Besidomintiems politika pastarieji keli metai turėjo būti labai įdomūs ir turtingi įvykiais. Nuo Europos skolų krizės iki Šiaurės Korėjos lyderio mirties, nuo „Arabų pavasario“ sukilimų iki visuotinių rinkimų Baltarusijoje. O pastaruoju metu pagrindinis korporacinės žiniasklaidos – tiek užsienio, tiek ir Lietuvos – dėmesys yra nukreiptas į neramumus Sirijoje bei diplomatinius konfliktus tarp Irano bei didžiųjų Vakarų valstybių. Visa tai, be abejo, yra labai svarbu, tačiau reikėtų prisiminti, kad ir Lietuvoje šiais metais nusimato svarbus politinis įvykis. Tai visuotiniai rinkimai į Seimą. Nepaisant to, kad šiems kas ketverius metus vykstantiems rinkimams visada yra skiriamas didžiulis dėmesys (ir visiškai nesvarbu, kad rinkėjų aktyvumas retai kada perkopia 50%), šio straipsnio tikslas yra parodyti, kodėl rinkimai į Lietuvos (kaip ir bet kurios kitos nacionalinės valstybės) parlamentą neturi ir neturės jokios įtakos eilinių Lietuvos (ar atitinkamos valstybės) piliečių – tiek dirbančių, tiek pensininkų, tiek ir bedarbių – gyvenimo sąlygoms.
Šią politinių ir ekonominių realijų analizę pradėsime nuo užsienio politikos įvykių pavyzdžių, o tada į straipsnį įtrauksime truputėlį ekonominės istorijos. Lietuvos kontekstas, į kurį pirmiausia ir yra orientuotas šis tekstas, visą laiką bus šalia.
Dar visai neseniai didžiausias tarptautinės politikos dėmesys buvo masiniai neramumai Tunise bei Egipte, po kurių iš savo postų pasitraukė šių valstybių politiniai vadai – Ben Ali ir Hosni Mubarakas. Įvykiai šiose Šiaurės Afrikos valstybėse pateko į „Arabų pavasario“ apibrėžimą, kartu su NATO invazija į Libiją bei tuo, kas vyko kai kuriose kitose Artimųjų Rytų šalyse, pvz. Bahreine. Neramumus Sirijoje greičiausiai taip pat bus mėginama įtraukti į vadinamųjų „prodemokratinių sukilimų“ sąrašą.
Šioje vietoje būtina paminėti, kad tai, kas iš tiesų vyko Libijoje, bei tai, kas dabar vyksta Sirijoje, absoliučiai skiriasi nuo to, ką mėginama pateikti plačiosioms masėms per informacines priemones. Tačiau analizuoti Gadafio režimo nuvertimą ar Assado režimo stabilumą nėra šio straipsnio tikslas. Mūsų atveju Egiptas bei Tunisas yra aktualesni atvejai, ypatingai dėl to, jog daugelis labai drąsiai juos įvardijo kaip „revoliucijas“. Sąvokos Revoliucija kritika šių Šiaurės Afrikos valstybių kontekste yra vienas šio teksto tikslų, nes tai – kartu su politinės ekonomikos analize – padės nubrėžti gaires, kuriomis bus grindžiamas svarbiausias šio teksto argumentas.
Taigi, praėjus daugmaž vieneriems metams po visuotinių neramumų bei „demokratinių“ politinių pokyčių tiek Tunise, tiek ir Egipte, ekonominė tų valstybių gyventojų padėtis praktiškai nepasikeitė. Jeigu Mubarako nušalinimas buvo Revoliucija, kodėl tada Egipte dar ir šiandien yra išlikęs milžiniškas nedarbas, skurdas ir didžiulis išnaudojimas darbo vietose? Dėl šios priežasties apskritai vertėtų kelti klausimą, kas yra Revoliucija ir pagal kokius kriterijus galima nustatyti, įvyko ji ar ne.
