Kalbant apie žmonių stebėjimą viešose vietose video aparatūra, paminėti G. Orwelo „1984-uosius" yra gero tono ženklas. Negi iš jo knygų pažįstama tikrovė tampa realybe?    

      CCTV panoptikumas

      CCTV (Close Cirquit Television) yra TV kamerų tinklas, leidžiantis realiu laiku stebėti įvykius. Nuo įprasto televizijos tinklo šis tinklas skiriasi tuo, kad vaizdas transliuojamas tik į vieną patalpą, kurioje tam tikri stebėtojai nuolat stebi ekranus. Pirmoji CCTV kamera, rašoma internete, buvo įrengta 1942 metais "Siemens" įmonėje raketų bandymams stebėti.

      Paprasčiausią CCTV sistemą sudaro kamera, ją su stebėjimo ekranu jungiantis laidas bei įrašinėjimo įrenginys. Manoma, kad greitai žmonių, stebinčių ekranus, gali nebereikėti. Šiuo metu kuriama sistema, kuri be žmogaus įsikišimo galės įspėti netinkamai besielgiančius individus, - rašoma „TIME". Kuriant tokią sistemą daroma prielaida, kad žmonės minioje elgiasi nuspėjamai, tad elgesį galima aprašyti tam tikrais algoritmais. Jeigu individo elgesys nesutampa su tuo, kas numatyta sistemoje, reiškia, individas yra pavojingas – vagis, teroristas ar prievartautojas. Tokiu atveju integruota garso aparatūra gali paleisti įrašą, kuriame individas prašomas elgtis kaip visi, priešingu atveju, jo laukia belangė. Jeigu toks įspėjimas nepadeda, yra galimybė stebinčiajam ekranus tiesiogiai kalbėti su stebimuoju, kuris, tiesa, atsakyti negali. Bene vienintelis tokios sistemos skirtumas nuo G. Orwello aprašyto „teleekrano" yra tas, kad ši sistema veikia viešose vietose, o „teleekranas" – privačioje.

      Žurnalas „TIME" primena, kad visoje Anglijoje yra 4,2 milijono veikiančių stebėjimo kamerų arba po vieną kamerą 14 gyventojų. Londone dirbantis žmogus per diena vidutiniškai nufilmuojamas 300 kartų. Atrodytų, nieko baisaus, nes susekti vieną žmogų milžiniškoje minioje beveik neįmanoma, net ir turint tiek kamerų... Tačiau tame pačiame straipsnyje aprašoma jau naudojama sistema, leidžianti sekti tam tikrus individus be žmogaus įsikišimo. Stebėtojas tiesiog beda pirštu į žmogų, o kameros visame mieste pradeda jį sekti.

      Kodėl stebėti?

      Čia ir susiduriama su žmogaus teisėmis bei asmens privatumo problema. Visuotinio stebėjimo entuziastai pateikia argumentą, kad žmogaus esančio viešoje vietoje poelgiai gali turėti tiesioginių padarinių kitų visuomenės narių saugumui, todėl jį galima stebėti. Stebėjimo kamerų oponentai tvirtina, jog dėl nuolatinio stebėjimo pažeidžiamos žmogaus teisės, mat dabar pereiti miestą ir būti neužfiksuotu stebėjimo sistemos beveik neįmanoma.

      Dar vienas argumentas už visuotinio stebėjimo sistemą yra nusikaltimų skaičiaus mažėjimas. Iš tiesų, esama skaičiais grindžiamos nuomonės, kad vietose, kur įrengtos stebėjimo kameros, nusikalstamumas mažėja drastiškai. Antai viename Škotijos miesteviešose erdvėse įrengus kameras nusikaltimų skaičius sumažėjo net trimis ketvirtadaliais. Tačiau kriminalistai neskuba patvirtinti tokių įspūdingų rezultatų. Jų teigimu, nusikaltimai niekur nedingo, jie persikėlė į kitas vietas.

      Stebėjimo kameros dažniausiai įrengiamos miestų centruose, kur daugiausia žmonių. Priemiesčiuose kamerų arba nėra, arba jų gerokai mažiau, tad nusikaltėliai savo veiklą perkelia ten. Reikia nepamiršti, kad gerai užsimaskavus būti atpažintam kameros beveik neįmanoma. Tokio prielaidos gali vesti prie išvados, kad stebėjimo kamerų įrengimas centrinėse miestų gatvėse atsilieps nusikalstamumo didėjimui priemiesčiuose bei vietose, kuriose nėra kamerų. Deja, neturime duomenų, kurie leistų patvirtinti ar paneigti šį teiginį.

      Tarptautinė organizacija „Privacy International" aprašo bandymus su CCTV sistemomis atliktus didžiuosiuose pasaulio miestuose. Pateiksime kelis organizacijos minimus pavyzdžius.

      Akibrokštas Berlyne

      2006-aisiais metais trijuose Berlyno metro traukiniuose, važinėjančiuose skirtingais maršrutais, buvo įrengtos stebėjimo kameros. Buvo siekiama išsiaiškinti, ar jos galėtų padėti išvengti nusikaltimų bei konfliktinių situacijų. Praėjus nustatytam tyrimo laikui, už Berlyno metro atsakinga įmonė paskelbė, kad stebėjimo kameros itin efektyvios ir iki metu pabaigos jos bus įrengtos dar 170 vietų. Tik Vokietijos žmogaus teisių gynėjams įsikišus įmonė paskelbė ataskaitą, kurioje nurodoma, kad kameros ne tik nesumažino konfliktinių situacijų bei nusikaltimų, o jų skaičius tiriamuoju laikotarpiu minėtose transporto priemonėse buvo didesnis, nei įprasta. Be to, tik 78 byloms buvo gauta teismui tinkama filmuota medžiaga, kitais atvejais vaizdo kokybė buvo tokia prasta, kad nebuvo įmanoma atpažinti įtariamųjų.

      Kam britams tiek kamerų?

      Jungtinė Karalystė tikriausiai yra labiausiai stebima vieta visoje Žemėje. Todėl policijos pareigūnų nuomonė apie CCTV yra itin įdomi. 2007-aisiais atliktas tyrimas parodė, kad aštuoniais iš dešimties atvejų policijos pareigūnai negalėjo atpažinti nusikaltimus padariusių asmenų. Policijos atstovas teigė, kad daugumos nusikaltimus padariusių įtariamųjų negalima atpažinti dėl techninių kliūčių. Pareigūnai pabrėžia, kad kameros dažniau naudojamos ne susekti ar atpažinti įtariamuosius, o bendram minios stebėjimui.

      Dabar kameros atstoja patruliavimą gatvėse, nors nusikalstamumo ir nemažina. Juoba kad 2005, po teroristų atakos Londono metro, aukštas valdžios pareigūnas BBC pareiškė nematantis galimybių, kad stebėjimo kameros padėtų išvengti teroristų atakų. "Privacy International" teigia, kad 90% Jungtinėje Karalystėje esančių stebėjimo kamerų veikia nelegaliai. 10.000 kamerų įrengimas Londone kainavo 200 milijonų svarų sterlingų. Tačiau jos nepateisino vilčių. Vietose, kuriose jos buvo įrengtos, pagautų nusikaltėlių skaičius tik nežymiai skiriasi nuo pagautų nusikaltėlių skaičiaus vietose be kamerų. Tad kyla klausimas, ar tokia didžiulė pinigų suma buvo išleista racionaliai?

      2009.06.17, ore.lt