2006 m. Taline susikūrė iniciatyvinė „PunaMust” (liet. - „Raudona ir juoda”) grupė. Savo ideologija „PunaMust” itin artima autonomams. Nusprendėme praplėsti savo akiratį ir sužinoti daugiau apie Estijos libertarus, tuo pačiu jų paklausinėjome ir apie pilką kasdienybę. („Autonominis veiksmas”)
- Ar „PunaMust” yra labiau politinis, ar kūrybinis sambūris?
- „PunaMust” - tai anarchistinis laisvų individų sąjūdis. Mūsų kolektyvo nariai neprisilaiko jokios vieningos teorinės koncepcijos. Nors galima pasakyti, kad daugelį „PunaMust” priklausančių žmonių žavi socialinio anarchizmo idėjos, o mūsų primcipai turi aiškią politinę orientaciją. Į „PunaMust” judėjimą įsitraukė daug įvairių žmonių, pradedant pankais ir menininkais, baigiant kovotojais už gyvūnų teises ir kairiaisiais radikalais. Todėl bendra mūsų judėjimo idėja yra maksimaliai atvira ir nedogmatiška. „PunaMust” - tai kartu ir kūrybinis, ir politinis sambūris. Tai grupė žmonių, kuriuos vienija panašus požiūris į visuomenę ir apskritai visą žmogaus gyvenimą.
- Ar Estijoje veikia ir kitos socialinės-politinės libertarų grupės, neskaitant jūsų?
- Deja, per visą Estijos gyvavimo istoriją libertari kairioji tradicija čia neprigijo. Anskčiau egzistavo kai kurios nedidelės grupės, tačiau jos nebuvo aktyvios tikrąja to žodžio prasme. Šiuo metu kairiųjų libertarų sąjūdis „PunaMust” - ko gero, vienintelis šalyje. Tačiau palaikome ryšius su kitomis organizacijomis, pavyzdžiui, su gyvūnų teisių gynėjais, „PunaMust” anarchistai aktyviai prie jų prisideda. Pastaruoju metu ketiname decentralizuoti judėjimą ir suskirstyti jį į nedideles autonomines grupes, todėl „PunaMust” dabar veikia labiau kaip informacinis centras, vienijantis įvairias grupes. Decentralizacija padės sukurti atskirų kolektyvų tinklą, efektyviau ir vieningiau pasireiškiantį įvairiose gyvenimo srityse.
- Nesniai nurimo aistros dėl „Kario Išlaisvintojo” paminklo, kuris buvo iškeltas iš Talino centro. Koks vis dėlto daugumos estų požiūris į šiuos įvykius?
- Visų pirma reikia pabrėžti, kad mes neišreiškiame visų estų požiūrio, lygiai taip pat nekalbame ir už visus Estijoje gyvenančius rusus. Mes kalbame kaip anarchistai, vienaip ar kitaip matantys tam tikrą problemą, mes kalbame apie tai, ką matome gatvėse.
Į jūsų klausimą atsakyti nelengva. Mūsų nuomone, daugeliui žmonių - tiek estų, tiek rusų - rūpėjo ne pats paminklas, juos labiau veikė su tuo susiję nacionalistiniai jausmai. Iš pradžių paminklas buvo svarbus tik marginalioms grupėms, tačiau vėliau žiniasklaidos priemonės išpūtė iš jo nacionalinio konflikto burbulą. Esame įsitikinę, kad prieš pogromus ir masinius viešosios tvarkos pažeidimus estams šis paminklas ne taip jau ir rūpėjo, tačiau dabar, po viso to, kas įvyko, o ypač - po pogromų, dauguma estų mano, kad paminklo perkėlimas (ne nukėlimas!) yra teisingas žingsnis. „PunaMust” nuomonė nepasikeitė - mes ir toliau nepritariame šiems veiksmams.
- Kaip manote, kodėl Estijos valdžia ryžosi šiam perkėlimui?
- Dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, liberalas ministras pirmininkas Andrusas Ansipas, kurdamas politinį savo partijos įvaizdį, panoro padaryti grynai proestišką pareiškimą. Liberalų partija (Reformierakond) 2007 m. kovo mėn. rinkimuose buvo pažadėjusi perkelti paminklą. Kadangi jie rinkimus laimėjo, tai šis pažadas, kaip ir reikėjo tikėtis, darė jiems šiokį tokį spaudimą. Be to, liberalai norėjo atlikti politinį veiksmą, nukreiptą prieš svarbiausią savo priešininką - centristų partiją (Keskerakond), kuri nepalaikė paminklo perkėlimo idėjos. Tokį sprendimą tam tikra dalimi išprovokavo ir pagrindinės žiniasklaidos priemonės (po pogromų iškilo itin aštri problema, kad estų ir rusų bendruomenės Estijoje gyvena absoliučiai skirtingose informacinėse terpėse). Taigi mes manome, kad egzistavo daug įvairių priežasčių, kiekviena iš jų suvaidino tam tikrą vaidmenį. Integracinės politikos požiūriu paminklo perkėlimą galima laikyti simboliniu užbaigimu visų tų procesų, kurie vyksta Estijoje pastaruosius 15 metų. Šie procesai labai painūs, kaip ir visa šaliee istorija.
