Anarchija.lt pateikia portale libcom.org publikuoto išsamaus straipsnio apie Graikijos radikalių dešiniųjų partijos „Auksinė aušra“ (AA) skrydį ir nuopolį pirmąją dalį. 2012 m. parlamento rinkimuose gavusi 7% balsų ir 18 vietų parlamente, AA priėjo liepto galą po reperio Pavlo Fysso nužudymo.

 

      Ši istorinė analizė įdomiausia ne tuo, kad joje Graikijos antifa ir anarchizmo aktyvistai išsamiai analizuoja savo pikčiausius priešus neonacius. Ir net ne tuo, kad Graikija ir Balkanai apskritai yra vienas politiškai įdomiausių Europos regionų. Įdomiausia čia tam tikra vidinė valstybės aparatų – atstovaujamosios demokratijos, biurokratinio, prievartos, žiniasklaidos – logika. Fyssas nebuvo nei pirmoji AA auka, nei pirmasis su šiais neonaciais susijęs skandalas. Kas nutiko, kad valstybė, iki tol nesikišusi į AA veiklą ar net tyliai prie jos prisidėjusi, staiga pasmerkė, apkaltino ir artimiausiu metu visiškai išstums šią nacistinę organizaciją iš politinio ringo?

      Autorius (autoriai?) iš karto atmeta anti-anti judėjimų gretose paplitusią skanduotę apie „fašistinę valstybę“. Ši maksima ne tik banali ir naivi, bet ir žalinga – pirmiausiai tuo, kad anoniminiam dariniui, veikiančiam panoptikono (nuolatinio vienas kito ir savo paties normalumo stebėjimo) ir spektaklio (bet kokios būties, tame tarpe – ir maišto – suprekinimo ir suvaizdinimo) sąlygomis, suteikia žmogišką veidą. Antra – tuo, kad atleidžia antifa ir anarchizmo aktyvistus nuo įvairesnio galvojimo, leidžia suplakti visa – fašizmą, valstybę, kapitalizmą – į vieną „blogio rutulį“, kas lengvai veda prie mistinio „Didžiojo Kito“ atsiradimo, visas problemas sutraukiančio į vieną, kurią pašalinus atsiriš nelemtos, skurdžios mūsų būties Gordijaus mazgas ir ateis revoliucijos rojus. Ta problema gali būti masonai, bankai, chemtrailai arba – taip paradoksalu, kad akivaizdu – imigrantai, žydai, lenkai... Bet kas, tik ne žmonės, tik ne tie, kurie, kaip rašo vienas Vilniaus grafitis, „vienas kitam yra mentai“.

      Lietuva, deja, ne Graikija. Čia nėra gilių ir gyvybingų anarchizmo ir antifa, skvotų, socialinių centrų, imigracijos, masinių protestų tradicijų. Užtat yra neonacių ir yra valstybė, kurios lyderiai, būna, pavadina šiuos draugiškus judėjimus „tautiniu jaunimu“. AA istorija gali būti gera kritika tiems kairiesiems ir anarchizmo aktyvistams, kurie naiviai arba oportunistiškai žvelgia į valstybės prievartos aparatus: tai piktas dėdė, kiaulė ir atmata, kai saugomas neonacių paradas nuo (visų aštuonių) antifa, kuris tik – opa! – ir virsta švelniakailiu angelu sargu, kai iš eitynių „Už lygybę“ išskraidinamas Gražulis. [1]

 

      ----------------------------

      „Auksinei aušrai“, bent tai jos formai, kurią žinome, atėjo galas. Lyderis Nikolajus Michaloliakas, kaip ir kiti ryškiausi organizacijos nariai, jau už grotų, o tų, kuriems pavyko išvengti pirmosios įkalinimų bangos, areštai ir oficialūs kaltinimai laukia ateityje. AA biurai užsidaro vienas po kito, partijai nutrauktas valstybės finansavimas, pranešama, kad esami ir buvę jos nariai eilėmis traukia į Aukščiausiąjį Teismą liudyti vieni prieš kitus. Jei teismo procesai ir neįkalins didžiosios dalies AA narių, vidinių nesutarimų sukelta žala niekuomet neleis neonacių partijai tęsti veiklos kaip anksčiau.

