Dar nežinia, kaip baigsis kedofilijos isterija. Bet jau nuo pat pradžių buvo galima teigti, kad visa ši istorija yra didelis Lietuvos visuomenės pralaimėjimas valstybei, kuri ekonominės krizės metu žūtbūt stengėsi išlaikyti mus savo represijų kumštyje. Užuot tęsusi nepasitenkinimo valdžia veiksmus, kuriuos įkūnijo 2009-ųjų sausio 16-osios įvykiai, didžioji dalis Lietuvos visuomenė nuklydo į pavojingą populistinį „reakcijos iš apačios” kelią, kurio įvairūs pavidalai buvo kovo 11-osios neonacių eitynės, nežabotą pyktį liejanti minia, susirinkusi kitoje pusėje eitynių „Už lygybę” apsauginių tvorelių, galiausiai – minia, atvesta prie Prezidentūros ne veikti skatinančio solidarumo, bet pykčio, neapykantos ir isteriją spinduliuojančių vadų, kurie, nuodydami jų kalbų hipnotizuojamą minią, siekia vienintelio tikslo – ant tos minios pečių užsiropšti į valdžios sostus.
Per šiuos metus buvo prikurta tiek sąmokslo teorijų, kad nepakenktų dar viena: galbūt šioje byloje laimėjo Lietuvos politinė sistema, kurią valdančių konservatorių grietinėlė jau seniai siekia susidoroti su teismų sistema, kliudančia jiems dar labiau sutelkti galią savose rankose? Taip, taip, ta pati politinė sistema, prieš kurią tarėsi kovojantys tariami pilietinės visuomenės gynėjai. Ta pati sistema, tik šiek tiek kitokia – be teismų, kurie ribotų valdančiųjų sprendimus ir neleistų mums tapti autoritarine visuomene?
Šiuolaikinėje valstybėje esminis konfliktas kyla tarp liberalios-normatyvinės konstitucinės valdžios ir tų jėgų, kurie norėtų apribodami konstitucijos veikimą išplėsti savo vykdomąsias galias. Nepaprastoji padėtis šiuolaikinei valdžiai yra labai naudinga – ji leidžia jėga įgyvendinti savo krizinius sprendimus, policine jėga numalšinti savo priešus ir kritikus ir išlaikyti situaciją kontroliuojamą – nesvarbu, kokia kaina. Būtent todėl teismų demonizavimas šitoje situacijoje labai reikalingas tai galiai, kuri norėtų valdyti be teismų įsikišimo.
Jėgų, kurios sutiktų paaukoti valdžiai tokius įgaliojimus, netrūksta. Garliavos minia jokiu būdu nekilo iš apačios, tai nebuvo joks pilietinis ar socialinis aktyvizmas. Mergaitės kūnas tapo raizginiu, kuriame tampriai susipynė dabartinių valdančiųjų interesai ir privatūs, mafijiniai Kauno teisėjos interesai. Savo tikrąjį veidą dar kartą atskleidė visuomenininkais save vadinantys intelektualai, kurie tartiufiškai baisėjosi tuo, kaip policinės pajėgos elgėsi su vaiku, bet neprisiminė dar didesnio policinės prievartos proveržio tą sausio 16-ąją, kai lijo ašarinėmis dujomis ir byrėjo guminės kulkos.
Tokie intelektualai turi prisiimti atsakomybę už tai, kas greitai gali nutikti Lietuvoje – už valstybės, kurioje valdo nežabotas galias turintys autoritetai ir vadai, sukūrimą, už jų pačių postuluojamo teisingumo virtimą „vienos tautos, vienos valstybės ir vieno vado” sindromu, už psichologinį smurtą ne tik prieš vaiką, bet ir prieš visą šitos isterijos įtrauktą ir pajungtą visuomenės dalį.
Psichologinės pagalbos prireiks ne tik mergaitei – jos prireiks daugeliui Lietuvos žmonių, kuriuos „violetinės revoliucijos” manipuliacijos privertė pamiršti savus rūpesčius ir vargus – bedarbystę, išnaudojimą, paskolų kilpą. Ir tai, kad greitai privalėsime susitaikyti su aplinką žalojančiais energetiniais sprendimais, kuriuos Seimas svarstė būtent šį ketvirtadienį po nuodingų violetinių dūmų uždanga.
Kai kas klausia, koks turi būti kairiųjų vaidmuo šitoje revoliucijoje. Žinoma, kad jokio. Garliavos judėjimas niekada nėra, nebuvo ir nebus joks socialinis judėjimas. Tai greičiau populistinis, Pakso vojažus po Lietuvą primenantis šaršalas, kuriame, tiesa, dalyvauja tie, kurie kadaise veikė teisinės valstybės labui. Dabar jie veikia tos pačios valstybės, pranokstančios save – į autoritarizmą linkstančios Rusijos, Baltarusijos ar Vengrijos tipo valstybės – labui. Valstybės, kurios sukūrimo atveju policinė prievarta, kurią matėme Garliavoje, bus demonstruojama prie Seimo malšinant nesutinkančiųjų maršus, ir kulkos lėks į režimo kritikus.
Taigi, atsakydamas į klausimą dėl kairiųjų ar antiautoritarinių grupių vaidmens. siūlau atskiriems situacijos stebėtojams ryžtingiau kritikuoti ne tik tai, kas vyksta, bet ir tai, kas gali nutikti, imtis griežčiau traktuoti autoritarizmo grėsmę Lietuvos visuomenei. Turi imti burtis tokie socialiniai judėjimai, kurie apie neteisingumą kalba ne abstrakčiai, bet remdamiesi juose dalyvaujančių žmonių patirtimi – dirbantieji, studentai, bedarbiai, paskolų mokėtojai, taip pat visi, kurie aiškiai pasisako prieš bet kokį fašizmo pavidalą.
Reikia suvokti: violetinė revoliucija nėra jokia revoliucija. Revoliucija turi kilti visai iš kitur – iš ten, kur žmonės kalbasi tarpusavyje ir kuria tam tikras sąmoningumo kėlimo grupes, o ne leidžiasi „suvystomi” per mikrofoną kalbančių rėksnių hipnozės. Galbūt, jei su Garliavos minia būtų kalbama kitaip, subtiliau, jei jų būtų paklausta, ar mergaitė tikrai yra didžiausia jų gyvenimo bėda, ar ji yra tik įasmenintos jų kasdienybės problemos, jų baimė dėl ateities, jų pyktis dėl valdžios vykdomo neteisingumo ir nepasitikėjimas savo jėgomis, netikėjimas, kad šitoje sistemoje galima kažką pakeisti, kad galima sukilti prieš juos smaugiančią ir jais manipuliuojančią valdžią – galbūt tada Lietuvos pilietinių įtampų žemėlapis atrodytų visai kitaip... Panašu, kad kol kas iš valdžios pusės daroma viskas, kad tokio kritinio dialogo nebūtų.
Kasparas Pocius
2012 05 19
