Ir kas gi, stebėdamas, kaip tuštėja žymiausias Lietuvos patvorys, galėjo pagalvoti, kad jis ir vėl bus „apgyvendintas“. Neįtikėtina, tačiau rinkimai tapo puikia proga surinkti į krūvą jau beišsikvepiančią violetinę minią. O ar galėjo būti kitaip? Palikime ramybėje rožančiais ir šventosios Dvasios, t.y. šventojo Drąsiaus, atvaizdais apsiginklavusius naujojo tikėjimo adeptus. Ir pažiūrėkime į tuos, kurie daugiau žino, dažniau mąsto ir turi savų planų.
Egzistuoja paplitusi nuomonė, kad valdančiajai grupuotei, klasei ar vienasmeniam diktatoriui nepriimtinas joks neformalus pilietinis aktyvumas. Anaiptol – valdančiųjų ramybę kaip tik ir užtikrina kontroliuojamas bruzdėjimas bei tinkamai parinktas priešas. Istorija jau matė ir „vandenį nuodijusius žydus“ ir „užsimaskavusius liaudies priešus“ . Argi įelektrintos minios pyktis anuomet sudrebindavo sostus? Atvirkščiai – „gelbėtojais“ apsimetę įvairaus plauko vadukai tik sustipėdavo. Na ir kas, kad karas, maras, badas – juk kalti ne kalti, o tie užsimaskavę priešai.
Ko gero, nereikia priminti, kad sunkmečio laikotarpiais ir būdavo skelbiami didžiausi „priešų“ paeiškos vajai. Negi valdančioji grupuotė pripažins, kad didžiausia kenkėja yra ji pati?
Užpuolė maras – vadinasi, žydai apnuodijo vandenį. Užklupo nederliaus metai – raganos kaltos. Mokesčiai didėja – kalta krizė, tarytum toji krizė būtų antgamtinių jėgų turinti būtybė, deginanti pinigus ir tuštinanti aruodus. Ne valstybė skriaudžia piliečius, o keista būtybė vardu Korupcija apkrėtė biurokratus, ir jie – balti bei pūkuoti – kenčia nuo jos negalėdami pasipriešinti. Taip ir sukosi ratas nuo pogromo iki pogromo, nuo autodafės iki autodafės, nuo rinkimų iki rinkimų.
Be abejo, kad minia netyčia nenušluotų vedlių, reikia tinkamai išugdyti minios imlumą tam tikroms idėjoms ir laiku užkirsti kelią erezijoms. Tam reikalui pasitelkiamos dvi priemonės: propaganda ir cenzūra. Nors šiandien nei vienos, nei antros iš pirmo žvilgsnio galime ir nepastebėti, bet tai dar neįrodo, kad jų nėra.
Atmetu visas sąmokslo teorijas, bet pripažįstu, kad ir propaganda ir cenzūra yra natūralaus valstybių raidos proceso pasekmės. Jei valstybės pamatas – liberalus, tuomet cenzūra įgauna komercinę išraišką. Kas pelninga, tas ir skelbiama, o kas neatneša naudos – nustumiama šalin. Todėl sunku tikėtis, kad, praslinkus 20-čiai mildažyčių, nomedų ir krivickų metų, daug ką sudomins nesuprimityvinta informacijos apie įvykius. Lietuviškas mažasis Holivodas tenkina ir žiniasklaidos savininkus, ir politinę valdžią, nes kuo stereotipiškiau piliečiai mąsto – tuo lengviau juos valdyti. Taigi minia formuojasi ne patvoryje, o prie TV ekranų. Propagandos reikalas – ją išdažyti valdžiai patogia spalva.
Tokių dažytojų ne tik atsiranda, bet ir nuolatos daugėja. Negi užmarštyje atsidūrę politikieriai gali paleisti gerą progą priminti apie save? Negali, todėl nuo pat pirmos dienos suko ratus aplink Kauno priemiestį. Tik bėda, kad iniciatyvą savo rankose laiko jau nebe jie, o valdančioji grupuotė. Būten valdantieji geriausiaišnaudojo tragikomišką „pedofilijos“ istoriją, kad nukreiptų į ją visų dėmesį ir išvengtų socialinio sprogimo (kas, beje, jiems pavyko). Kurį laiką stebėję, kaip klostysis įvykiai, šiandien jie jau aktyviai įsiliejo į „violetinio elektorato“ balsų medžioklę.
„Violetiniai” – puikūs potencialūs rinkėjai. Jie jau įrodė, kad yra visiškai nepavojinti politinei valdžiai – jie nekelia jokių socialinių reikalavimų, jiems nerūpi demokratijos padėtis, jie nenori didesnių pilietinių galių. Puikus nekenksmingos, klusnios ir valdomos minios pavyzdys. Šiandien mes matome Landsbergio, Degutienės ir Grybauskaitės reveransus miniai. Tai jų padėka „violetiniams” už išgelbėtus užpakalius, kurie per krizę galėjo gerokai nukentėti.
Vitalijus Balkus
2012 04 04