      Jei norime suprasti AA griūtį, neužtenka vien analizuoti pastarojo meto įvykius. Taip pat reikia suprasti ypatingą valstybės vaidmenį šiuolaikiniame kapitalizme ir jo demokratijos ideologijoje. Demokratija – ideali sprendimų priėmimo ir socialinių ryšių sistema kapitalistinei ekonomikai. Demokratiškasis subjektas yra visiškai praradęs bet kokią įtaką gamybos priemonėms, abstrakčiai sulygintas prieš įstatymą, bet supančiotas egzistuojančių klasės, nuosavybės ir išnaudojimo santykių, jis/ji iškeičia galimybę dalyvauti sprendžiant socialinių santykių valdymą į išlikimo vartojimą. Demokratija spėjo įrodyti, kad yra geriausia sistema tęsti vertės kūrimą ir kaupimą. Palyginti su tiesioginę jėgą naudojančiais, konsensuso negaminančiais totalitariniais ir fašistiniais režimais, ji kur kas lankstesnė ir turi daugiau įrankių rekuperuoti, nukenksminti grėsmes kapitalizmui. Kapitalizmo galia nėra priklausoma nuo neonacių smurto – tiek Graikijoje, tiek apskritai.

      Kaip rašė Gillesas Dauvé, jei tik galėtų, visi rinktųsi gyventi socialdemokratinėj Švedijoj, o ne būti persekiojami Pinocheto pakalikų. Bėda, kad renkamės ne mes, o pasirinkimas tuo labiau nepriklauso nuo fetišizuotos universalistinės demokratinės formos: pilietinių teisių ar fakto, kad šalyje veikia parlamentas. Nors gerai veikiančioje demokratinėje formoje gali būti pasiektos nesisteminės pergalės, visuomeniniai klasinio išnaudojimo ryšiai išlieka.

      Tie, kurie ėmė persekioti AA, yra tie patys, kuriuos antifa ir kiti kairieji jau ilgai kaltino (ir ne be pagrindo) skatinant ir prisidedant prie rasistinės AA veiklos bei ideologijos. Absurdiška manyti, kad tos pačios jėgos, kurios suteikė sąlygas antisocialumui veistis, dabar ims ir mus nuo jo apsaugos – tik ne demokratinėje ideologijoje.

      Šiuolaikinė valstybė, turime pripažinti, yra toli nuo fašizmo bei nacizmo realijų. Antra vertus, ji užsiima tiek parlamentarizmo ribų peržengimu (pvz., Graikijos parlamentas ne vieną kartą dėl taupymo priemonių balsavo pagal Ypatingųjų įstatyminių aktų priėmimo procedūrą[2]), tiek policijos įgaliojimų plėtimu tol, kol tai primena totalitarinius režimus (pvz., keičiant teisėtumo apibrėžimą remiantis anti-teroristiniais teisės aktais, tokiais kaip garsusis JAV „Patriot Act“; kitas pavyzdys – Vokietijos „konstitucijos policija“ BfV), tiek praktiškai įteisinant ypatingąją padėtį kaip nuolatinę gyvenamąją būklę ir t.t. BET, kad ir kaip tuo tikėtų Graikijos anarchistai, fašizmas nėra pagrindinis valstybės politinis pasirinkimas.

      Norėdami suprasti pastarojo meto įvykius Graikijoje, turime bent jau apžvelgti AA ir visos graikų radikaliosios dešinės istoriją – ne vien tam, kad įvertintumėm ideologinius ir praktinius veiksmus, bet ir tam, kad suprastumėm istorinį kontekstą, kuriame AA buvo valstybės palaikoma, o po to – išduota. Taip būtų galima įrodyti, kad ne neonaciai manipuliavo valstybe, o atvirkščiai – valstybė visuomet manipuliavo radikaliąja dešine savo naudai, pasiryžusi lengva ranka paaukoti šiuos sąjungininkus, kai tik politinės išlaidos peraugs pajamas.

