Kibucų judėjimas ir jų idėjos vaidino svarbų vaidmenį įkuriant Izraelį. Bet iš lygybės idėjų mažai kas beliko.Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, keletas jaunuolių, kurie prieš beveik šimtą metų įsikūrė prie Jordano upės žiočių netoli Genazareto ežero, atrodo kaip grupelė nuo pasaulio atitolusių keistuolių. „Mes atvykome, kad suskurtume nepriklausomą hebrajų nausėdiją, kolektyvinę gyvenvietę, kurioje nebus nei išnaudotojų nei išnaudojamųjų - komuną “, - rašė jie.
Todėl jų komunoje neturėjo būti ir privačios nuosavybės. Bendra nuosavybė pirmojo Izraelio kibuco Degania Aleph įkūrėjams buvo tiek kavos puodukai, tiek vaikai. Valgoma irgi buvo bendrai, vėliau vietinėje kibuco parduotuvėlėje buvo galima išleisti šiek tiek dienpinigių, tačiau kuponų pavidalu. Daugelis kibuce gimusių vaikų užaugo rankoje nė karto neturėję nei vieno šekelio.
Bent jau iš pirmo žvilgsnio eksperimentas veikė. Kai tuo tarpu kitose pasaulio dalyse realusis socializmas žengė pirmuosius žingsnius, mažosios komunos daug kam atrodė kaip įrodymas, kad socializmas vis dėlto gali būti realizuotas. Deja, paskutiniu metu Degania Aleph kibucas, seniausia krašto komuna, jau nebe ta socialistinė idilė. Po beveik 100 metų patys gyventojai nubalsavo už planą, kurį patys vadina „Šinuj“ („Pokytis“). Deganijoje nebeliko besąlygiškos lygybės tarp 300 gyventojų, ten dabar atlyginama pagal kvalifikaciją ir gebėjimus. Už elektrą ir vandenį kibuco gyventojai moka privačiai, o valgyklos centre stovi kasa. Nors kibuco gyventojai už maistą turi mokėti mažiau negu svečiai, nemokamo nieko nebeliko.
Nepaisant to, Šajus Šošanis yra įsitikinęs, kad „Pokytis“ neprieštarauja socialistiniams įkūrėjams. Šošanis kadaise buvo kibuco sekretorius, dabar jis gali vadintis „valdybos pirmininku“. Tai nepakeitė jo idealizmo. „Visiška lygybė šiandieninėje visuomenėje nebeįgyvendinama“, - pripažįsta jis. Laikai vis tik pasikeitė. „Bet aš tikiu, kad tam tikrą solidarumą galima išlaikyti.“ Ir šis solidarumas yra „Deganijos modelio“ tikslas.
Nes bet kokiu atveju „Pokytis“ nėra visiška privatizacija. Šalia įprastų valstybinių mokesčių Deganijos gyventojai moka 20 procentų dydžio mokestį ir įnašą kibucui. Už tai Deganijoje vis dar nereikia mokėti už nuomą, teniso aikštės ir baseino lankymas yra taip pat nemokamas. Trūkstamų lėšų suvienodinimui senatvėje yra skiriama vienetinė išmoka, kurios dydis priklauso nuo narystės kibuce laiko. Atlyginimų skirtumai Deganijoje dėl šios taisyklės yra vis dar žymiai mažesni nei kur kitur Izraelyje.
Bet nepaisant to, ar kibuco idėja nežlugo? Net jei Šošanis šį klausimą girdi tikrai ne pirmą kartą, jis jį siutina: „Visi žurnalistai dabar klausia, kas įvyko ne taip. Tuo tarpu teisingas klausimas būtų: Kas įvyko, kad mūsų gyvenimo stilius veikė beveik 100 metų?“ Bet kokiu atveju jam neatrodo, kad kapitalizmas sunaikino jų svajones. „Mūsų socializmas suaugo“, - tvirtai pareiškia Šošanis.
Taip mano ne visi gyventojai. Nors 240 iš 287 narių po pirmųjų bandomųjų metų pasisakė už reformas, bet toli gražu ne kiekvienas jose įžvelgia jų socialistinės svajonės išsipildymą. „Mano kartoje nebeliko pionierių“, - blaiviai konstatuoja Danis Grienblattas, Deganios sodininkas. „Mes tiesiog norime gyventi. Mes norime automobilio, atostogų ir namo, kurį galėtų paveldėti mūsų vaikai.“
Deganija ne vienintelis kibucas, kuris, bent jau iš dalies atsisveikino su savo socialistiniais idealais. Iš maždaug 280 kibucų šalyje daugiau nei du trečdaliai pasirinko panašias priemones – dažnai ne savo noru, o kaip paskutinę įtvirtinimo priemonę. Tam tikra ironija galima laikyti ir tai, kad kaip tik patys turtingiausi kibucai sugebėjo išlaikyti pradinę ideologiją, būtent dėl to, kad jie galėjo tai sau leisti.
Kibucų judėjimas visuomet buvo priklausomas nuo valstybinės paramos, kuri buvo skiriama agrarinių subsidijų forma. Iki aštunto dešimtmečio pabaigos valstybinė parama sudarė nuo 30 iki 50 procentų gauto pelno. Siekdami sumažinti išlaidas, daugelis kibucų neapgalvoję investavo į įvairius pramonės projektus ir skolinosi daug pinigų bankuose. Atsižvelgiant į beveik 400 procentų infliaciją, devinto dešimtmečio pradžioje tai atrodė neblogas biznis. Kai galų gale valstybė įsikišo ir valiuta stabilizavosi, kibucai skendo faktiškai nepadengiamose skolose. Šiandien bendra kibucų skola siekia apytikriai du milijardus dolerių, nors 1989 ir 1996 metais komunos buvo atleistos nuo didesnės dalies savo įsipareigojimų.
