“1968 metų gegužės mėnuo yra antras pagal svarbą istorinis XX a. įvykis Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo”, - pareiškė laikraštis Le Monde viename iš daugelio pastaruoju metu pasirodžiusių straipsnių 40-osioms šių įvykių metinėms paminėti. Tačiau nebūtų prasilenkta su tikrove teigiant, kad 1968-ieji yra prancūzams svarbesni už Europą sukrėtusį pasaulinį karą. Tokį įspūdį sukelia ne tik šioms metinėms skirtų televizijos laidų, knygų ir straipsnių gausa, bet ir eilinių prancūzų reakcija.
Koks šiandienos požiūris Prancūzijoje į to meto įvykius? Visų pirma galima konstatuoti žiniasklaidos pateikiamą "jubiliejinį" 1968 metų įvykių aspektą. Spalvingos knygos, straipsniuose cituojami maištingi ir išradingi to meto šūkiai, parodos, surengtos 1968-ųjų tema, plakatai, kviečiantys nesivaržant pasinerti į tuometinių įvykių atmosferą. Į televizijos bei radijo laidas dažniau nei įprasta kviečiami 1968 metų įvykių dalyviai. Na ir kas, jei jau kelis dešimtmečius iš eilės asmenys vis tie patys: Daniel Cohn-Bendit, Laurent Joffrin, Bernard Kouchner, Edwy Plenel... Svarbiausia, kad jie būtų lengvai atpažįstami eiliniam žiūrovui ir klausytojui. Tuometiniai maištininkai, šiandien tapę visų gerbiamais politikais, nacionalinių laikraščių redaktoriais arba verslininkais, kalbėdami apie 1968-ųjų patirtį linkę apgailestauti arba suversti kaltę jaunatviškam idealų ieškojimui. Susidaro įspūdis, kad šios simbolinės asmenybės ragina būsimas kartas nebesuklysti ir nebandyti pakeisti įsigalėjusios tvarkos. Tuo tarpu politinis ano meto įvykių kontekstas, protestuotojų tikslai bei visą Prancūziją apėmusio judėjimo reikšmė, paliekami nuošalėje.
Žiniasklaida, pateikdama savo įvykių interpretaciją, linkusi ne atspindėti visuomenės požiūrį į 1968 metus, o labiau jį formuoti. Tuo tarpu nukreipus akis nuo televizoriaus ekrano, susiduriama su teigiamomis ir neigiamomis 1968-ųjų įvykių pasekmėmis, pakeitusiomis visuomenę iš vidaus.
Visų pirma yra minimos aukštesnių klasių socialines normas ir gyvenseną sukrėtusio judėjimo padariniai. Pavyzdžiui, kai kurie nebaigę studijų jauni buržua, prisijungė prie hipių bendruomenių, tačiau, atslūgus įvykių sukeltam įkarščiui, susidūrė su sunkumais vėl integruotis į "normalią" visuomenę. Sunkumų patyrė ir po 1968-ųjų gimusi vaikų karta, kuriai jų maištavę tėvai nesugebėjo perteikti elementarių gyvenimo visuomenėje taisyklių. Antra vertus, būtent tos kartos dėka iki šiol kai kuriuose Prancūzijos regionuose sėkmingai gyvuoja autonominės bendruomenės, kurios jau ketvirtą dešimtmetį ekologinio judėjimo idėjas pavertė realybe. Kiti maištautojai, sugebėję atsikratyti naivaus idealizmo, kaip palikimą išsaugojo socialinio eksperimentavimo formas, kurios sėkmingai išplito pilietinių bendruomenių veikloje.
Verta priminti, kad 1968-ųjų įvykiai nebuvo tik Sorbonos studentų bruzdėjimo vaisius. Visa Prancūzija kelias savaites buvo tiesiog suparalyžiuota darbininkų streikų. Pradžioje suformuluoti aukštesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų reikalavimai priminė eilinį nepasitenkimimą, tačiau, augant judėjimo mastui, darbininkų protestai įgavo naujų formų. Dar ir šiandien tuometinius įvykius analizuojantys politiniai apžvalgininkai nemėgsta prisiminti, kad spontaniška darbininkų saviorganizacija pranoko įprastas darbininkų protestams paaiškinti skirtas ideologines schemas. 1968-ųjų įvykių metu patys darbininkai, o ne politiniai lyderiai ar partijos, formulavo savo nuostatas, tokiu būdu padarydami savo judėjimą nepriklausomą ir... nepavaldų. Dėl šios priežasties darbininkų nepalaikė jų pačių profesinės sąjungos.
Taigi, šiandien žiniasklaida pateikia komercinį ir suvenyrinį įvykių atspindį, suteikdama 1968 metams “prekinę išvaizdą” ir skatindama nesigėdinti šią “prekę” vartoti. Tačiau tai neturi nieko bendra su tikruoju įvykių pobūdžiu ir reikšme. Dėl nenuspėjamo protestų spontaniškumo ir ideologinio judėjimo neapibrėžtumo, - kas galėjo likti paprastu streiku, tapo svarbiausiu socialiniu praėjusio šimtmečio įvykiu Prancūzijoje. Tikrieji, tokio dėmesio verti judėjimo atgarsiai - kaip socialinis gyvybingumas, kūrybinis chaosas ir savivalda - iki šiandien sutinkami pilietine savimone ir socialiniu nepaklusnumu garsėjančioje Prancūzijoje.
2008.05.21.
