Jau nieko nebestebina, kad Lietuvos Respublikos Seimas vis atviriau rodo savo tikrąją paskirtį – aptarnauti stambųjį verslą, valstybės finansais kurti tam verslui kuo geresnes sąlygas, įtvirtinti būdus nuleidinėti valstybės lėšas ir turtą į privačias kišenes ir plėtoti politinę verslininkystę. Politinė verslininkystė plėtojama taip, kad pati valstybė taptų pagrindiniu vieningo verslo instrumentu, nepaliaujamai didinančiu politinio elito, aukštosios valdininkijos ir didžiųjų verslininkų gerovę. Didinančių taip, kaip nė nesvajoja vakarų demokratinių šalių politinis bei kitoks elitas. Vis dėlto mūsų politikai dar dangstosi „valstybės“ ar „visuomenės“ interesų figos lapeliais, ypač prieš rinkimus - siūlydami ragauti „išmintingos“, „darbietiškos“ ar „teisingietiškos“ politikos srėbalo.

      Tačiau tas politikų aptarnaujantis stambusis kapitalas nėra linkęs rodytis publikai, o jei jau ir pasirodo, tai partijų lyderiams ir seimūnams atlikus visus paruošiamuosius scenos darbus – rodomas užkulisių tamsoje jau kelissyk suvaidintas spektaklis. Tiesa, ne visi į viešumą išeinantys politikai kviečiami į užkulisius (daug norinčių, bet maža išrinktųjų), nes publikai reikalingi ir „iš įsitikinimo“ atliekantys savo vaidmenis. Taip buvo ir kuriant garsiąją Nacionalinio investuotojo bendrovę. Partijų lyderiai (garsusis 2K susitarimas) ir seimūnai jau buvo atlikę sunkų ir savaip įspūdingą darbą – juk į „Maximos“ vyrukų kišenes jau pirmuoju etapu nutekėję daugiau kaip trys milijardai litų gniaužia kvapą. Įspūdinga yra ir nujaučiama keletui politinio verslo vadybininkų tekę 10—20 procentų, kurie vėlgi bus kompensuoti iš mokesčių mokėtojų kišenės. Politinės korupcijos verslas ypatingas tuo, kad stambieji verslininkai politikams moka ne savais, o mokesčių mokėtojų ar valstybės biudžeto pinigais. Kaip ir už Kremliaus interesų įgyvendinimą, kuriuo užsiima „dujotekanos“, moka patys Lietuvos gyventojai – dujų vartotojai. Svarbiausia ir yra toks įteisintas mechanizmas, kad ir už politininę korupciją, ir už Rusijos interesų įtvirtinimą susimokėtų Lietuvos visuomenė. Jos „finansuojama“ antkainių dalis ir papumpuojama į tuos narkotikus įjunkusiems politinio verslo žymūnams.

      Seimas seimu, tačiau jame atvirai prieš rinkimus ėmė veikti ir Kuršių nerijos grobėjų būrelį aptarnaujantis Seimelis. Du Seimo komitetai – Aplinkos apsaugos ir Audito, - vadovaujami pasižymėjusių gamtos mylėtojų Artūro Skardžiaus ir Broniaus Bradausko, kuris išsiugdė ypatingą gebėjimą įžiūrėti mitinius pamatus bičiulių sklypuose, ėmėsi galutinio Kuršių nerijos prichvatizavimo. Siekiama įteisinti visas nelegalias statybas ir sukurti sąlygas naujoms. Svarbiausia, kad tas išskirtinis Lietuvos kampelis atitektų savųjų gaujai, kurie jau ir nustatinės gyvenimo toje teritorijoje taisykles. Jungtiniame abiejų Seimo komitetų posėdyje buvo svarstomos dvi iki šiol Lietuvos žmonių interesus ir valstybės prestižą drįstančios ginti tarnautojos Rūta Baškytė ir Aurelija Stancikienė. Nuoširdaus komjaunuoliško komunistinio įkarščio išpiltais veidais seimelininkai kibo moterims į atlapus. Užgrobtos Kuršių nerijos vaizdo kaitinama politinė erotika. Posėdžiui buvo taip ilgai ir kruopščiai ruoštasi, kad nebebijota jo viešinti. Viešumas šiuo atveju turėjo atlikti parodomąją auklėjamąją funkciją – „mes – jėga, Seimu sutraiškysim nesitaikstančius“. Ypač pamokomą  jaunesniajai valdininkijai. Kad įsidėtų į galvą sykį ir visiems laikams, ką ir kaip aptarnauti.