- Ar bendradarbiaujate su iniciatyvine „Nakties sargybos” grupe? („Nakties sargyba” - tai aktyvistų grupė, kuri ištisas savaites budėjo prie paminklo ir trukdė jį perkelti - red.past.) Ką manote apie jų ideologiją ir veiksmų formas?
- „PunaMust” nebendradarbiavo su „Nakties sargyba”. Nors mes ir pritariame kai kuriems jų požiūriams (pavyzdžiui, į paminklo perkėlimą), tačiau su šia grupe neaptikome rimtų ideologinių panašumų. Kairuoliškumo požiūriu pati svarbiausia mums kol kas yra autoritarizmo problema libertarų tarpe. Mes esame anarchistai, todėl ideologiškai niekada negalėsime palaikyti autoritarinių kairiųjų.
- Kaip ir kokiomis sąlygomis Estijoje susiformavo naujausias libertarų judėjimas? Kaip vadinosi pirmosios grupės?
- Kaip jau minėjome, iki „PunaMust”, kuri susiformavo 2006 m. pradžioje, Estijoje gyvavo nedidelės libertarų grupės. Kai kurie šaltiniai liudija, kad dar 1917 m. Narvoje veikė jaunimo organizacija „Anarchokomunistinė Narvos jaunimo organizacija”. Šiuo metu Narvoje irgi yra anarchistų, tačiau jie neorganizuoti. 1995 m. veikė dar viena grupė - „Maavalla Anarhistlik Liit”, o 2002 m. - kažkoks neaiškus darinys prieštaringu pavadinimu „Estijos anarchistų partija”. Tačiau visi šie bandymai nesukėlė vieningo anarchistų judėjimo. Po nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos paskelbimo anarchistų salelės iškildavo ir vėl pranykdavo subkultūrinėje pankų scenoje, tačiau nebuvo prieita iki politinių pareiškimų ir organizuotos socialinės kovos. Tikimės, kad „PunaMust” taps labiau organizuotu ir didesniu anarchistiniu Estijos judėjimu nei ankstesni bandymai.
- Šiandieninis Estijos libertarų judėjimas - tai socialinės iniciatyvos ar labiau jaunimo subkultūra?
- Šiuo metu dauguma mūsų judėjimo dalyvių yra jaunimas. „PunaMust” judėjimą suformavo nedidelė jaunų aktyvistų grupė, šiandien mes greičiausiai esame jaunimo subkultūra, tačiau tikimės tapti dideliu socialiniu judėjimu. Bent jau to siekiame ir esame įsitikę, kad turime perspektyvą tapti tokiu judėjimu.
- Savo pareiškime skelbėte: „Anarchistai pareiškia, kad Estijos gyventojams neatsisakius visų nacionalistinių prietarų, neįmanomas joks ilgalaikis problemos sprendimas”. Tad kyla klausimas - kaip propaguosite internacionalizmą praktikoje?
- Manome, kad egzistuoja daug svarbesnės žmonių charakteristikos nei etninė priklausomybė, kuri šiaip ar taip sukurta dirbtinai. Tarptautinio solidarumo propagavimas ir nacionalistinių barjerų ardymas turi parodyti kitokias, daug reikšmingesnes žmonių tapatybes. Tai ne teorinė, o praktinė problema. Galima be perstojo kalbėti apie nacionalistinių prietarų neigimą internete, žurnaluose, su savo bičiuliais, tačiau rezultato nebus be tam tikrų veiksmų. Todėl internacionalizmą reikia propaguoti ne tik žodžiais, bet ir kasdieniame gyvenime, darbe, namuose ir bendruomenėse.
- Gatvės neramumai, kurie prasidėjo balandžio 26 d., - tai pozityvus nepasitenkinimo sprogimas ar sąmoningai suplanuota akcija?
- Visų pirma norime pasakyti, kad, iš vienos pusės, suprantame pogromuose dalyvavusius žmones, suprantame sunkią jų situaciją mūsų šalyje ir palaikome juos kovoje už laisvę ir lygybę. Tačiau iš kitos pusės, matome, kad didžiulė į gatves išėjusių žmonių dalis yra paprasčiausi rusų nacionalistai, o tai mums nėra normalu. Mes lygiai taip pat nusiteikę tiek prieš estų, tiek prieš rusų nacionalizmą, todėl nepalaikome bet kokių nacionalizmo apraiškų, kurios išprovokavo pogromus. Negalime teigti, kad pogromai buvo suplanuoti iš anksto. Tačiau bet kokiu atveju manome, kad daugelis žmonių galėjo rasti daug pozityvesnį problemos sprendimą. galų gale, juk pogromai iš tikro nieko nepakeitė. Priešingai, jie sukėlė tik dar aštresnį konfliktą tarp rusų ir estų bendruomenių, suteikė politinei Estijos valdžiai ir žiniasklaidai dar vieną progą siekti savų interesų.
Organizacijos „Autonominis veiksmas” laikraštis „Situacija”, Nr. 20.
Versta iš www.avtonom.org
Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
Daugiau informacijos apie „PunaMust”: www.punamust.org, www.infoshop.org, youtube.com