Be to, ištikimiausia kibucų sąjungininkė, Darbo partija, dar 1977 metais pralaimėjo rinkimus dešiniajam „Likudo“ blokui. Likudui naujaisiais pionieriais tapo naujakuriai palestiniečių žemėse. Kaip anksčiau kibucų gyventojai, taip dabar jie įsikurdavo žemėse, reikalui esant jas gindavo ir bandydavo prijungti prie Izraelio. Frontas persikėlė į Vakarų Jordano kraštą, argumentavo „Likudo“ politikai ir sumažino paramą kibucninkams.
Dažnai tokiuose pasisakymuose buvo girdėti ir tam tikras nusistatymas prieš įtakingą aškenazių elitą, kurio nariai iš socialistinių gyvenviečių arogantiškai pakilo į svarbias valstybines pozicijas. Trečdalis naujai įkurtos valstybės kabineto narių buvo kibucininkai. Nors aštunto dešimtmečio viduryje tik septyni procentai visų gyventojų gyveno komunose, tačiau net 15 procentų kneseto deputatų buvo kilę iš kibucų. Daug vargingesnėje padėtyje tuomet buvę rytų žydai nemanė, kad komunardai savo santykinai aukštesnį pragyvenimo lygį pasiekė ypatingai sunkiai dirbdami. Ir iš tikrųjų, 1998 metais vidutinis darbo laikas kibuce buvo 20 valandų per savaitę, t.y. mažiau nei pusė kitur įprasto darbo laiko.
Šiuo metu apie 115 000 žmonių vis dar gyvena kibucuose. Daugelį metų judėjimas turėjo kovoti su dideliu išvykstančiųjų srautu. Vaikai palikdavo komunas dažniausiai tada, kai jiems reikėdavo į kariuomenę, o po to daugiau nebegrįždavo. Amžiaus vidurkis Deganijoje šiuo metu yra apie 55 metai. Nuo to laiko, kai vis daugiau ir daugiau komunų pasirenka privatizacijos kelią, vėl atsiranda šiek tiek vilties. Jaunos šeimos šiandien ieško kibucų idilės ir kibucų mokyklos, o vaikų darželiai Izraelyje turi gerą vardą. Tokiu būdu kai kuriuose kibucuose vėl po truputį daugėja gyventojų. Naujuose rajonuose ten dygsta ištaigingos vilos, kurios smarkiai kontrastuoja su seniau statytais kukliais kibuco namais.
Kibucininkai, matyt, turėjo keistis, nes jų gyvenimo realybė nebeatitinka daugelio gyventojų poreikių. Pasikeitė jie ir dėl to, kad pakito Izraelio ekonomika. Izraelio ekonominė sistema daugelį metų buvo planinės ir rinkos ekonomikų mišinys, su ypatingai aukštomis valstybinėmis kvotomis bei stipriu reguliavimu. Valstybė darė esminę įtaką finansų rinkoms ir valiutos keitimo kursams, nustatė daugelį kainų ir atlyginimų bei kontroliavo svarbias pramonės ir žemės ūkio sritis.
Iš pradžių atrodė, kad koncepcija prigijo. Pirmuosius valstybės metus, neskaitant kelių nenusisekusių metų, galima laikyti ekonomine sėkmės istorija. BVP iki 1972 metų augo kasmet vidutiniškai apie dešimt procentų. Valstybei pavyko susitvarkyti netgi su kelių šimtų tūkstančių imigrantų integracija. Vid dėlto Jom Kipuro karo laikotarpiu, 1973 metais, prasidėjo nauja fazė. Ekonomikos augimas ėmė stagnuoti iki dviejų trijų procentų, infliacija augo, o mokėjimai iš JAV bei Europos sudarė iki 14 procentų viso BVP.
Dėl naftos krizės bei tarptautinio ekonomikos nuosmukio infliacijos lygis devinto dešimtmečio pradžioje be perstojo kilo ir 1984 metais pasiekė aukščiausią lygį – beveik 450 %. Vyriausybė išleido „Nepaprastosios padėties planą ekonominiam stabilizavimui“. Ekstremali situacija ir faktas, kad planas buvo priklausomas nuo JAV finansinės pagalbos, nepaliko valstybei kitos išeities: privatizacija ir dereguliacija turėjo būti įvesta.
Bandymų stiprinti privačią ekonomiką buvo ir keletą metų prieš konservatyvaus „Likudo“ bloko atėjimo į valdžią 1977 metais. „Naujosios ekonomikos“ rėmuose buvo pakelti mokesčiai, sumažintas subsidijavimas bei privatizuotos valstybinės ir profsąjungų įmonės. Šis procesas tęsiasi iki šiol. Savo aukštumas privatizacijos politika pasiekė Benjaminui Netanjahu esant ministru pirmininku 1996 – 1999 metais. Nuo 2003 iki 2005 metų Arielio Šarono finansų ministras Netanjahu ėmė mažinti socialines išmokas, o tai ypač neigiamai atsiliepė vargingesnei visuomenės daliai.
Laikai, kai Izraelyje buvo nedaug išties turtingų, tačiau ir visai nedaug labai vargingų žmonių, praėjo. Šiandien elgetas gatvėje galima pamatyti ir Tel Avive, kai čia pat vienas po kito dygsta ištaigingi daugiaaukščiai apartamentai. Centrinis statistikos departamentas 2002 metais nustatė, kad skirtumai tarp turtingo ir vargšo kadaise tokiame egalitariniame Izraelyje yra vos mažesni už šiuos skirtumus JAV. Taigi, socialistinių idealų Izraelio kasdienybėje net ir už kibucų ribų liko nedaug.
www.jungleworld.de
Iš vokiečių k. vertė N:S