 

      „Auksinės aušros“ aušra

      N. Michaloliakas radikaliai dešinioje aplinkoje žinomas nuo jaunystės. Pirmą kartą areštuotas 1974 m. liepą, proteste prieš Didžiąją Britaniją ir jos vaidmenį Turkijos invazijoje į Kiprą. Po poros metų, 1976-aisiais, jis užpuolė žurnalistus, dalyvavusius dviejų buvusių Papadopulo[3] režimo funkcionierių laidotuvėse, o 1978 m. kartu su kitais radikaliosios dešinės veikėjais buvo suimtas dėl įtarimų prisidėjus prie sprogimų Atėnuose. Nors kaltinimai buvo rimti – tarp jų buvo ir dalyvavimas teroristinės organizacijos veikloje – N. Michaloliakui buvo paskirta tik 13 mėnesių bausmė, kurios jis išvengė sutikęs bendradarbiauti su teisėtvarka ir išduoti bendražygius. Dar po poros metų viešumoje pasirodė dokumentai, patvirtinantys, kad Graikijos slaptoji policija (ΚΥΠ) mokėjo N. Michaloliakui atlyginimą. Nors įrodymai galėjo būti suklastoti, situacija atrodo visai logiška – jei ΚΥΠ iš tikrųjų ieškojo žmogaus iš neonacių tarpo, N. Michaloliakas buvo vienas geriausių pasirinkimų.

      „Auksinės aušros“ organizacija vardą gavo nuo N. Michaloliako leidžiamo žurnalo, ir nuo pat pradžių mažai kam buvo neaišku, kad AA – atvirai nacistinė organizacija.

 

AA žurnalo viršelis, 1987 m.

      Dabar partijos vadovas ir nariai bando paneigti šiuos faktus arba teigia, kad nacistinių pažiūrų laikėsi tik jaunystėje, bet nuorodos į Vokietijos nacionalsocialistų partiją AA propagandoje dominavo bent iki 2007-ųjų.

 

AA žurnalo viršelis, 2007 m.

      Nenoras pripažinti sąsajas su nacizmu atsirado organizacijai kylant iš anoniminio pogrindžio ir tampant pripažinta parlamentine partija. Antro pasaulinio karo metu nacistinė Vokietija buvo okupavusi Graikiją ir išžudė tūkstančius jos piliečių, todėl net radikaliai dešinei partijai (kai ji išauga iš riaumojančių banditų grupelės stadijos) tapatintis su naciais šioje šalyje nėra priimtina.

 

AA nariai sveikina lyderį

      Veiklos pradžioje AA buvo pogrindinė ir ne itin svarbi politinė jėga, pažįstama tik Graikijos anarchistams ir antifa, kurie dalyvaudavo gatvių mūšiuose prieš jos narius. Dabar nemažai tų narių galima išvysti parlamente ir politinių pokalbių laidose, su švariais kostiumais ir tvarkingais kaklaraiščiais.

      Pirmasis aiškesnis AA pasirodymas viešumoje įvyko 10 dešimtmečio pradžioje. Skilus Jugoslavijai, nuo jos atsiskyrė Makedonijos Respublika, besivadinanti taip pat, kaip ir istorinė sritis Graikijos šiaurėje. Tuo metu nacionalizmas buvo madoje, o vyriausybė atvirai finansavo protestus prieš šiaurinį kaimyną, taip siekdama palaikymo savo politiniams planams. Jugoslavijos karo metu nemažai AA narių įsirašė į Serbijos armijos savanorius ir išdidžiai pripažino savo dalyvavimą Srebrenicos skerdynėse.

 

Draugiškų graikų savanorių atvirukas iš Bosnijos

      Prasidėjus XXI amžiui, AA ėmė jungtis su kitais nacionalistiškai nusiteikusiais elementais. Taip buvo sukurta „Patriotinės sąjungos“ partija, o N. Michaloliakas paskelbė apie AA veiklos stabdymą. „Patriotinė sąjunga“ iširo 2007-aisiais dėl vidinių konfliktų, o AA atnaujino savo veiklą surengdama 6-ąjį organizacijos sąskrydį.