      Seimelis Lietuvos gyventojams rodo, kaip nusavinta Lietuvos valstybė persekioja ir bando sunaikinti visuomenės, o ne nusavintojų interesus ginančias valdininkes. Aplinkos apsaugos ministras Artūras Paulauskas kartu su Seimo komitetų pirmininkais ir juos palaikančiais seimūnais bei patarnautojais visuomenei siunčia aiškią žinią - nėra ir negali būti jokių valstybės interesų, o vien asmeniniai grupiniai politinio elito ir su juo susijusio savųjų būrio interesai. Kuršių neriją galima ir būtina paversti uždaru tų savųjų rezervatu – tereikia tik teritorijos apsaugą ir priežiūrą paimti į savo rankas. Visai nedaug trūksta. Juk valstybė – ne Kuršių nerijos ir Lietuvos visuomenės, o prichvatizatorių rujos pusėje.

      Atrodytų, jog pats metas būtų ir Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui išsakyti savo nuomonę apie tų moterų persekiotojus ir Kuršių nerijos grobėjus, taip pat apie gėdingą Seime įsikūrusio Seimelio veiklą. Deja, didysis mūsų gamtosaugininkas, pasižymėjęs Jungtinėse Valstijose ir nebijojęs susiimti su didelėmis korporacijomis dėl aplinkos gerinimo programų, pasirodo esąs bejėgis buvusios komunistinės nomenklatūros sukurtoje ir jos nusavintoje valstybėje. Toks bejėgis, kad net nedrįsta nė žodeliu palaikyti moterų, kurios dar drįsta įsivaizduoti esant valstybės bei visuomenės interesus ir juos ginti. O juk turėtų jausti šiokią tokią atsakomybę už tų moterų gyvenimus, nes ir pats prisidėjo prie valstybės nusavinimo bei politinės korupcinės sistemos kūrimo – užsienio šalims savo įvaizdžiu tvirtindamas visai kitokios Lietuvos vaizdinį.

      Užsienio politikams Lietuva – tai prezidento įvaizdis, už kurio jie nepajėgūs įžiūrėti lietuviškosios parodomosios demokratijos mechanizmo, nušalinusio visuomenę nuo valstybės reikalų. Nekalbėsiu apie didelius prezidento nuopelnus užsienio politikos srityje. Apie juo nesyk rašyta ir dar bus rašoma. Tačiau yra ir kita medalio pusė – vidinio gyvenimo. To gyvenimo blogybes prezidentas yra nusakęs savo metiniuose pranešimuose. Tačiau kai prireikia aiškios jo nuostatos ar vertinimo – girdime tylą ar pasamprotavimus apie nesikišimą į kitos valdžios šakos reikalus. Mūsų politinės korupcinės sistemos kūrėjai geresnio prezidento negalėjo nė svajoti – nei tau desovietizavimo, nei dekagėbizavimo, nei valstybės demokratizavimo, o vien puikus vakarietiškas demokratinės šalies įvaizdis. Puikiausia priedanga politinei korupcinei sistemai, europinių pinigų gvelbėjams, paežerių aptvėrėjams ir Kuršių nerijos grobėjams. Visi jie – „vakariečiai europiečiai“.

      Žemgrobystės epidemija taip įsisenėjo ir „įsiteisėjo“, kad valstybiniai postai pirmiausia ir vertinami pagal galimybes nugvelbti gerą žemės sklypą ir jį sutvarkyti. Buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, nespėjęs nė kojų apšilti, ką jau kalbėti apie atsakomybės valstybei ir visuomenei suvokimą, ėmėsi sklypelio reikalų. Toks tad „valstybinis“ akiplotis. O juk antras valstybėje žmogus, pavaduojantis prezidentą. Galima nujausti, jog A. Paulauskas, tapęs Aplinkos apsaugos ministru ir apsireiškęs kaip pagrindinis „aplinkosaugininkas“ ir akiplotininkas, kuria  prielaidos perimti Prezidentūrą iš gamtosaugininko V. Adamkaus. Dėsningas būtų tęstinumas.

      2008.06.24
      balsas.lt