Užbėgant už akių visiems paviršutiniškiems paaiškinimams, dėl konkretumo būtina griežtai ir aiškiai, bet ir suprantamai apibrėžti šią sąvoką: Revoliucija iš esmės tėra valdžios pasikeitimas. Be abejo, teisėtas klausimas šiuo atveju būtų – ar Revoliucija neprivalo įvardyti pokyčius, kurie pasiekiami smurto keliu? Lygiai toks pats teisėtas klausimas – ar įmanoma Revoliucija be smurto? Istoriniu materializmu paremta politinė filosofija aiškiai atsako į šiuos svarbius klausimus. Ne viskas, kas politikoje pasiekiama ar įvyksta smurtinėmis priemonėmis, yra Revoliucija, tačiau jeigu iš tiesų vyksta Revoliucija – tam tikras smurtas yra neišvengiamas (čia smurto sąvoka apibrėžia ne tik tiesioginį smurtą, kurį visi laisvai atpažįsta, bet ir psichologinio, sisteminio ar simbolinio smurto formas).
Kita vertus, reikia atsakyti ir į potencialią kritiką, kuri teigia, jog valdžia nebūtinai turi keistis prievartiniu būdu, jog tai gali įvykti taikiai, „demokratiškai“, ne per Revoliuciją. Šioje vietoje labai svarbu nepadaryti fundamentalios klaidos, o kad jos būtų išvengta, trumpai paanalizuosime vadinamosios „vakarietiškos demokratijos“ modelį. Tad trumpam nuklyskime į Lietuvos politinę areną, kur (kaip jau minėjome) palyginus greitai sulauksime naujų Seimo rinkimų.
Labai tikėtina, kad daugumą per rinkimus laimės socialdemokratų partija arba galbūt kuri nors kita politinė jėga. Dabartiniai valdantieji – konservatoriai – ko gero, tikrai neliks „prie valdžios lovio“. Be abejo, niekas ir nesako, kad tokie pokyčiai Lietuvos (ar, sakykim, kokios nors kitos Vakarų nacionalinės valstybės) parlamente būtų Revoliucija. Dauguma visuomenės narių tokius procesus įvardija kaip „valdžios pasikeitimą“. O toks „valdžios pasikeitimas“, deja, gali reikšti viską, išskyrus tikrą valdžios kaitą.
Istorinis materializmas mus moko, kad ekonominė sistema yra pagrindas, ant kurio formuojasi politinė superstruktūra, t.y. politinė valdžia. O pastaroji, į kurios apibrėžimą patenka tiek parlamentas, tiek valstybės prezidento institucijos, tiek parlamentarai bei dominuojančios politinės partijos, teatstovauja valdančiajai klasei. Dažnai kartojama frazė „Verslas remia partijas“ yra puikus viso to įrodymas. Tiek ši valdančioji („darbdavių“), tiek ir jai oponuojanti valdomoji (dirbančiųjų) klasė yra ekonominiai visuomenės subjektai. VersIas, „darbdaviai“ arba kapitalistų klasė ir yra tikroji valstybės valdžia, kuriai „demokratiniai“ rinkimai į parlamentą ar kitokį valstybės valdžios organą turės labai mažai įtakos arba jos visai neturės.
Kuo šiuo požiūriu Egiptas bei Tunisas panašūs į Lietuvą? Visiems šiems politiniams subjektams būdinga šiandien pasaulyje absoliučiai dominuojanti politinė forma – visi šie subjektai yra nacionalinės valstybės. Deja, fundamentaliai klaidingas valdžios apibrėžimas dažnai lemia visuomenės narių nesugebėjimą tiksliai įvardyti bei atpažinti tam tikrus politinius aspektus. Truputėlis politinės ekonomikos istorijos šioje vietoje padės galutinai identifikuoti, kas iš tiesų yra modernios nacionalinės valstybės valdžia, bei atsakys į klausimus, kurie kyla analizuojant Egipto bei Tuniso „revoliucijas“.
