Izraelio naftos importuojama iš Azerbaidžano, ir didžioji jos dalis atiteka naftotiekiu BTC. Šis naftotiekis, valdomas British Petroleum, dramatiškai pakeitė Viduržemio Rytų pakrantės ir Kaukazo geopolitiką. Jis sustiprino naują proamerikietišką aljansą, kurį sudaro Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija ir Izraelis.

       Izraelis siekia ne tik panaudoti Kaspijos jūros naftą savo reikmėms, bet pereksportuoti ją Azijos rinkoms per Raudonosios jūros uostą Eilat. Viena iš svarbiausių šio BTC naftotiekio atšakų eina per Ceihaną. Izraelis yra pasiryžęs saugoti savo interesus. Jau 1999-aisiais, dar prieš Gruzijai įstojant į GUAM, Gruzija ir Izraelis pasirašė karinio bendradarbiavimo sutartį, kurios tikslas – sumažinti Rusijos įtaką Kaukaze ir Centrinėje Azijoje.

       Formalioje deklaracijoje po derybų su Maskva šių metų rugpjūčio 5 Tel Avivas pasižadėjo neberemti Gruzijos karo srityje.

       Rusija atsakė į atakas puolimu. Vakarų žiniasklaida įrodinėja, kad tik Rusija yra atsakinga už civilių žūtis, nors tuo pat metu pripažįsta (pvz., BBC), kad daugiausiai civilių aukų atnešė Gruzijos antžeminis ir oro puolimas.

       Vis labiau eskaluojama konfrontacija tarp Rusijos ir Amerikos primena Šaltąjį karą.

       Ar tai provokacija, bandymas įžiebti didesnį konfliktą? Remiamas propagandos, kurią skleidžia žiniasklaida, Vakarų karinis aljansas žada panaudoti šį incidentą konfrontuodamas su Rusija.

Pagal Global Research parengė kp   
2008.08.12.