      Į pirmus puslapius AA vėl pateko 2008 m. Antifa, bandę sustabdyti nacių eitynes, buvo užpulti bendrų riaušių policijos ir AA pajėgų, viskas baigėsi dviejų žmonių nudūrimu Atėnų centre dienos vidury. Nuotraukos, kuriose policija ir naciai kyla į bendrą kovą, pasiekė žiniasklaidą bei iškėlė įtarimus dėl šių struktūrų bendrdarbiavimo. Pagal populiariosios žiniasklaidos veikimo principus, opūs klausimai buvo pamiršti taip pat greitai, kaip ir iškilo. Filmuota medžiaga iš įvykio vietos – čia.

 

AA nariai padeda riaušių policijai

      Po dar poros mėnesių AA surengė protestą prie pastato Atėnų centre, kurį buvo užskvotinę imigrantai. Protestui įsisiūbavus, neonaciai ir riaušių policija vėl suvienijo jėgas, įsiveržė į pastatą ir užpuolė imigrantus bei juos palaikančius kairiųjų judėjimų narius. Kai imigrantai atsakė į smurtą, prasidėjo atviras mūšis (filmuota medžiaga čia).

 

Bet kokie apskritimu apvestos gorilos (viršuje) ir neseniai suimto AA pirmininko pavaduotojo Ilios Panagiotaro (apačioje) panašumai – grynai atsitiktiniai ir akivaizdžiai išgalvoti kairiosios propagandos

 

   

 

      Nauja aušra?

 

      2009 m. AA pradėjo skverbtis į skurdų Atėnų rajoną Agios Panteleimoną, kuris šio amžiaus pradžioje tapo imigrantų tranzito centru. Skirtingai nei albanų imigrantai, atvykę į Graikiją dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir didžiąja dalimi integravęsi į Graikijos visuomenę (jei „nekreipsime dėmesio“ į milžinišką rasizmą, policijos persekiojimą ir išnaudojimą darbo rinkoje, kurį albanai Graikijoje kentė metų metus), imigrantai iš Afganistano, Pakistano ir kitur, pasiekę Agios Panteleimoną, neketina ilgam laikui ten apsistoti. Jų tikslas – Vakarų Europa, geresnis gyvenimas, nei krizės sužalotoje Graikijoje. Toks laikinumas veda prie prekariato būvio, kuriame atsidūrė didžioji dalis imigrantų Atėnų gatvėse.

 

      Prisidengę „Piliečių komitetais“, AA ir kiti radikalūs dešinieji pasinaudojo imigracijos sukeltu nepasitenkinimu ir ėmė siūlyti rasistinius-nacistinius „sprendimus“. Pavyzdžiui, 2009 m. „Piliečių komitetas“ uždarė viešą vaikų žaidimų aikštelę, motyvuodamas tuo, kad joje prieglobstį randa nelegalūs imigrantai. Nors Atėnų antifa ir anarchistai rengė demonstracijas, tiesioginių ryšių su rajono gyventojais trūkumas ir policijos kolaboravimas su naciais neleido pasiekti rezultatų. Žiniasklaida įvykius nušvietė juodai-baltu principu: neramumus keliantys anarchistai vienoje pusėje, sunerimę rajono gyventojai – kitoje. Apsimesdami apolitiškais ir nesusijusiais su AA, „Piliečių komitetai“ ėmė vis dažniau rodytis žiniasklaidoje[4]. Vėliau tie patys „komitetai“ pradėjo rengti imigrantų pogromus, užpuldinėti jų parduotuves bei vietinius kairiuosius. Visa vyko su policijos žinia, palaiminimu, o kartais – ir tiesiogine pagalba.

 

 

T. Skordeli pakilimas ir nuopolis:
Prieš: eilinė nepasitenkinusi Agios Panteleimono gyventoja.
Po: AA kandidatė parlamento rinkimuose, kuriai pateikti kaltinimai pasikėsinimu nužudyti ir imigrantų išnaudojimu.