Nacionalinė valstybė, iš esmės tokia, kokioje gyvename šiandien, pirmiausia susiformavo senajame kontinente. Kokie gi procesai sudėliojo jos pamatus? Europoje (šiuo atveju – vakariniuose Europos kraštuose, tokiuose kaip Anglija ar Prancūzija) žlungant feodalinei sistemai, valstiečiai buvo masiškai prievartiniu būdu nuvaromi nuo savo žemių, o jų žemės pasisavinamos stambių žemvaldžių. Valstiečiams netekus savo žemių, o kartu ir savo darbo priemonių, jie galėjo išgyventi tik vieninteliu būdu – parduoti savo darbo jėgą tiems, kurių rankose ir atsidūrė tos gamybos priemonės, t. y. vadinamiesiems „darbdaviams“. Visa tai, beje, yra visiškai elementari kapitalizmo – dar ir šiandien dominuojančios ekonominės sistemos – iškilimo abėcėlė.
Neradusieji darbo žemės ūkyje naujai gimusios darbininkų klasės atstovai masiškai plūdo ieškoti pragyvenimo šaltinio į naujai besikuriančius pramoninius miestus, į naujai bekylančias gamyklas. Dar vakar patys sau produktus gaminę valstiečiai tapo savo darbo jėgą pardavinėjančiais darbininkais; individuali gamyba savo reikmėms virto masine kapitalistine prekių gamyba; kaimas tapo galutinai atskirtas nuo miesto. Taip susiformavo vidaus rinka, kurioje cirkuliavo prekės, ir būtent ši vidaus rinka buvo (ir yra) tas pagrindas, ant kurio iškilo moderni valstybė. Taigi, naujai gimusi ekonominė kapitalizmo sistema sukūrė vidaus rinką, ir būtent dėl šios rinkos susiformavusi moderni nacionalinė valstybė yra politinė kapitalizmo forma.
Būtina pabrėžti du esminius dalykus: pirma, tauta nebuvo esminis faktorius, sukūręs valstybę, nors nacionalinės valstybės ir formavosi išskirtinai tautiniu pagrindu. Tautos egzistavo visais laikais, vienos atsirasdavo, kitos išnykdavo, dar kitos susimaišydavo. Nepaisant to, nacionalinė valstybė istorijoje yra dar ne toks senas reiškinys. XIX amžiuje, kuomet vyko pirmasis nacionalinių valstybių formavimosi etapas, visi nacionaliniai judėjimai turėjo ryškų ekonominį pagrindą. Politinė viena kalba kalbančių teritorijų vienybė buvo būtinybė nekliudomam kapitalizmo vystymuisi.
Taigi, nacionalinė valstybė susiformavo kapitalizmo ir vidaus rinkos pagrindu, o nacionalizmas tiesiog buvo panaudotas kaip ideologija, tinkama užglaistyti ir užmaskuoti nesutaikomus ekonominius klasinius interesus, kurie ir šiandien egzistuoja kiekvienoje kapitalistinėje visuomenėje, kiekvienoje tautoje, kiekvienoje valstybėje. Visų antra, tas faktas, kad nacionalinės valstybės pagrindas yra kapitalistinė ekonomika, parodo, kad apskritai ekonomika yra viso ko pagrindas, o visos politinės formacijos – ar parlamentas, ar partinė sistema – tėra antstatas, skirtas reprezentuoti valdančiąją (ekonomine prasme) klasę. Čia ir slypi atsakymas į klausimus, kurie buvo iškelti po Egipto bei Tuniso įvykių.
Suvokiant, kad nacionalinės valstybės pamatas yra ekonomika, galima padaryti loginę išvadą, kad valstybę valdo tie, kurie valdo ekonomiką, tie, kurių rankose yra visos gamybos priemonės bei ekonominiai svertai ir kurie kontroliuoja vidaus rinką. Visa politinė superstruktūra, visa politinė valdžia tėra visos sistemos priedanga, kurios viena iš paskirčių, beje, yra būtent imituoti tikrosios valdžios funkcijas, tai yra būti ta pertvara, kuri skiria eilinius valstybės piliečius nuo tikrųjų valstybės valdytojų – kapitalistų klasės, dar vadinamos „darbdaviais“.
