Vienas biurokratas it muses iš barščių išmeta iš postų kitus du biurokratus. Tie biurokratai yra kitų biurokratų draugai. Ir tuomet it pykinantis vėmulys sukyla neregėtas pilietinis aktyvumas. Tiesa, vėmulys sukyla ne visiems, o tik tiems, kurie nesugebėjo iki galo suvirškinti seniau nei prieš du dešimtmečius paruošto seno jovalo.

     Svarbiausi jovalo ingredientai labai paprasti: šiek tiek vilties, šiek tiek mitologijos, šiek tiek išskirtinumo jausmo ir daug daug paklusnumo, pagardinto nevisavertiškumu. Beje, nevisavertiškumas ne tas, kuris atsiranda suvokus savo klaidas, o tas, dėl kurio galima kaltinti orą, planetų išsidėstymą danguje, išorės grobuonis ir vidaus priešus.

     Saldžiai mazochistinis pasitenkinimas srebiant šį jovalą vis stiprėja, ypač tada, kai gerieji ėdesio dalintojai ima stimuliuoti ėdikus tariamu jų nuomonės reikšmingumu. Stimuliuoja atsargiai – kaip senos gudrios prostitutės, kurioms svarbu kuo ilgiau išlaikyti klientus pusiau sustandėjusių „pasididžiavimų“ būsenose. Jei sustandės – klientai pasidulkins ir išeis, o jei suglebs – kils įtarimas dėl prostitučių kompetencijos. Jei nebus nei to, nei to – bus galima traukti ir traukti klientų pinigėlius.

     Nušaukit mane tą pačią dieną, kai pasakysiu, kad noriu eiti į gatvę ginti biurokrato ateities, kuomet šis biurokratas nesugeba paaiškinti, dėl ko yra skriaudžiamas. Nusikopijuok, biurokrate, dokumentus, išdalink juos piliečiams ir pasiruošk atsisveikinti su visu tuo gėriu, kuris tave supo metų metus. Ir tuomet grįši į gyvųjų pasaulį. Bet tu vėl ir vėl ieškai užtarėjų tarp tokių pat biurokratų. O pastarieji, išsėmę visas valdžios koridorių galimybes, ima kurstyti žmones gatvėse, t.y. gatvę.

     Tinkamai prijaukinta gatvė – puikus įrankis. Šalyje, kur šuniška ištikimybė valdžiai puoselėjama iš kartos į kartą, gatvė niekuomet neperžengs jai nustatytų ribų. Tiesa, gatvė yra kaprizinga ir ne visuomet ištikima. Todėl svarbu nuolatos ją prižiūrėti. Ir, aišku, šiukštu neduoti jokių įrankių, leisiančių jai pačiai spręsti, su kuo ir kaip toliau keliauti.

     Jei nėra dėl ko sukviesti gatvės – geriausia numesti kokį nors sąmokslo teorijos kaulą, besti pirštu į priešą (geriausia tokį, su kurio gatvė greitai nesusitvarkys, ne tuomet teks skubiai ieškoti kito) ir leisti suprasti, kad tribūnose stovi slaptų sakralinių paslapčių saugotojai.

     Sardoniškai juokiuosi, kai sarginiai interneto šunys pratrūksta amsėti raginimais ką nors gelbėti. O kam? Tegul blogieji biurokratai sudrasko geruosius biurokratus į skutus, nes blogieji iš tikro yra gerieji, tiesa, jų gerumas matomas tik iš kito gardo kampo, stovint jame su tinkama banda.

     Jaunojo gamtininko smalsumas kartais nugali, ir tuomet tiesiog fiziškai pajauti, kad negali žengti pernelyg arti „Gėda!“ staugiančios minios. Kam gėda? Blogiesiems biurokratams? Išorės priešams ar vidaus „išdavikams“? Ne, tai tiesiog bailus šauksmas tų, kurie pasąmonėje supranta, dėl ko juos sukvietė, ir riksmu bando užgniaužti savyje šią praregėjimo kibirkštį.

     Kai nutils riksmai ir žali žmogeliukai žvilgsniais nulydės besiskirstančius, ateis laikas vėl srėbti tą patį jovalą.

     Vitalijus Balkus
    

     2012 03 17

    

    

    
     Delfi.lt nuotraukos