 

      Susidorojimai su imigrantais rado savo nišą tarp nuolat blogėjančių ekonominių ir socialinių gyvenimo sąlygų Graikijoje. 2010 m. AA šventė pirmąją „antžeminę“ politinę pergalę: vietą Atėnų savivaldybėje. Kartu tai žymėjo ir taktikos pasikeitimą: simpatijos nacizmui turėjo būti kuriam laikui atidėtos į šalį[5], išbandyti nauji ksenofobijos propagavimo būdai. Kadangi dėl istorinių priežasčių atviras rasizmas Graikijos viešojoje erdvėje nėra sutinkamas taip neigiamai, kaip nacizmas, AA susilaukė pasekėjų tiek Atėnų rajonuose, tiek visoje šalyje.

 

N. Michaloliako šilčiausi jausmai kartais prasiverždavo viešai

 

      2011 m. gegužę du imigrantai, norėdami atimti iš graiko skaitmeninį fotoaparatą, nužudė jį gatvėje netoli Agios Panteleimono. AA pasinaudojo ilgai laukta proga: atvirai skelbdami rasizmą, ėmėsi organizuoti rajono „sargybą“, kuri netruko išvirsti į pogromus. Kadangi „sargyba“ vyko viešai, policija prižiūrėjo padėtį, pirmiausiai stabdydama vietinę antifa nuo pasipriešinimo naciams. Viskas baigėsi gausiai dokumentuotu pogromu tiesiog Atėnų centre: daugybė imigrantų buvo užpulti ir sumušti stebint paklaikusiems TV reporteriams. Be abejo, įtariamieji nebuvo sulaikyti.

 

 

 

      „Normalioji“ žiniasklaida vienareikšmiškai pasmerkė smurtą, bet neatsisakė „sveiko proto“ požiūrio, pagal kurį, nors pogromai buvo neadekvatūs ir „nedemokratiški“ (!), prievarta vis dėlto buvo tik atsakas į aiškų faktą, kad Graikijoje per daug imigrantų ir kad, norint išvengti tokių „priepuolių“ ateityje, reiktų imtis griežtesnių priemonių imigracijos ribojimui.

 

      AA ir jos pasekėjų rasizmą viešojoje erdvėje netruko nustelbti kiti įvykiai, labiausiai – masiniai protestai 2011 m. vasarą. Tuo metu AA nebuvo „antisisteminė“ partija ir skubiai pasmerkė protestus Sintagmos aikštėje kaip anti-valstybinės kairiosios propagandos veiksmus. Priešingai populiariojoje vaizduotėje įsitvirtinusiam mitui, siejančiam rasizmą su viešumoje pasirodančia minia, AA ir kitos radikaliosios dešinės jėgos atsisakė ateiti į aikštes. Reaguodami į neseniai įvykusius pogromus, protestuotojai paskelbė antirasizmą viena iš minią vienijančių jėgų, o rasiniai išpuoliai protestų metu buvo labai reti (tiesa, verta pastebėti, kad ir imigrantų dalyvavimas protestuose buvo retas). Aišku, Graikijos vėliavos dominavo protestuose, o vienas pagrindinių sentimentų buvo krizės poveikis tautos suverenumui. Užuot atakavus vien radikaliąją dešinę, kur kas mažiau veidmainiška būtų pažiūrėti į kairės tautinį naratyvą[6].

 

      Nors būtų galima rašyti traktatus apie latentinį kairės patriotiškumą Graikijoje, jų oficialusis diskursas visuomet buvo už imigrantus, net jei ši pozicija ir paremta mistifikuojančiu moralistiniu „žmoniškumo“ požiūriu. Norint atkasti rasizmo ir nacionalistinio krizės supratimo Graikijoje šaknis, tuo labiau suprasti, iš kur tie stebinantys 7% balsų už AA 2012 m. parlamento rinkimuose, į kairę žiūrėti neefektyvu. Geriausia vieta pradėti – oficialioji valstybės politika.