Ar verta įvykius Egipte bei Tunise apibrėžti kaip Revoliucijas, jeigu jokia valdžia nesikeitė? Jeigu tie patys asmenys ar subjektai savo rankose išlaikė ekonomikos kontrolę, įmones, įvairius sektorius bei pramonės šakas, taigi ir visos valstybės kontrolę? Jeigu tie patys visų neramumų dalyviai, pasiaukojamai kovoję gatvėse, ir toliau išlieka ekonominiais privačios nuosavybės savininkų vergais – vieni kaip samdomi darbininkai ir toliau dirba tiems patiems „darbdaviams“, kiti ir toliau išlieka bedarbiais be pragyvenimo šaltinio vien todėl, kad iš jų yra istoriškai atimtos darbo priemonės?
Dabartinėje istorinėje-ekonominėje epochoje tikra Revoliucija yra ne vieno ar kelių politinių veikėjų atstatydinimas ir net ne vienos ar kelių politinių grupuočių nušalinimas nuo politinės valdžios. Tikra Revoliucija šiandien yra pilietinis karas, tai yra aukščiausia ekonominių visuomenės klasių kovos išraiška – kovos dėl ekonomikos kontrolės tarp privačios nuosavybės savininkų bei jiems savo darbo jėgą priverstų pardavinėti dirbančiųjų. To nebuvo nei Egipte, nei Tunise.
Beveik identišku principu šio teksto analizės rezultatus galima pritaikyti ir Lietuvos kontekste – jau minėtiems rinkimams į Seimą. Nepaisant to, kuri partija ar kuri koalicija laimės daugumą šių metų gale vyksiančiuose rinkimuose, tikroji Lietuvos valstybės valdžia jokiais būdais nepasikeis. Tikrieji Lietuvos šeimininkai – tai privatūs įvairių UAB, AB, koncernų, holdingų ir t.t. savininkai – išliks valdžioje, nes ir toliau kontroliuos gamybos priemones bei Lietuvos vidaus rinką, o dirbantys Lietuvos piliečiais išliks tokiais pat ekonominiais vergais, kaip ir tie Egipto bei Tuniso „Arabų pavasario” dalyviai.
Taigi, ką eiliniai Lietuvos piliečiai – tiek dirbantieji, tiek ir bedarbiai – turėtų visada turėti omenyje? Sąlyginė politinė laisvė, į kurią patenka ir balsavimo teisė per būsimus Seimo rinkimus, realiai tik maskuoja tikrąją, t.y. ekonominę daugumos Lietuvos piliečių subordinaciją bei nelaisvę. Kaip „diktatorių“ nuvertimas kokioje nors „nevakarietiškoje“ valstybėje neturi jokios įtakos ekonominėms jos gyventojų sąlygoms, taip ir rinkimai „vakarietiškoje“ Lietuvoje iš esmės nepakeis Lietuvos dirbančiųjų gyvenimo sąlygų. Kad ir kokie būtų balsavimo rezultatai, naujai suformuotas parlamentas bei vyriausybė ir toliau tarnaus „darbdaviams“, o ne dirbančiųjų socialinei grupei.
Nes, kaip jau minėta, būtent verslas („darbdaviai“) remia partijas ir politikus. Vienintelis kelias eiliniams dirbantiems Lietuvos piliečiams yra organizuotis su kolegomis konkrečiose darbovietėse bei diena iš dienos kovoti už savo interesus tiesiogiai su savais „darbdaviais“. Sekantis žingsnis – vienytis į politinį darbo judėjimą, tiek finansiškai, tiek ideologiškai absoliučiai nepriklausomą nuo „darbdavių“ ar kapitalistinės Lietuvos institucijų, bei atsisakyti visų iliuzijų apie „socialinius dialogus“.
Tiktai tokie pačių dirbančiųjų veiksmai, o ne Seimo rinkimai, duos rezultatų bei pagerins eilinių Lietuvos piliečių kasdienes ekonomines bei gyvenimo sąlygas.
2012 04 12