 

      -------------------------------------

 

      [1] Sąmoningo naudojimosi valstybės arba kapitalo ištekliais siekiant jiems pakenkti (situacionistų vadinto detournement) negalima laikyti naivumo arba oportunizmo išraiška. Kita vertus, painioje dabartyje gali būti sunku atskirti vieną nuo kito – tai, kas laikoma pasipriešinimu, detournement, gali būti jau rekuperuota.

      [2] Graikijos konstitucija aiškiai apibrėžia, kad ypatingieji aktai gali būti priimami tik specialiojoje padėtyje, pvz., kai parlamentas neturi laiko susirinkti posėdžiui, t.y., biurokratinis procesas yra per lėtas susidariusiai situacijai. Tokius aktus turi siūlyti atitinkamos srities ministras, o pasirašyti – prezidentas. Per 3 mėnesius dėl jų turi būti balsuojama, kitaip jie laikomi negaliojančiais. Didžioji dalis „taupymo priemonių“ Graikijos parlamente buvo priimtos pagal šią procedūrą.

      [3] Georgios Papadopoulos (1919-1999) – artilerijos generolas, kolaboravęs su nacistine Vokietija, vėliau – su CŽV. Karinės chuntos, valdžiusios šalį 1967-1974 metais, vadovas, dabar Graikijoje laikomas autoritarizmo ir ksenofobijos simboliu. Išskyrus, žinoma, radikaliąją dešinę, kuri šlovina Papadopulą už graikų kultūros propagavimą, kovą su komunizmu ir „stiprią ranką“.

      [4] Puikus pavyzdys yra Themis Skordeli atvejis. Agios Panteleimono gyventoja, išgarsėjusi po pasirodymų televizijoje, kur ji niekinamai atsiliepdavo apie imigrantus, bet neigdavo bet kokį priklausymą politinėms jėgoms ir prisistatydavo „susirūpinusia piliete“. Tai, kad 2012 m. rinkimuose ji kandidatavo AA sąraše, nebuvo iki galo netikėtas. 2011 m. rugsėjį Atėnuose 15 žmonių gauja užpuolė ir subadė du imigrantus iš Afganistano. Negalėdama nekreipti dėmesio, policija suėmė įtariamuosius, tarp kurių buvo ir T. Skordeli. Teismo procesas iki šiol buvo atidėtas 8 kartus, nes T. Skordeli pateikdavo dokumentus, įrodančius jos klinikinę depresiją. Keistas sutapimas – psichiatras, kuris pasirašinėjo šiuos sveikatos įvertinimus, 2012 m. taip pat kandidatavo į parlamentą AA sąraše. Pastaruoju metu T. Skordeli buvo suimta įtariant ją ryšiais su korumpuotu Agios Panteleimono policijos komisaru. AA rėmęs komisaras prižiūrėjo reketo santykius rajone – rinkdavo duoklę iš imigrantų, kuriems buvo „leidžiama“ prekiauti. Iškrėtusi T. Skordeli namus, policija rado daug produktų iš imigrantų parduotuvių ir 145 tūkst. eurų.

      [5] Yra ir išimčių: besiginčydamas su kairiųjų partijos nariu Petru Konstantinu savivaldybės posėdyje, N. Michaloliakas ėmė saliutuoti dešine ranka, sukeldamas skandalą, kuris, žinoma, buvo tuoj pat pamirštas, kaip ir kiti kasdienio spektaklio žaisliukai.

      [6] Ne tik kairiųjų, bet ir anarchistų. Kai krizės sukėlimu kaltinamas „virš-tautinis elitas“, kai Vokietijos įtaka Troikos sprendimams leidžia sakyti, kad Graikija yra „okupuota teritorija“, kai pasipriešinimas kapitalistiniam „taupymui“ atgaivina patriotiškai-stalinistiškai nusiteikusią senąją Graikijos komunistų partiją EAM-ELAS, kritikuoti vėliavas proteste atrodo juokinga ir net fetišistiška.

 

      Pagal http://libcom.org parengė, įžangą parašė ir gausų tekstą vertė tm

      2013 11 21